Gyvenimo istorija

Jehova patraukia nuolankiuosius prie tiesos

PAPASAKOJO ASANO KOŠINO

1949-aisiais, praėjus tik keletui metų po Antrojo pasaulinio karo, į šeimą, kurioje tarnavau Kobėje, užėjo aukštas draugiškas užsienietis. Jis buvo pats pirmasis misionierius Jehovos liudytojas, atvykęs į Japoniją. Nuo šio apsilankymo prasidėjo mano pažintis su Biblijos tiesa. Bet pirmiausia papasakosiu apie savo šeimą.

GIMIAU 1926 metais viename Okajamos prefektūros kaimelyje. Buvau penktoji iš aštuonių vaikų. Tėvas visa širdimi tikėjo vietinės sintoizmo šventyklos dievą. Tad ir mes, vaikai, dalyvaudavome iškilmėse bei šeimos susibūrimuose per metų religines šventes.

Augant man kildavo nemažai klausimų apie gyvenimą, bet dar daugiau apie mirtį. Pagal tradiciją žmogus būdavo marinamas namuose ir prie jo patalo susirinkdavo vaikai. Be galo liūdėjau, kai mirė senelė ir nė vienerių nesulaukęs broliukas. Apimdavo siaubas pagalvojus apie tėvų mirtį. „Ar mirtis — tai jau viskas? Negi nėra ko daugiau tikėtis gyvenime?“ Knietėjo sužinoti.

1937 metais, kai mokiausi šeštoje klasėje, prasidėjo Kinijos karas su Japonija. Vyrai buvo imami į kariuomenę ir siunčiami į Kiniją. Moksleiviai išlydėjo tėvus ir brolius, šaukiančius imperatoriaus garbei „banzai“ (tegyvuoja). Visi buvo tikri, kad dieviškoji japonų tauta ir jos imperatorius, gyvasis dievas, nugalės.

 Netrukus ėmė plaukti pranešimai apie kritusiuosius fronte. Šeimų sielvartas žuvus artimiesiems buvo nenumaldomas. Žmonių širdyse kaupėsi neapykanta; jie džiaugdavosi dideliais priešų nuostoliais. O aš tuomet svarstydavau: „Priešų pusėje netekę savųjų visi kenčia kaip ir mes.“ Man baigiant pradžios mokyklą, karas išsiplėtė toli Kinijos teritorijoje.

Susitikimas su užsieniečiu

Buvome neturtingi ūkininkai. Vis dėlto tėvas leido mane į mokslus, kol tai nieko nekainavo. Tad 1941-aisiais įstojau į mergaičių mokyklą Okajamoje, apie 100 kilometrų nuo gimtinės. Ten auklėtines lavino būti geromis žmonomis bei motinomis ir įtaisydavo į turtingas šeimas mokytis ruošos. Tokiuose namuose mergaitės iki pietų tvarkydavosi, o paskui eidavo į pamokas.

Pasibaigus naujokių priėmimo ceremonijai, mano mokytoja, apsirengusi kimono, nuvedė ir mane į didelius namus. Tačiau šeimininkė kažkodėl manęs nepriėmė. Mokytoja tarstelėjo: „Na, gal eisime į ponios Kodos namus?“ Mudvi atėjome prie vakarietiško stiliaus pastato ir ji paskambino. Duris atidarė aukšta žilaplaukė ponia. Tai bent! Prieš mane stovėjo ne japonė — pirmą kartą išvydau žmogų iš Vakarų. Mokytoja pristatė mane poniai Mod Kodai ir iškart pasišalino. Tempdama savo krepšius, bailiai įžengiau į vidų. Vėliau sužinojau, kad ponia Mod Koda amerikietė, ištekėjusi už japono, kai šis studijavo Jungtinėse Valstijose. Ji dėstė anglų kalbą prekybos mokyklose.

Jau kitą rytą teko kibti į darbą. Ponios Kodos vyras sirgo epilepsija, tad turėdavau padėti jį prižiūrėti. Truputį nuogąstavau nemokėdama anglų kalbos, bet ponia Koda kreipdavosi į mane japoniškai, todėl lengviau atsidusau. Ištisomis dienomis girdėdavau šeimininkus šnekant angliškai ir pamažu prie to pripratau. Man patiko maloni jų namų atmosfera.

