Jokūbas brangino dvasines vertybes

JOKŪBO gyvenimas — tai kova ir nelaimės. Broliui dvyniui užsidegus kerštu, Jokūbas bėga, kad liktų gyvas. Užuot gavęs į žmonas mylimą merginą, apgaule pirmiau sutuokiamas su kita. Galiausiai jis turi keturias žmonas ir patiria daug vargo. (Pradžios 30:1-13) 20 metų tarnauja išnaudotojui. Grumiasi su angelu, kuris jį nepagydomai sužaloja. Jo duktė išprievartaujama, sūnūs surengia žudynes, pats rauda dėl tragiškos brangaus sūnaus ir mylimos žmonos mirties. Priverstas senatvėje dėl bado persikelti kitur, pripažįsta, kad jo gyvenimo dienos buvo „negausios ir sunkios“. (Pradžios 47:9, Brb) Tačiau Jokūbas nestokoja dvasingumo ir pasitiki Dievu. Ar jo tikėjimas nebuvo atlygintas? Ko galime pasimokyti bent iš kelių jo gyvenimo įvykių?

Visiškai kitoks nei brolis

Nesantaika tarp brolių kilo dėl to, kad Jokūbas vertino dvasinius dalykus, o Ezavas niekino. Jokūbui buvo svarbus Abraomui duotas sandoros pažadas, todėl atsidėjęs rūpinosi savo šeimos nariais, Dievo paskirtais gauti paveldą. Už tai Jehova jį mylėjo. Jokūbas buvo „be priekaištų“ (NW), tai reiškia nepriekaištingai doras. Ezavas, priešingai, tiek menkai rūpinosi savo dvasiniu paveldu, jog pardavė jį Jokūbui už mažmožį. Kai Dievo pritariamas Jokūbas pareikalavo to, į ką turėjo teisę, ir gavo broliui skirtus palaiminimus, Ezavas užsidegė kerštu. Tada Jokūbas turėjo palikti artimuosius, bet tolesnis įvykis atgaivino jo dvasią. (Malachijo 1:2, 3; Pradžios 25:27-34; 27:1-45)

Sapne Dievas Jokūbui parodė nuo dangaus iki žemės nutįsusias kopėčias, arba akmeninius „laiptus“, kuriais aukštyn žemyn laipiojo angelai, ir pasakė, kad saugos Jokūbą bei jo sėklą: „Visos žemės gentys per tave ir tavo palikuonis ras palaiminimą. Būk tikras, aš esu su tavimi! Globosiu tave, kad ir kur eitum, ir sugrąžinsiu tave į šią žemę. Niekada tavęs nepaliksiu, kol neįvykdysiu, ką tau pažadėjau.“ (Pradžios 28:10-15)

 Koks padrąsinimas! Jehova užtikrino: pažadai, duoti Abraomui ir Izaokui, dvasiškai praturtins Jokūbo šeimą. Jokūbas suprato, kad angelai gali tarnauti žmonėms, kuriems Dievas palankus, ir buvo patikintas Dievo apsauga. Iš didelio dėkingumo jis prisiekė likti ištikimas Jehovai. (Pradžios 28:16-22)

Jokūbas nepasiglemžė Ezavo paveldo. Dar jiedviem negimus, Jehova pasakė, jog „vyresnysis tarnaus jaunesniajam“. (Pradžios 25:23, Brb) „Argi ne geriau, jei Dievas būtų leidęs pirmajam gimti Jokūbui?“ — gali kai kas paklausti. Tolesni įvykiai pamoko svarbių tiesų. Dievas teikia palaimų ne tiems, kurie mano jų nusipelnę, bet rodo neužtarnautą malonę žmonėms, kuriuos pasirenka. Taigi pirmagimio teisės atiteko Jokūbui, o ne jo vyresniajam broliui, nes šis jų nevertino. Taip pat buvo su prigimtine žydų tauta. Kadangi ji parodė panašų požiūrį į Ezavo, buvo pakeista dvasiniu Izraeliu. (Romiečiams 9:6-16, 24) Ir šiandien gerų santykių su Jehova neįmanoma įgyti be pastangų, net jei gimstama dievobaimingoje šeimoje ar aplinkoje. Visi trokštantieji Dievo palaimų turi stengtis būti jam atsidavę ir tikrai vertinti dvasinius dalykus.

