Gyvenimo istorija

Jehova mokė mane nuo jaunystės

PAPASAKOJO RIČARDAS ABRAHAMSONAS

„Dieve, tu mokei mane nuo jaunystės, ir aš iki šiol skelbiu tavo nuostabius darbus.“ Noriu papasakoti, kodėl šie Psalmyno 71:17 žodžiai man ypač reikšmingi.

MANO mama Fani Abrahamson 1924 metais susipažino su Biblijos tyrinėtojais, kaip tuomet buvo vadinami Jehovos liudytojai. Tada buvau vos vienerių. Sužinojusi kokias Biblijos tiesas, mama skubėdavo papasakoti kaimynams, be to, skiepijo tas tiesas man bei mano vyresniems broliui ir sesei. Skaityti dar nemokėjau, bet mama išmokė daugybės Rašto ištraukų apie Dievo Karalystės palaimas.

Baigiantis praeito amžiaus trečiajam dešimtmečiui, mūsų studijų grupėje Oregono valstijos (JAV) mieste La Grandėje, kur gimiau ir užaugau, buvo kelios moterys bei vaikai. Nors gyvenome atokioje teritorijoje, sykį ar du per metus mus aplankydavo keliaujantieji tarnai, vadinami piligrimais. Jie sakė padrąsinamas kalbas, eidavo su mumis į tarnybą po namus ir mielai domėjosi vaikais. Šildas Tutdžianas, Džinas Orelis ir Džonas Butas buvo keli iš tų brangių padėjėjų.

Nė vienam iš mūsų grupės nepavyko dalyvauti 1931 metų kongrese Kolambe (Ohajo valstija), kur Biblijos tyrinėtojai pasivadino Jehovos liudytojais. Tačiau draugijos (tuo metu taip buvo vadinami susirinkimai) bei nuošalios grupės, nedalyvavusios  kongrese, rugpjūtį susirinko atskirai priimti rezoliuciją ir naująjį pavadinimą. Mūsų maža grupė La Grandėje padarė tą patį. Vėliau, 1933-iaisiais, per brošiūros Krizė platinimo kampaniją išmokau, kaip pradėti biblinį pokalbį, ir pirmą kartą vienas liudijau po namus.

Ketvirtajame dešimtmetyje ėmė augti priešiškumas mūsų darbui. Kad išsilaikytume, draugijas padalijome į tuomet vadinamus padalinius, kurie sykį ar du per metus rengė nedideles asamblėjas ir skelbimo akcijas, vadinamas padalinių kampanijomis. Tose asamblėjose mus pamokydavo skelbimo metodų ir parodydavo, kaip pagarbiai elgtis įsikišus policijai. Kadangi liudytojams dažnai tekdavo stoti prieš policijos pareigūnus ar teismą, kartodavome medžiagą iš informacinio lapo „Teisminių procesų tvarka“. Tai padėjo atlaikyti priešiškumą.

Biblijos tiesos mokomas nuo vaikystės

Nuo mažų dienų buvau mokomas vertinti Biblijos tiesas bei Raštu pagrįstą viltį gyventi amžinai žemėje valdant dangiškajai Dievo Karalystei. Tie, kas nepuoselėjo vilties valdyti danguje su Kristumi, tuomet nebuvo labai skatinami krikštytis. (Apreiškimo 5:10; 14:1, 3) Vis dėlto man pasakė, kad jeigu širdyje nutariau vykdyti Jehovos valią, galiu pasikrikštyti. Tai padariau 1933-iųjų rugpjūtį.

Kai suėjo 12 metų, mokytoja pastebėjo, kad esu neblogas kalbėtojas, todėl paragino motiną lavinti mane papildomai. Mama pritarė manydama, jog tai padės man geriau tarnauti Jehovai. Ji metus skalbė retorikos dėstytojai drabužius ir taip atsilygino už man duodamas pamokas. Gauti įgūdžiai pravertė tarnyboje. Bet, sulaukęs 14, susirgau reumatu ir daugiau nei metus nelankiau mokyklos.

1939-aisiais į mūsų rajoną atvyko visalaikis tarnas Vorenas Henšelis. * Jis visai dienai pasiimdavo mane skelbti, todėl dvasine prasme laikiau jį vyresniuoju broliu. Jo padedamas netrukus ėmiausi atostogaujančiųjų pionieriškos tarnybos; tai buvo laikina visalaikės veiklos forma. Tą vasarą mūsų grupė buvo suorganizuota į draugiją. Voreną paskyrė draugijos tarnu, o mane — Sargybos bokšto studijų vadovu. Kai Vorenas išvyko darbuotis į Betelį, pagrindinį tarptautinį Jehovos liudytojų biurą Brukline (Niujorkas), draugijos tarnu tapau aš.