Gėrėjausi Mod pasiaukojimu savo ligotam vyrui. Jis mėgdavo skaityti Bibliją. Vėliau sužinojau, kad sutuoktiniai pas bukinistą aptiko išleistą japonų kalba knygą Dieviškasis amžių planas ir jau keletą metų prenumeruoja angliškąjį Sargybos bokštą.

Sykį man padovanojo Bibliją. Džiaugiausi pirmuoju savo pačios egzemplioriumi. Skaitydavau pakeliui į mokyklą ir grįždama, tačiau menkai ką supratau. Man, išmokytai sintoistų tikėjimo, Jėzus Kristus buvo labai tolimas. Tuomet dar nežinojau, kad tai tik pradžia kelio, kuris atves prie Biblijos tiesos, atsakysiančios į mano klausimus apie gyvenimą ir mirtį.

Trys liūdni įvykiai

Dveji mokslo metai lėkte pralėkė ir atėjo laikas grįžti namo. Po mokyklos įstojau  į savanorių merginų brigadą, kuri siuvo karo jūreivių uniformas. Prasidėjo Amerikos bombonešių B-29 antskrydžiai, o 1945 metų rugpjūčio 6-ąją ant Hirosimos buvo numesta atominė bomba. Po keleto dienų gavau telegramą, kad sunkiai susirgo mama. Išskubėjau pačiu pirmuoju traukiniu. Pasitikęs giminaitis pranešė, kad mamos nebėra. Ji mirė rugpjūčio 11 dieną. Atsitiko tai, ko bijojau daugelį metų. „Jau niekada nebeišgirsiu jos balso, nepamatysiu šypsenos“, — mąsčiau sau.

Rugpjūčio 15-ąją Japonija kapituliavo. Trys liūdni įvykiai per dešimt dienų: atominės bombos sprogimas, mamos mirtis, istorinis Japonijos pralaimėjimas. Guodė vien tai, kad žmonėms nebereikės žūti kare. Jausdama tuštumą širdyje, palikau siuvyklą ir grįžau į savo kaimą.

Patraukta prie tiesos

Kartą netikėtai gavau laišką iš Okajamos nuo Mod Kodos. Ji teiravosi, ar negalėčiau atvažiuoti ir padėti namų ruošoje, nes pati planuoja įkurti anglų kalbos mokyklą. Nežinojau, ką daryti; galop kvietimą priėmiau. O po kelerių metų drauge su Kodomis persikėlėme į Kobę.

1949-ųjų vasaros pradžioje Kodų šeimą aplankė aukštaūgis draugiškas ponas. Tai buvo Donaldas Hasletas, atvažiavęs iš Tokijo į Kobę suieškoti namų misionieriams. Jis buvo pats pirmasis Jehovos liudytojas misionierius, atvykęs į Japoniją. Hasletas surado būstą ir 1949-ųjų lapkritį keletas misionierių atkeliavo į Kobę. Sykį penketas jų apsilankė pas Kodas. Du iš jų, Loidas Beris ir Persis Izlobas, maždaug po 10 minučių angliškai kalbėjo susirinkusiems į namus. Misionieriai laikė Mod krikščione seserimi ir tas susitikimas jai akivaizdžiai pakėlė dvasią. Tada ir panorau mokytis anglų kalbos.

Uolių misionierių padedama, pamažėl supratau pagrindines Biblijos tiesas. Gavau atsakymus į klausimus, rūpėjusius nuo pat vaikystės. Biblijoje duota viltis gyventi amžinai žemės rojuje ir pažadas prikelti „visus gulinčiuosius kapuose“. (Jono 5:28, 29; Apreiškimo 21:1, 4) Buvau dėkinga Jehovai už tokią viltį, įgyvendinamą per jo Sūnaus Jėzaus Kristaus auką.

