Tvirtai atlaikydami išmėginimus šloviname Jehovą

„Kai esate kantrūs, darydami gera ir kentėdami, tuomet jums nuopelnas Dievo akyse.“ (1 PETRO 2:20)

1. Kadangi tikriesiems krikščionims svarbu laikytis pasiaukojimo įžado, ką turime išsiaiškinti?

KRIKŠČIONYS yra pasiaukoję Jehovai ir nori vykdyti jo valią. Laikydamiesi duoto įžado, jie visomis jėgomis stengiasi žengti savo Pavyzdžio, Jėzaus Kristaus, pėdomis ir liudyti tiesą. (Mato 16:24; Jono 18:37; 1 Petro 2:21) Tačiau Jėzus bei kiti ištikimi Dievo tarnai už tikėjimą paaukojo gyvybę — mirė kankinių mirtimi. Ar tai reiškia, kad visi krikščionys už tikėjimą turės mirti?

2. Kaip krikščionys žiūri į išbandymus ir kančias?

² Mes, krikščionys, esame raginami išlaikyti tvirtą tikėjimą iki galo, nebūtinai už jį mirti. (2 Timotiejui 4:7; Apreiškimo 2:10) Tai reiškia, kad nors esame pasiruošę kentėti už savo įsitikinimus, — ir, jei reikės, atiduoti gyvybę, — dėl to nesidžiaugiame. Patirti kančias, skausmą ar pažeminimą niekam nėra malonu. Tačiau išbandymai ir persekiojimai labai tikėtini, todėl naudinga apsvarstyti, kaip jiems užėjus elgtis.

Ištikimi, nors bandomi

3. Kokių biblinių pavyzdžių apie persekiojamus krikščionis gali papasakoti? (Žiūrėk rėmelį kitame puslapyje „Kaip jie elgėsi persekiojami“.)

³ Biblijoje randame daugybę pasakojimų, kaip Dievo tarnai praeityje elgdavosi, kai kildavo grėsmė gyvybei. Jų pavyzdys įvairiomis aplinkybėmis parodo šių dienų krikščionims, ką daryti panašiais atvejais. Apsvarstyk pranešimus, aprašytus rėmelyje „Kaip jie elgėsi persekiojami“, ir pagalvok, ko gali pasimokyti.

4. Kaip elgdavosi persekiojamas Jėzus bei kiti ištikimi Dievo tarnai?

⁴ Nors Jėzus bei kiti ištikimi Dievo tarnai į persekiojimą reaguodavo pagal aplinkybes, gyvybe nerizikuodavo be reikalo. Atsidūrę pavojuje, veikdavo drąsiai, bet apdairiai. (Mato 10:​16, 23) Jų tikslas buvo skelbimo darbas ir ištikimybė Jehovai. Jų veiksmai įvairiomis aplinkybėmis — pavyzdys tiems krikščionims, kurie šiandien kenčia išbandymus ir persekiojimą.

5. Koks persekiojimas kilo Malavyje pereito amžiaus septintajame dešimtmetyje ir kaip elgėsi tenykščiai liudytojai?

⁵ Šiais laikais dėl karų, draudimų ar tiesioginio persekiojimo Jehovos tauta patirdavo itin baisių išmėginimų ir vargų. Pavyzdžiui, pereito amžiaus septintajame dešimtmetyje buvo žiauriai persekiojami Jehovos liudytojai Malavyje. Beveik visas jų turtas — Karalystės salės, namai, verslo įmonės, maisto atsargos — buvo sunaikintas. Patys liudytojai kentė mušimus, kitus baisius išpuolius. Kokių veiksmų broliai ėmėsi? Tūkstančiai paliko savo kaimus. Daug kas slapstėsi brūzgynuose, kiti laikiną prieglobstį rado kaimyniniame Mozambike. Nemaža ištikimų krikščionių  žuvo, kiti bėgo iš pavojingos zonos. Toks sprendimas tuomet, regis, buvo protingas. Šiuo atveju broliai sekė Jėzumi ir Pauliumi.

6. Ko nepaliovė daryti žiauriai persekiojami Malavio liudytojai?

⁶ Nors Malavio liudytojams teko slėptis ar pasitraukti, jie laikėsi teokratinio vadovavimo ir pogrindyje kiek galėdami neapleido krikščioniškos veiklos. Dėl to prieš pat uždraudimą, 1967-aisiais, Karalystės skelbėjų buvo kaip niekad daug: 18519. Draudimui tebegaliojant ir daugeliui pasitraukus į Mozambiką, 1972-aisiais pranešta apie naują didžiausią skelbėjų skaičių: 23398. Kas mėnesį kiekvienas vidutiniškai skelbė daugiau kaip 16 valandų. Tų ištikimų brolių uolumas, be abejonės, teikė gyrių Jehovai ir jis gausiai palaimino juos tokiu nepaprastai sunkiu metu. *

7, 8. Dėl kokių priežasčių kai kurie nepasitraukia iš savo šalies, net jei priešininkai sukelia sunkumų?