Pradedu visalaikę tarnybą

Didesnė atsakomybė tarnaujant draugijos tarnu sustiprino troškimą pradėti nuolatinę visalaikę tarnybą. Jos ėmiausi baigęs priešpaskutinę vidurinės mokyklos klasę, sulaukęs 17. Tėvas nesidomėjo mūsų tikėjimu, bet rūpinosi šeima ir laikėsi tvirtų  principų. Jis norėjo, kad mokyčiausi koledže, bet pasakė, jog, kol neprašau būsto ir valgio, galiu daryti, ką noriu. Tad 1940-ųjų rugsėjo 1-ąją tapau pionieriumi.

Paliekant namus, mama paprašė manęs perskaityti Patarlių 3:5, 6: „Visa širdimi pasitikėk Viešpačiu ir nesiremk vien savo įžvalga. Pripažink jį visur, kad ir ką darytum, ir jis ištiesins tavo kelius.“ Tikrai, pasitikėjimas Jehova visada man buvo didelė atrama.

Netrukus išvykau tarnauti į šiaurinę Vašingtono valstijos dalį, kur prisidėjau prie Džo ir Margaret Hartų. Teritorija buvo įvairi: galvijų bei avių augintojų fermos, indėnų rezervacijos, miesteliai ir kaimai. 1941-ųjų pavasarį buvau paskirtas draugijos tarnu Venačio susirinkime (Vašingtono valstija).

Vienoje iš mūsų asamblėjų Vola Volos mieste (Vašingtono valstija) turėjau sutikti ir pasveikinti į salę einančius dalyvius. Atkreipiau dėmesį į jauną brolį, nesėkmingai bandantį sureguliuoti garso stiprinimo sistemą. Pasiūliau jam pasikeisti užduotimis. Srities tarnas Albertas Hofmanas, grįžęs ir neradęs manęs savo vietoje, draugiškai šypsodamasis paaiškino, jog verta daryti tai, kas paskirta, kol nebus kitų nurodymų. Jo patarimą įsiminiau visam laikui.

1941-ųjų rugpjūtį Jehovos liudytojai rengė didelį kongresą Sent Luise (Misūrio valstija). Hartai uždengė savo sunkvežimio užpakalinę dalį ir įtaisė ten sėdynes. Mes, devyni pionieriai, ta mašina iki Sent Luiso sukorėme 2400 kilometrų. Kelionė į abi puses truko maždaug dvi savaites. Policija paskaičiavo, kad didžiausias dalyvių skaičius kongrese siekė 115000. Jie, ko gero, kiek padidino, bet, aišku, dalyvių skaičius viršijo 65000, kiek tuomet Jungtinėse Valstijose buvo liudytojų. Tas kongresas tikrai pakėlė mūsų dvasią.

Tarnyba Bruklino Betelyje

Grįžęs į Venačį, gavau kvietimą persikelti į Bruklino Betelį. Atvykęs ten 1941 metų spalio 27-ąją, buvau nuvestas pas spaustuvės prižiūrėtoją Nataną Norą. Jis maloniai paaiškino, kas yra Betelis, ir pabrėžė, jog artimi santykiai su Jehova labai svarbūs, norint sėkmingai čia tarnauti. Paskui mane paėmė į Literatūros paskirstymo skyrių, kur klijavau kartono dėžes leidiniams išsiųsti.

1942 metų sausio 8-ąją mirė Džozefas Rezerfordas, vadovavęs Jehovos liudytojų pasauliniam darbui. Po penkių dienų Bendrijos direktoriai išrinko jo vieton brolį Norą. Viljamas van Ambergas, ilgametis Bendrijos sekretorius iždininkas, pranešdamas apie tai Betelio šeimai pasakė: „Prisimenu,  kai [1916 metais] mirė Čarlsas Raselas ir jį pakeitė Džozefas Rezerfordas. Viešpats nepaliovė vadovauti ir laiminti savo darbo. Tvirtai tikiu, kad ir dabar, esant prezidentu Natanui Norui, veikla nesustos, nes tas darbas ne žmogaus, o Viešpaties.“

Vasarį, 1942-aisiais, išgirdome apie rengiamą „Išsamų Teokratinės tarnybos kursą“. Jis buvo skirtas mokyti Betelio darbuotojus ieškoti informacijos Biblijos temomis, tinkamai susisteminti medžiagą ir ją veiksmingai pateikti. Pasinaudodamas anksčiau įgytomis retorikos žiniomis, šią programą perpratau gana greitai.