Džiugi teokratinė veikla

Nuo 1949-ųjų gruodžio 30 dienos iki 1950 metų sausio 1-osios Kobės misionierių namuose vyko pirmoji teokratinė asamblėja. Mes su Mod irgi dalyvavome. Iš pastato, anksčiau priklausiusio kažkokiam naciui, matėsi puikus vaizdas į Japonijos Vidaus jūrą bei Avadžio salą. Mano Biblijos žinios buvo menkos, todėl nedaug supratau iš to, kas buvo sakoma. Didelį įspūdį padarė noriai su japonais bendraujantys misionieriai. Į viešąją asamblėjos kalbą susirinko 101 dalyvis.

Netrukus nutariau pradėti lauko tarnybą. Reikėjo drąsos vaikščioti po namus, nes iš prigimties buvau drovi. Vieną rytą atėjo brolis Loidas Beris ir pakvietė į tarnybą. Jis pradėjo nuo artimiausių sesers Kodos kaimynų. O aš kone slėpiausi už jo klausydamasi, kaip jis kalba. Antrą kartą darbavausi su dviem kitomis misionierėmis. Mus pakvietė pagyvenusi japonė, išklausė ir pasiūlė po stiklinę pieno. Ji sutiko studijuoti Bibliją, vėliau pasikrikštijo. Smagu buvo stebėti jos pažangą.

1951 metų balandį į Japoniją iš Bruklino pagrindinio biuro pirmą kartą atvyko brolis Natanas Noras. Apie 700 žmonių susirinko į Kioricu salę Kandoje (Tokijas) pasiklausyti  jo viešosios kalbos. Visi šios specialiosios sueigos dalyviai džiaugėsi pradėtu leisti Sargybos bokštu japonų kalba. Kitą mėnesį brolis Noras apsilankė Kobėje. Čia irgi buvo surengta specialioji sueiga ir aš pasikrikštijau taip parodydama pasiaukojimą Jehovai.

Maždaug po metų įsidrąsinau imtis visalaikės pionieriškos tarnybos. Tada Japonijoje buvo tik keletas pionierių. Svarsčiau, ar galėsiu save išlaikyti, taip pat svajojau apie santuoką. Nusprendžiau, jog svarbiausia yra tarnauti Jehovai, tad 1952-aisiais įsijungiau į pionierių gretas. Laimei, tarnaudama pioniere, dalį laiko dirbau sesers Kodos namuose.

Mano brolis, kurį laikiau žuvusiu kare, maždaug tuo metu sugrįžo su šeima iš Taivano. Maniškiai niekada nesidomėjo krikščionybe, bet aš, kupina pionieriško uolumo, ėmiau siuntinėti jiems mūsų žurnalus bei knygeles. Vėliau brolis dėl darbo atsikraustė su saviškiais į Kobę. „Ar skaitai žurnalus?“ — paklausiau brolienės. Mano nuostabai, ši atsakė: „Jie labai įdomūs.“ Vienos misionierės padedama, brolienė pradėjo studijuoti Bibliją, o prie jos prisidėjo ir kartu su jais gyvenanti mano jaunesnioji sesuo. Paskui abi pasikrikštijo.

Sužavėta daugiatautės brolijos

Apstulbau, kai netrukus gavau kvietimą mokytis 22-ajame Sargybos bokšto biblinės Gileado mokyklos kurse. Drauge su broliu Cutomu Fukase buvome pirmieji, pakviesti čionai iš Japonijos. 1953 metais prieš pradėdami mokslus dalyvavome kongrese „Naujoji pasaulio visuomenė“, surengtame Niujorko „Jankių“ stadione. Mane nepaprastai sužavėjo daugiatautė brolija, suburta į Jehovos šeimą.

Penktąją kongreso dieną Japonijos delegatai, daugiausia misionieriai, dėvėjo kimono. Kadangi manasis, kurį iš anksto buvau išsiuntusi, laiku neatkeliavo, drabužį pasiskolinau iš sesers Nor. Per programą pradėjo lyti; ėmiau nuogąstauti, jog kimono peršlaps. Tuo momentu kažkas iš už nugaros švelniai apsiautė mane lietpalčiu. „Ar žinai, kas jis?“ — paklausė greta stovinti sesė. Paskui paaiškėjo, kad tai buvo brolis Frederikas Frencas, Vadovaujančiosios tarybos narys. Kaip džiugino Jehovos organizacijos žmonių šiluma!