Priimamas Labano

Atvykęs į Padan Aramą ieškoti žmonos tarp giminių, Jokūbas sutiko prie šulinio savo pusseserę Rachelę, Labano dukterį, ir nuritęs akmeninį šulinio dangtį pagirdė jos gyvulius. * Rachelė tuoj nubėgo namo pranešti apie Jokūbo atvykimą, ir Labanas išskubėjo jo pasitikti. Jeigu Labanas prisiminė, kokių brangenybių jo šeima buvo gavusi nuo Abraomo tarno, turėjo nusivilti, nes Jokūbas atkeliavo tuščiomis. Bet Labanas, matyt, įžvelgė kažką, kuo galėtų pasinaudoti. Prieš jį stovėjo stropus darbininkas. (Pradžios 28:1-5; 29:1-14)

Jokūbas papasakojo savo istoriją. Nežinia, ar jis paminėjo gudrumu įgijęs pirmagimio teises, bet išklausęs „visa, kas buvo įvykę“, Labanas pasakė: „Esi iš tikrųjų mano kūnas ir kraujas!“ Vieno mokslininko nuomone, ši frazė galėjo reikšti malonų kvietimą Jokūbui pasilikti ar pripažinimą, kad Labanas kaip giminaitis įpareigotas jį globoti. Šiaip ar taip, Labanas tuoj ėmė svarstyti, kaip galėtų išnaudoti savo seserėną.

Jis pasiūlė tai, kas paskui sukėlė 20 metų trukusią nesantaiką. Jis paklausė: „Negi dėl to, kad esi mano giminaitis, turėtum man už nieką tarnauti? Sakyk, kokia bus tavo alga?“ Nors Labanas, atrodo, elgėsi kaip geranoriškas dėdė, kraujo giminystės ryšius su Jokūbu pavertė į darbo sutartį. Kadangi buvo įsimylėjęs Rachelę, Jokūbas atsakė: „Tarnausiu tau septynerius metus už tavo jaunesniąją dukterį.“ (Pradžios 29:15-20)

Sužieduotuvės įvykdavo sumokėjus nuotakos tėvams išpirkos mokestį. Vėliau Mozės įstatyme buvo nurodyta: už suvedžiotą skaisčią mergaitę 50 sidabro šekelių. Biblisto Gordono Venhamo nuomone, tai „pati didžiausia nuotakos išpirka“, bet paprastai būdavo mokama „daug mažiau“. (Pakartoto Įstatymo 22:28, 29) Sumokėti Jokūbas neturėjo iš ko, tad pasisiūlė tarnauti Labanui septynerius metus. „Kadangi laikini darbininkai senovės Babilono laikais gaudavo nuo pusės iki vieno šekelio per mėnesį (42—84 šekelius per septynerius metus), — aiškina Venhamas, — Jokūbas pasiūlė Labanui už Rachelės ranką solidžią vestuvių dovaną.“ Šis ją mielai priėmė. (Pradžios 29:19)

Septyneri metai Jokūbui prabėgo tarsi „keletas dienų“, taip karštai jis mylėjo  Rachelę. Paskui pareikalavo atiduoti jam nuotaką, prisidengusią šydu, nė neįtardamas Labano klastos. Įsivaizduok, kokį šoką jis patyrė pamatęs rytą, jog turėjo santykius ne su Rachele, o su jos seseria Lėja! Jokūbas užprotestavo: „Ką tu padarei? Argi ne už Rachelę tau tarnavau?! Kodėl tat mane apgavai?“ Labanas atsakė: „Mūsų šalyje taip nedaroma, jaunesnioji už vyro neišleidžiama prieš pirmagimę. Su šia baik vestuvių savaitę, ir jei tarnausi man kitus septynerius metus, duosime tau ir aną.“ (Pradžios 29:20-27) Bejėgis ir apgautas, Jokūbas neturėjo kitos išeities. Jis sutiko su pasiūlymu, nes norėjo vesti Rachelę.

Paskesni septyneri metai, kitaip nei pirmieji, buvo nemalonūs. Kaip Jokūbas turėjo žiūrėti į tokį nedorą Labano poelgį? O ką turėjo sakyti Lėja, Labano apgaulės bendrininkė? Žinoma, Labanui visiškai nerūpėjo, kad apkartino Lėjos ir Rachelės ateitį. Jis siekė gerovės tik sau. Rachelė jautė pagiežą, vėliau ir pavydą, kai Lėja pagimdė vieną po kito keturis sūnus, o ji buvo nevaisinga. Paskui Rachelė, beviltiškai trokšdama vaikų, nusprendė pasiūlyti vyrui savo tarnaitę, kad ta gimdytų už ją. Lėja rungtyniaudama irgi pasiūlė tarnaitę. Jokūbas dabar turėjo 4 žmonas, 12 vaikų ir ne per daug laimingą šeimą. Vis dėlto Jehova ruošėsi padaryti Jokūbą didele tauta. (Pradžios 29:28—30:24)

Jehovos laiminamas

Nors išbandomas, Jokūbas matė, kad Dievas tesėjo pažadą ir jo neapleido. Labanas irgi tai pastebėjo, nes nedidelės bandos, kurias turėjo prieš Jokūbui atvykstant, šio rūpesčiu labai pagausėjo. Nenorėdamas išleisti Jokūbo, Labanas pasiūlė jam pačiam nusistatyti atlygį už tarnybą. Tada Jokūbas paprašė atiduoti visus taškuotus ir margus gyvulius iš Labano bandos. Sakoma, kad tame krašte avys paprastai būdavo baltos, ožiai — juodi arba tamsiai rudi; margų — labai mažai. Manydamas, jog tai geras sandėris, Labanas mielai sutiko ir tuoj atskyrė visus marguosius gyvulius, kad nesusieitų su Jokūbo saugomomis bandomis. Jis tikriausiai galvojo: Jokūbas menkai pelnys iš tos sutarties, — tikrai ne 20 procentų ėriukų ir ožiukų, koks paprastai senovėje būdavo piemenų atlygis. Tačiau Labanas klydo, nes Jehova buvo su Jokūbu. (Pradžios 30:25-36)