Netrukus man pavedė darbą Tarnybos skyriuje, kurio tikslas — rūpintis liudytojų veikla Jungtinėse Valstijose. Kiek vėliau tais metais buvo nuspręsta, kad paskirti tarnai vėl lankytų liudytojų draugijas. Per laiką tie keliaujantieji broliai, vadinami brolijos tarnais, imti vadinti rajono prižiūrėtojais. 1942-ųjų vasarą Betelyje buvo surengti kursai apmokyti brolius tokiai tarnybai. Tarp besimokančiųjų buvau ir aš. Ypač gerai prisimenu, kaip brolis Noras, vienas iš dėstytojų, pabrėžė tokią mintį: „Nesistenkite įtikti žmonėms. Taip neįtiksite nė vienam. Stenkitės įtikti Jehovai — taip įtiksite visiems jį mylintiems.“

Keliaujamasis darbas buvo pradėtas 1942-ųjų spalį. Mes, tarnaujantys Betelyje, jo imdavomės savaitgaliais — lankydavome susirinkimus net už 400 kilometrų nuo Niujorko. Apžvelgdavome susirinkimo skelbimo veiklą bei sueigų lankomumą, rengdavome susitikimus su atsakingais broliais, pasakydavome vieną ar dvi kalbas ir eidavome su vietiniais liudytojais į lauko tarnybą.

1944-aisiais kartu su kitais iš Tarnybos skyriaus išvykau į keliaujamąjį darbą šešiems mėnesiams: lankiau susirinkimus Delavero, Merilando, Pensilvanijos ir Virdžinijos valstijose. Vėliau keletą mėnesių — Konektikuto, Masačusetso ir Rod Ailando valstijose. Grįžęs į Betelį dalį dienos dirbau biure su broliu Noru ir jo sekretoriumi Miltonu Henšeliu, kur susipažinau su mūsų pasauline veikla. Kitą dalį dienos darbavausi Iždo skyriuje vadovaujamas V. E. van Ambergo bei jo padėjėjo Granto Sjuterio. Paskui, 1946 metais, tapau keleto Betelio tarnybų prižiūrėtoju.

Dideli gyvenimo pokyčiai

Lankydamas susirinkimus 1945-aisiais, Providense (Rod Ailando valstija) susipažinau su Džulija Čarnauskas. 1947-ųjų viduryje nusprendėme susituokti. Labai mėgau Betelio tarnybą, bet tuo metu atsivesti sutuoktinio kartu tarnauti Betelyje nebuvo galima. Tad 1948-ųjų sausį palikau Betelį ir vedžiau Džuliją (Džuli). Dalį dienos dirbau Providenso prekybos centre ir abu pradėjome tarnauti pionieriais.

1949-ųjų rugsėjį mane pakvietė dirbti rajono priežiūros darbą šiaurės vakarų Viskonsine. Džuli ir man buvo didelė permaina skelbti miesteliuose bei kaimo vietovėse, kur daug pienininkystės ūkių. Žiemos būdavo ilgos ir šaltos, temperatūra savaitėmis laikydavosi minus 20 laipsnių, kalnai sniego. Mašinos neturėjome. Tačiau iki kito susirinkimo mus visada kas nors pavėžėdavo.

Vos man pradėjus rajono priežiūros darbą, surengėme asamblėją. Atsimenu, kaip kruopščiai tikrinau, kad viskas vyktų sklandžiai, dėl to kai kurie šiek tiek nervinosi. Tada srities prižiūrėtojas Nikolas Kovaliakas maloniai paaiškino, jog vietiniai broliai įpratę viskuo rūpintis ir man nereikia gilintis į smulkmenas. Tas patarimas buvo man naudingas atliekant daugelį kitų užduočių.

 1950-aisiais gavau laikiną pavedimą — pasirūpinti delegatų, atvykstančių į pirmą didelį kongresą „Jankių“ stadione Niujorke, apgyvendinimu. Kongresas džiugino nuo pirmos iki paskutinės dienos, jame dalyvavo delegatai iš 67 šalių, o didžiausias dalyvių skaičius siekė 123707! Po kongreso mudu su Džuli vėl pradėjome keliaujamąją tarnybą. Rajono priežiūros darbas mums tikrai patiko. Tačiau jautėme poreikį pasisiūlyti kitose srityse. Tad kasmet rašėme pareiškimus tarnauti Betelyje ir misionieriais. 1952-aisiais nudžiugome gavę kvietimą lankyti 20-ąją Sargybos bokšto biblinės Gileado mokyklos klasę, kur buvome ruošiami misionieriaus tarnybai.