 ⁷ Bet yra tokių brolių, kurie kilus sunkumams dėl priešiškumo neišvyksta, nors ir galėtų. Pasitraukę jie galbūt išvengtų vienų ar kitų problemų, bet atsirastų naujų. Pavyzdžiui, ar pasisektų išlaikyti ryšį su krikščionių brolija? Ar būtų įmanoma neapleisti dvasinės veiklos ieškant vietos įsikurti turtingesnėje šalyje ar ten, kur lengviau prasigyventi? (1 Timotiejui 6:9)

⁸ Kiti nutaria nebėgti, nes jiems rūpi dvasinė brolių gerovė. Jie pasilieka ir kenčia sunkumus, kad galėtų skelbti vietinėje teritorijoje bei drąsinti bendratikius. (Filipiečiams 1:14) Taip apsisprendę kai kurie net padėjo laimėti bylas savo šalių teismuose. *

9. Į ką reikia atsižvelgti sprendžiant, likti ar bėgti dėl persekiojimo?

⁹ Pasilikti ar bėgti, kiekvienas nutaria pats. Tokie sprendimai, žinoma, turi būti daromi tik paprašius Jehovą vadovavimo. Kad ir kaip pasielgtume, turime atsiminti apaštalo Pauliaus žodžius: „Kiekvienas iš mūsų duos Dievui apyskaitą už save.“ (Romiečiams 14:12) Kaip minėjome, Jehova reikalauja, kad kiekvienas jo tarnas liktų ištikimas bet kokiomis aplinkybėmis. Vieni kenčia išbandymus ir persekiojimus šiandien, kiti galbūt patirs juos vėliau. Visi bus vienaip ar kitaip išbandyti, — niekas to neišvengs. (Jono 15:​19, 20) Kaip pasiaukoję Jehovos tarnai negalime ignoruoti visuotinės svarbos klausimo, susijusio su Jehovos vardo pašventinimu ir jo visavaldystės teisės apgynimu. (Ezechielio 38:23; Mato 6:​9, 10)

 „Niekam neatmokėkite piktu už pikta“

10. Kokį svarbų pavyzdį, kaip elgtis su priešininkais, paliko Jėzus ir apaštalai?

¹⁰ Iš to, kaip Jėzus ir apaštalai elgėsi patirdami priešiškumą, galime pasimokyti kito svarbaus principo: niekada nekeršyti savo persekiotojams. Biblijoje nėra jokios užuominos, kad Jėzus ar jo sekėjai būtų organizavę kokį nors pasipriešinimo judėjimą ar griebęsi jėgos prieš persekiotojus. Anaiptol. „Niekam neatmokėkite piktu už pikta“, — patarė krikščionims apaštalas Paulius. „Nekeršykite patys, mylimieji, bet palikite tai Dievo rūstybei; juk parašyta: Mano kerštas, aš atmokėsiu, — sako Viešpats.“ Taip pat „nesiduok pikto nugalimas, bet nugalėk pikta gerumu“. (Romiečiams 12:​17-21; Psalmyno 37:​1-4; Patarlių 20:22)

11. Ką vienas istorikas pasakė apie pirmųjų krikščionių požiūrį į valdžią?

¹¹ Pirmieji krikščionys klaũsė to patarimo. Knygoje The Early Church and the World istorikas Sesilis Kadu apibūdina krikščionių požiūrį į valdžią 30—70 m. e. m. Jis rašo: „Neturime aiškių įrodymų, kad tų laikų krikščionys būtų mėginę jėga priešintis persekiojimui. Didžiausias jų priešinimasis buvo drąsiai pasmerkti savo valdovus ar pasitraukimu sugluminti juos. Šiaip krikščionys elgdavosi santūriai, bet griežtai atsisakydavo paklusti tiems valdžios potvarkiams, kurie, jų manymu, prieštaraudavo Kristaus įsakymams.“