Gileado 22-oji laida buvo išties įvairiatautė — 120 studentų iš 37 šalių. Nors kartais dėl kalbos barjero būdavo nelengva bendrauti, tarptautinėje brolijoje jautėmės puikiai. Sniegingą 1954-ųjų vasario dieną baigiau mokyklą ir gavau siuntimą atgal į Japoniją. Bendramokslė sesuo iš Švedijos, Inger Brant, buvo paskirta mano partnere į Nagoją. Čia mes papildėme būrelį misionierių, evakuotų iš Korėjos ten kilus karui. Labai branginu tuos metus, kuriuos praleidau misionieriškoje tarnyboje.

 Džiugiai tarnauju drauge su vyru

1957-ųjų rugsėjį buvau pakviesta į Tokijo Betelį. Japonijos filialui priklausė dviaukštis medinis namas. Čia darbavosi tik keturi beteliečiai, vienas jų brolis Beris, filialo prižiūrėtojas. Kiti šeimos nariai buvo misionieriai. Mane paskyrė vertėja ir korektore, be to, turėjau valyti, skalbti, gaminti valgį bei daryti kitką.

Veiklai Japonijoje plečiantis, tarnauti Betelyje buvo kviečiama vis daugiau brolių. Vienas jų tapo mano susirinkimo prižiūrėtoju. 1966 metais su šiuo broliu, Džiundžiu Košino, susituokėme. Po jungtuvių Džiundžis buvo paskirtas į rajono priežiūros darbą. Keliaudami po susirinkimus, džiaugdavomės pažintimi su daugybe brolių bei seserų. Kadangi turėdavau vertimo, šį darbą darydavau tuose namuose, kur apsistodavome lankymosi savaitę. Sykiu su lagaminais bei kitais krepšiais vežiodavomės ir sunkius žodynus.

Rajono priežiūros darbe triūsėme ketverius su viršum metų ir matėme, kaip organizacija toliau auga. Filialas persikėlė į Numadzu, o vėliau į dabartinę vietą — Ebiną. Abu su vyru džiaugiamės ilgamete tarnyba Betelyje; jame šiuo metu darbuojasi apie 600 narių. 2002-ųjų gegužę draugai beteliečiai gražiai paminėjo mano visalaikės tarnybos 50-metį.

Palaima regėti gausėjimą

1950-aisiais, kai pradėjau tarnauti Jehovai, Japonijoje buvo tik saujelė liudytojų. Dabar yra daugiau nei 210000 Karalystės skelbėjų. Tikrai, tūkstančiai tokių kaip aš, nuolankių lyg avys žmonių, buvo patraukti prie Jehovos.

Keturi misionieriai broliai ir viena sesė, kurie 1949 metais atėjo į sesers Kodos namus, bei ji pati iki gyvenimo pabaigos liko ištikimi Dievui. Jau mirė ir mano brolis, buvęs tarnybiniu padėjėju, taip pat brolienė, apie 15 metų tarnavusi pioniere. Kas laukia mano tėvų, kurių mirties bijojau nuo pat vaikystės? Biblijoje žadamas prikėlimas teikia vilties ir paguodos. (Apaštalų darbų 24:15)

Atsimindama praeitį pagalvoju, kad susitikimas su Mod 1941 metais buvo posūkis mano gyvenime. Jei nebūčiau su ja susipažinusi ir priėmusi kvietimo vėl darbuotis jos namuose po karo, tikriausiai būčiau pasilikusi mūsų ūkyje atokiam kaime, be jokių ryšių su anų dienų misionieriais. Kokia dėkinga esu Jehovai už tai, kad per Mod bei pirmuosius misionierius patraukė mane prie tiesos!

[Iliustracija 25 puslapyje]

Su Mod Koda ir jos vyru. Stoviu priekyje iš kairės

[Iliustracija 27 puslapyje]

Su misionieriais iš Japonijos „Jankių“ stadione 1953 metais. Esu kraštutinė kairėje

[Iliustracijos 28 puslapyje]

Betelyje drauge su savo vyru Džiundžiu