Tarnyba užsienyje

Baigę kursą 1953-iaisiais, buvome paskirti į Britaniją, kur tarnavau srities prižiūrėtoju pietų Anglijoje. Šia tarnyba be galo džiaugėmės, bet po mažiau nei metų mūsų laukė staigmena — paskyrimas į Daniją. Danijos filiale reikėjo pradėti kitaip tvarkytis. Kadangi tarnavome kaimynystėje ir tokio darbo buvau mokęsis Brukline, mane pasiuntė padėti. Keltu pasiekėme Nyderlandus, o iš ten traukiniu — Kopenhagą. Atvykome į Daniją 1954-ųjų rugpjūčio 9-ąją.

Viena spręstina problema buvo ta, kad kai kurie atsakingi broliai nesilaikė pagrindinio biuro Brukline vadovavimo. Be to, iš keturių vertėjų, verčiančių mūsų leidinius į danų kalbą, trys paliko Betelį ir galiausiai nustojo bendrauti su Jehovos liudytojais.  Vis dėlto Jehova atsakė į mūsų maldas. Du pionieriai, Jorgenas ir Ana Larsenai, dirbę vertimo darbą ne visą darbo dieną, atsidėjo jam ištisai. Taigi mūsų žurnalų vertimas į danų kalbą buvo tęsiamas nepraleidžiant nė vieno numerio. Larsenai tebetarnauja Danijos Betelyje, o Jorgenas yra filialo komiteto koordinatorius.

Tikra atgaiva pačioje pradžioje buvo nuolatiniai brolio Noro apsilankymai. Jis negailėdavo mums laiko. Prisėdęs papasakodavo įvairių atsitikimų, iš kurių mokėmės, kaip įveikti sunkumus. Jam lankantis 1955 metais, buvo nutarta, jog būtina statyti naują filialą su spaustuve, kad galėtume leisti žurnalus Danijai. Šiauriniame Kopenhagos priemiestyje įsigijome žemės sklypą, o 1957-ųjų vasarą persikėlėme į naujus pastatus. Haris Džonsonas, su žmona Karin baigęs 26-ąją Gileado mokyklos klasę ir neseniai atvykęs į Daniją, padėjo organizuoti spaustuvės įrengimo bei paleidimo darbus.

Vis geriau pasirengdavome dideliems kongresams. Mano patirtis, įgyta organizuojant kongresus Jungtinėse Valstijose, čia, Danijoje, labai pravertė. 1961-aisiais į didelį tarptautinį kongresą Kopenhagoje atvyko svečiai iš daugiau kaip 30 šalių. Didžiausias dalyvių skaičius siekė 33513. O 1969 metais panašiame kongrese dalyvavo 42073! Tai buvo didžiausias visų laikų kongresas Skandinavijos šalyse.

1963 metais mane pakvietė į 38-ąją Gileado mokyklos klasę, šiek tiek pakeistą dešimties mėnesių kursą, skirtą mokyti filialo darbuotojus. Kiek džiaugsmo patyriau galėdamas vėl būti su Betelio šeima ir semtis patirties iš tų brolių, kurie daug metų rūpinosi pagrindinio biuro reikalais!

Po šio kurso grįžau į Daniją tęsti ankstesnio darbo. Man dar teko garbė tarnauti zonos prižiūrėtoju — lankyti filialus Vakarų bei Šiaurės Europoje. Drąsindavau ten dirbančius brolius, kad jie galėtų atlikti jiems skirtas pareigas. Ne taip seniai šiuo tikslu lankiau Vakarų Afrikos ir Karibų jūros salų filialus.

Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, išaugus vertimo ir spausdinimo poreikiams, Danijos broliai pradėjo ieškoti vietos statyti didesnes patalpas. Tinkamas sklypas buvo nupirktas apie 60 kilometrų į vakarus nuo Kopenhagos. Kartu su kitais padėjau planuoti bei projektuoti šiuos naujus pastatus, ir mudu su Džuli tikėjomės gyventi su Betelio šeima tuose puikiuose namuose. Tačiau išėjo kitaip.

Atgal į Brukliną

1980-ųjų lapkritį abu su Džuli buvome pakviesti tarnauti Bruklino Betelyje, kur atvykome kitų metų sausio pradžioje. Jau turėjome beveik po 60 metų. Kone pusę gyvenimo ištarnavus su brangiais broliais ir seserimis danais, buvo nelengva grįžti į Jungtines Valstijas. Tačiau negalvojome, kur norėtume patys būti, o sutelkėme dėmesį į būsimas užduotis bei tai, kas mūsų laukia.

