Skaitytojų klausimai

Ką Jehova turėjo omenyje sakydamas „vieną iš mūsų“, kaip užrašyta Pradžios 3:22?

Jehova Dievas, matyt, turėjo omenyje save ir viengimį Sūnų sakydamas: „Žmogus tapo kaip vienas iš mūsų, žinantis gera ir pikta.“ (Pradžios 3:22) Aptarkime, kodėl.

Jehova ištarė šiuos žodžius paskelbdamas nuosprendį pirmajai žmonių porai. Kai kas mano, jog frazėje „vienas iš mūsų“ daugiskaita pavartota didybei išreikšti, kaip, pavyzdžiui, karalius sakydamas „mes nepatenkinti“ turi omenyje save. Tačiau gretindamas Pradžios 1:26 ir 3:22, biblistas Donaldas Gauvanas tvirtina: „S[enajame] T[estamente] nėra įrodymų, kad teisingas kuris nors iš daugiausiai siūlomų paaiškinimų, tvirtinančių, jog ‘mes’ nurodo asmens didybę, asmens svarstymą, pilnatvę ar keletą Dievą sudarančių asmenų... Nė vienas iš jų nėra logiškas teiginys, paaiškinantis tekstą 3:22, kur kalbama apie ‘vieną iš mūsų’.“

Ar galėjo Jehova kreiptis į Šėtoną Velnią, kuris vadovaudamasis savo supratimu pradėjo spręsti, kas yra „gera ir pikta“, ir paskatino pirmuosius žmones elgtis taip pat? Tai būtų nelogiška išvada. Jehova pavartojo žodžius „vienas iš mūsų“. Šėtono jau neliko Jehovai ištikimų angelų gretose, todėl jis negalėjo būti priskirtas prie tų, kurie palaikė Dievo pusę.

O gal Dievas kreipėsi į ištikimus angelus? Negalime tvirtinti kategoriškai. Atsakymą gauname sugretinę panašius Pradžios 1:26 ir 3:22 posakius. Pradžios 1:26 užrašyti Jehovos žodžiai: „Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą.“ Kam jis tai sakė? Kalbėdamas apie dvasinę esybę, tapusią tobulu žmogumi, Jėzų, apaštalas Paulius rašė: „Jis yra neregimojo Dievo atvaizdas, visos Kūrinijos pirmagimis, nes jame sukurta visa, kas yra danguje ir žemėje.“ (Kolosiečiams 1:15, 16) Tad reikia manyti, jog Pradžios 1:26 užrašytus žodžius Jehova kalbėjo savo viengimiam Sūnui, „įgudusiam darbininkui“, buvusiam šalia kuriant dangų ir žemę. (Patarlių 8:22-31, NW) Panašus posakis iš Pradžios 3:22 leidžia spręsti, kad Jehova vėl kalbėjo pačiam artimiausiam, savo viengimiam Sūnui.

Dievo viengimis Sūnus, be abejo, žinojo, kas yra „gera ir pikta“. Ilgą laiką artimai bendraudamas su Jehova jis išties gerai perprato savo Tėvo mąstyseną, principus bei normas. Jehova, būdamas tikras tokiu savo Sūnaus pažinimu bei ištikimybe, galimas dalykas, suteikė šiam tam tikrą sprendimo laisvę ir leido nesitarti kiekvienu atveju su juo pačiu. Tad Sūnus daug kur gebėjo ir buvo įgaliotas spręsti, kas gera ir bloga. Tačiau jis, skirtingai negu Šėtonas, Adomas ir Ieva, nenustatinėjo kitokių nei Jehovos normų.