Dievo laiminamas, Jokūbas veisė tvirtus pageidaujamos spalvos gyvulius. (Pradžios 30:37-42) Jo samprata apie gyvulių veisimą nebuvo teisinga. Vis dėlto, „mokslo požiūriu, nuosekliai kryžminant... vienos spalvos gyvulius, turinčius recesyvinį dėmėtumo geną, norimų rezultatų galima pasiekti“, — aiškina mokslininkas Nahumas Sarna, — ir „tokie gyvuliai atpažįstami iš... hibridams būdingo gyvybingumo“.

Pamatęs, kad Jokūbui sekasi, Labanas mėgino keisti sutartį, kokie gyvuliai seserėnui priklauso: dryžuoti, taškuoti, lopiniuoti ar margi. Jis ieškojo naudos sau, tačiau kad ir kaip būtų kraipęs sutarties sąlygas, Jehova rūpinosi, kad Jokūbui sektųsi. Labanas galėjo tik griežti dantimis. Jokūbas greit įgijo daug turto — kaimenių, tarnų, kupranugarių, asilų, — bet ne dėl savo sumanumo, o Jehovos palaikomas. Vėliau jis pasakė Rachelei ir Lėjai: „Nors jūsų tėvas dešimt kartų mane apgavo ir pakeitė man algą, Dievas neleido jam manęs nuskriausti... Dievas atėmė kaimenes iš jūsų tėvo ir atidavė jas man.“ Jehova dar patikino, kad matė viską, ką darė Labanas, ir kad Jokūbui nereikia baimintis. „Grįžk į savo kraštą, į savo gimtinę, — pasakė Dievas, — ir aš tau būsiu geras.“ (Pradžios 31:1-13; 32:10 [32:9, Brb])

Išsivadavęs iš veidmainio Labano, Jokūbas patraukė namo. Nors praėjo 20 metų,  jis vis dar bijojo Ezavo, ir ypač dėl to, kad išgirdo jį ateinant su keturiais šimtais vyrų. Ką Jokūbui daryti? Kaip dvasingas, Dievu pasitikintis vyras, jis veikė su tikėjimu. Meldėsi, pripažino esąs nevertas Jehovos dosnumo ir remdamasis Dievo pažadu šaukėsi, kad visa šeima būtų išgelbėta nuo Ezavo. (Pradžios 32:3-13 [32:2-12, Brb])

Paskui atsitiko kai kas netikėta. Nepažįstamasis, o iš tikrųjų angelas, ėmėsi naktį su juo ir vienu užgavimu išnarino šlaunies sąnarį. Jokūbas nepaleido angelo tol, kol šis jo nepalaimino. Pranašas Ozėjas vėliau pasakė, kad Jokūbas „verkė ir jį maldavo malonės“. (Ozėjo 12:3-5; Jr [12:2-4, Brb]; Pradžios 32:25-30 [32:24-29, Brb]) Jokūbas žinojo, kad ankstesni angelų pasirodymai būdavo susiję su sandoros per Abraomo sėklą išsipildymu. Tad jis grūmėsi atkakliai ir gavo palaiminimą. Tuomet Dievas pavadino jį Izraeliu, tai reiškia „Jis grumiasi su Dievu“, arba „Dievas grumiasi“ (Jr, išnaša).

Ar tu pasiruošęs grumtis?

Grumtynės su angelu ir susitaikymas su Ezavu nebuvo vieninteliai sunkūs momentai, kuriuos Jokūbui teko išgyventi. Tačiau ir čia paminėti įvykiai rodo, kokia asmenybė jis buvo. Ezavas negalėjo iškęsti net mažo alkio, kad išsaugotų pirmagimio teises, o Jokūbas už savo palaimas kovojo visą gyvenimą; netgi grūmėsi su angelu. Kaip buvo pažadėjęs, Dievas vadovavo jam ir globojo, kad jis taptų didelės tautos sentėviu ir Mesijo proseneliu. (Mato 1:2, 16)

Ar tu pasiruošęs atkakliai siekti Jehovos palankumo, kitaip sakant, grumtis dėl jo? Tų, kurie nori vykdyti Dievo valią, gyvenimas pilnas sunkumų bei išbandymų, tad kartais reikia daug pastangų teisingai nuspręsti. Tačiau puikus Jokūbo pavyzdys yra stipri paskata tvirtai tikėti, kad Jehova atlygins.

[Išnaša]

[Iliustracijos 31 puslapyje]

Jokūbas dėl palaimų kovojo visą gyvenimą