12. Kodėl geriau ištverti kentėjimus negu priešintis?

¹² Ar toks, regis, pasyvus elgesys tikrai išmintingas? Juk kiekvieną šitaip reaguojantį priešininkas gali lengvai sutrypti! Ar nebūtų protingiau gintis? Žmonių požiūriu, gal ir taip. Bet mums, Jehovos tarnams, panašiomis aplinkybėmis geriausia laikytis Jehovos vadovavimo. Atsimename Petro žodžius: „Kai esate kantrūs, darydami gera ir kentėdami, tuomet jums nuopelnas Dievo akyse.“ (1 Petro 2:20) Tikime, kad Jehova puikiai žino padėtį ir neleis persekiojimams tęstis be galo. Kodėl galime būti tuo tikri? Savo tautai, vergaujančiai Babilone, Jehova pasakė: „Kas tik užgauna jus, tas užgauna mano akies vyzdį.“ (Zacharijo 2:8) Kiek ilgai leistum liesti savo akies vyzdį? Jehova suteiks paramą tinkamu metu. Neabejokime tuo. (2 Tesalonikiečiams 1:​5-8)

13. Kodėl Jėzus klusniai leidosi priešų suimamas?

¹³ Šiuo požiūriu mums pavyzdys yra Jėzus. Getsemanės sode jis leidosi priešų  suimamas ne todėl, kad negalėjo apsiginti. Jis pasakė vienam iš mokinių: „Gal manai, jog aš negaliu paprašyti savo Tėvą ir jis bemat neatsiųstų man per dvylika legionų angelų?! Bet kaipgi išsipildytų Raštai, kad šitaip turi atsitikti?!“ (Mato 26:​53, 54) Vykdyti Jehovos valią Jėzui buvo visų svarbiausia, net jei tenka dėl to kentėti. Jis visiškai pasitikėjo Dovydo psalmės pranašiškais žodžiais: „Nepaliksi manęs Šeolui, neleisi savo teisiajam matyti kapo.“ (Psalmyno 16:10) Vėliau apaštalas Paulius pasakė apie Jėzų: „Dėl jam skirto džiaugsmo jis ištvėrė kančių stulpą, nepaisydamas gėdos, ir atsisėdo Dievo sosto dešinėje.“ (Hebrajams 12:2, NW)

Džiaugsmas pašlovinti Jehovos vardą

14. Koks džiaugsmas palaikė Jėzų per visus išbandymus?

¹⁴ Koks džiaugsmas Jėzui padėjo ištverti patį sunkiausią išbandymą? Dievo mylimasis Sūnus iš visų Jehovos tarnų buvo svarbiausias Šėtono taikinys. Tad likdamas ištikimas per išmėginimus Jėzus turėjo galutinai paneigti Šėtono šmeižtus prieš Jehovą. (Patarlių 27:11) Ar įsivaizduoji, kokį džiaugsmą ir pasitenkinimą Jėzus tikriausiai jautė prikeltas? Kokia laimė jam buvo suvokti, kad apgynė Jehovos visavaldystę bei pašlovino Jo vardą — įvykdė, ką tobulas vyras turėjo padaryti? Be to, sėdėti „Dievo sosto dešinėje“ Jėzui tikrai nepaprasta garbė  ir didžiausias džiaugsmas. (Psalmyno 110:​1, 2; 1 Timotiejui 6:​15, 16)

15, 16. Kokį siaubą ištvėrė liudytojai Zachsenhauzene ir iš kur sėmėsi jėgų?

¹⁵ Krikščionys irgi džiaugiasi, kad, iškęsdami išbandymus ir persekiojimą kaip Jėzus, gali pašventinti Jehovos vardą. Tai gerai parodo išgyvenimai liudytojų, kentusių žiaurumais pagarsėjusioje Zachsenhauzeno koncentracijos stovykloje ir ištvėrusių varginantį mirties žygį Antrojo pasaulinio karo pabaigoje. Per tą žygį tūkstančiai kalinių mirė nuo šalčio, ligų, bado ar buvo tiesiog kelyje SS sargybinių nužudyti. Liudytojai (jų buvo 230) visi išgyveno, nes laikėsi sykiu ir rizikuodami gyvybe padėjo vieni kitiems.

¹⁶ Kas jiems suteikė jėgų ištverti tokį žiaurų persekiojimą? Vos pasiekę saugią vietą, jie išreiškė savo džiaugsmą ir dėkingumą Jehovai dokumente „Rezoliucija 230-ies šešių tautybių Jehovos liudytojų, susirinkusių netoli Švėrino Meklenburgo žemėje“. Toje rezoliucijoje jie pareiškė: „Ilgas sunkus išbandymo laikas pagaliau baigėsi, ir tie, kurie buvo išsaugoti, tarsi ištraukti iš liepsnojančios krosnies, nė dūmais nepakvipo. (Žiūrėk Danieliaus 3:27.) Priešingai, kupini Jehovos stiprybės ir jėgos, jie nekantriai laukia naujų Karaliaus užduočių Teokratijos interesų labui.“ *