Atvykome į Brukliną ir įsikūrėme. Džuli buvo paskirta į sąskaitybos skyrių dirbti panašų darbą kaip ir Danijoje. Mane paskyrė  į Rašymo skyrių padėti suderinti spaudinių išleidimo procesus. Devintojo dešimtmečio pradžioje Brukline keitėme kai kurias operacijas: nuo spausdinimo mašinėlių ir raidžių liejimo karštu švinu perėjome prie teksto kompiuterinio apdorojimo bei ofsetinio spausdinimo. Apie kompiuterius nieko nenutuokiau, bet šiek tiek išmaniau, kaip palaikyti tvarką ir dirbti su žmonėmis.

Netrukus, perėjus prie daugiaspalvio ofsetinio spausdinimo ir spalvotų iliustracijų bei nuotraukų, prireikė sustiprinti darbo organizavimą Meninio apipavidalinimo skyriuje. Nors neturėjau menininko sugebėjimų, padėjau organizuoti darbus. Taip man teko garbė vadovauti tam skyriui devynerius metus.

1992-aisiais mane paskyrė padėti Vadovaujančiosios tarybos Leidybos komitetui ir perkėlė į Iždo skyrių. Čia darbuojuosi ir dabar: padedu tvarkyti Jehovos liudytojų bendrijos finansinius reikalus.

Tarnavau nuo jaunystės

Nuo ankstyvos jaunystės per 70 pasiaukojamos tarnybos metų Jehova kantriai mokė mane per savo Žodį, Bibliją, ir per rūpestingus savo nuostabios organizacijos brolius. Visalaikis tarnas esu daugiau nei 63 metus. Iš jų per 55 tarnavau drauge su savo ištikima žmona Džuli. Išties, Jehova gausiai palaimino mane.

Prisimenu, kai 1940-aisiais palikau namus norėdamas tarnauti pionieriumi, tėvas pasišaipė iš mano sprendimo: „Sūnau, kadangi nutarei gyventi taip, nesitikėk parbėgęs pagalbos.“ Per visus tuos metus jos niekada ir neprašiau. Jehova dosniai, dažnai per dėmesingus bendratikius, rūpinosi mano poreikiais. Vėliau tėvas ėmė gerbti mūsų darbą ir net padarė tam tikrą pažangą mokydamasis Biblijos tiesos iki savo mirties 1972-aisiais. Mama, turėjusi dangiškąją viltį, nepaliovė ištikimai tarnauti Jehovai iki pabaigos. Ji mirė 1985-aisiais, sulaukusi 102 metų.

Nors visalaikė tarnyba nėra lengva, mes su Džuli niekada nemanėme jos atsisakyti. Jehova visada stiprino mūsų ryžtą. Kai mano tėvai paseno ir nebepajėgė gyventi vieni, mano sesuo Viktorija Marlin maloniai pasisiūlė juos prižiūrėti. Mes labai dėkingi jai už meilingą pagalbą, nes taip galėjome tęsti visalaikę tarnybą.

Džuli mane ištikimai rėmė, kur tik tarnavome, laikydama tai savo pasiaukojimu Jehovai. Ir dabar, kai man jau 80 metų ir nebesu tvirtas, jaučiuosi Jehovos laiminamas. Semiuosi paguodos iš psalmininko, kuris, pasakęs, kad Dievas jį mokė nuo pat jaunystės, meldė: „Nepalik manęs, Dieve, net žilos senatvės sulaukusio..., kol skelbiu tavo galybę visoms būsimoms kartoms.“ (Psalmyno 71:17, 18)

[Išnaša]

[Iliustracija 20 puslapyje]

Su mama 1940-aisiais, kai pradėjau pionieriaus tarnybą

[Iliustracija 21 puslapyje]

Su Džo ir Margaret Hartais kartu tarnavome pionieriais

[Iliustracija 23 puslapyje]

Sutuoktuvių dieną 1948-ųjų sausį

[Iliustracija 23 puslapyje]

1953-iaisiais su Gileado studentais. Iš kairės į dešinę: Donas ir Virdžinija Vordai, Hertuida Stegenga, Džuli ir aš

[Iliustracija 23 puslapyje]

Su Frederiku Frencu ir Natanu Noru Kopenhagoje (Danija) 1961-aisiais

[Iliustracija 25 puslapyje]

Su Džuli šiandien