17. Su kokiais išbandymais Dievo tarnai susiduria šiandien?

¹⁷ Mūsų, kaip ir tų 230-ies ištikimųjų, tikėjimas gali būti išbandytas, nors dar ir neteko „priešintis iki kraujo“. (Hebrajams 12:4) Bet išbandymai gali būti įvairūs. Tai bendraklasių pašaipos, aplinkinių spaudimas pasielgti amoraliai ar nusižengti kaip nors kitaip. Taip pat apsisprendimas susilaikyti nuo kraujo, tuoktis tiktai Viešpatyje, mokyti vaikus tikėjimo dalykų pasidalijusioje šeimoje kartais sukelia daug sunkumų ir išbandymų. (Apaštalų darbų 15:29; 1 Korintiečiams 7:39; Efeziečiams 6:4; 1 Petro 3:​1, 2)

18. Kodėl esame tikri, jog galime ištverti net sunkiausius išbandymus?

¹⁸ Kad ir koks būtų išbandymas, žinome: kentėti tenka dėl to, kad svarbiausiais laikome Jehovą bei jo Karalystę, ir tai mums tikra garbė ir džiaugsmas. Semiamės drąsos iš paguodžiančių Petro žodžių: „Jei jus niekina dėl Kristaus vardo, jūs palaiminti, nes garbės ir Dievo Dvasia ilsisi ant jūsų.“ (1 Petro 4:14) Jehovos dvasios remiami turime jėgų tvirtai atlaikyti net sunkiausius išbandymus — jo šlovei ir gyriui. (2 Korintiečiams 4:7; Efeziečiams 3:16; Filipiečiams 4:13)

[Išnašos]

Ar galėtum paaiškinti?

• Kaip krikščionys žiūri į kančias ir persekiojimą?

• Ko mus pamoko Jėzaus bei kitų ištikimų tarnų elgesys per išbandymus?

• Kodėl išmintinga nekeršyti persekiotojams?

• Koks džiaugsmas palaikė Jėzų per išbandymus ir ko iš to galime pasimokyti?

[Studijų klausimai]

[Rėmelis/iliustracijos 15 puslapyje]

Kaip jie elgėsi persekiojami

• Prieš Erodo kareiviams pasirodant Betliejuje žudyti visų dvejų metų bei mažesnių berniukų, angelo perspėti Juozapas ir Marija pasiėmė vaikelį Jėzų ir išbėgo į Egiptą. (Mato 2:13-16)

• Daugybę kartų Jėzaus tarnybos laiku priešai norėjo nužudyti jį dėl veiksmingo liudijimo. Jėzus kaskart išvengdavo jų spąstų. (Mato 21:45, 46; Luko 4:28-30; Jono 8:57-59)

• Kada kareiviai ir pareigūnai atėjo į Getsemanės sodą suimti Jėzaus, jis atvirai prisipažino kas esąs, dukart pasakydamas: „Tai aš.“ Jis netgi neleido mokiniams kaip nors priešintis ir pats pasidavė miniai. (Jono 18:3-12)

• Jeruzalėje Petrą bei kitus suėmė, nuplakė ir prigrasino nekalbėti apie Jėzų. Bet vos paleisti jie „išėjo“ ir „nesiliovė kiekvieną dieną mokyti šventykloje bei namuose ir skelbti gerąją naujieną apie Mesiją — Jėzų“. (Apaštalų darbų 5:40-42; Vl)

• Kai Saulius, vėliau tapęs apaštalu Pauliumi, sužinojo, kad Damasko žydai ruošiasi susidoroti su juo, broliai nakčia virvėmis nuleido jį per sieną pintinėje ir jis ištrūko. (Apaštalų darbų 9:22-25)

• Po kurio laiko Paulius nutarė šauktis ciesoriaus, nors, valdytojo Festo ir karaliaus Agripos nuomone, „niekuo nenusipelnė mirties ar pančių“. (Apaštalų darbų 25:10-12, 24-27; 26:30-32)

[Iliustracijos 16, 17 puslapiuose]

Tūkstančiai ištikimų Malavio liudytojų, dėl žiauraus persekiojimo priversti bėgti, su džiaugsmu tarnavo Karalystei

[Iliustracijos 17 puslapyje]

Džiaugsmas, kad gali pašlovinti Jehovos vardą, palaikė šiuos ištikimus krikščionis per nacių mirties žygį ir koncentracijos stovyklose

[Šaltinio nuoroda]

Mirties žygis: KZ-Gedenkstätte Dachau, courtesy of the USHMM Photo Archives

[Iliustracijos 18 puslapyje]

Išbandymai ir sunkumai gali būti įvairūs