Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Ugdykis dosnumo dvasią

Ugdykis dosnumo dvasią

Ugdykis dosnumo dvasią

NĖ VIENAS negimsta su polinkiu duoti. Naujagimis natūraliai trokšta patenkinti savo norus bei poreikius ir visiškai ignoruoja globėjų interesus. Bet laikui bėgant vaikas supranta, kad pasaulyje gyvena ne vienas. Kitiems irgi reikia dėmesio, tad jis turi išmokti ne tik imti, bet taip pat duoti ir dalytis. Dosnumą būtina ugdytis.

Tokią dvasią turi ne visi netgi dosniai duodantys. Kai kurie aukoja siekdami savo interesų. Kiti galbūt norėdami būti žmonių giriami. Tačiau tikrieji krikščionys aukoja iš kitokių paskatų. Kas tad būdinga tam dosnumui, kokį skatina ugdytis Dievo Žodis? Tai sužinosime apsvarstę pirmojo amžiaus krikščionių pavyzdį.

Krikščioniško dosnumo pavyzdžiai

Krikščionims būti dosniems, pasak Biblijos, reiškė „dalytis su kitais“, kurie iš tiesų stokojo. (Hebrajams 13:16; Romiečiams 15:26) To daryti jų niekas nevertė. Apaštalas Paulius rašė: „Kiekvienas tegul aukoja, kaip yra širdyje nutaręs, ne gailėdamas ar tarsi verčiamas, nes Dievas myli linksmą davėją.“ (2 Korintiečiams 9:7) Taip pat nederėjo aukoti siekiant pasirodyti. Tokia dingstimi aukojo Ananijas bei Sapfyra ir skaudžiai už tai sumokėjo. (Apaštalų darbų 5:1-10)

Poreikis aukoti iškilo tada, kai daug žydų ir prozelitų iš tolimiausių kampelių 33 m. e. m. susirinko į Jeruzalę švęsti Sekminių. Jėzaus sekėjai tuomet „pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis“. Aplink juos susibūrė didžiulė minia ir klausėsi įkvepiančios Petro kalbos apie Jėzų Kristų. Paskui tie žmonės matė, kaip Petras ir Jonas prie šventyklos vartų išgydė luošį, ir vėl girdėjo Petrą kalbant apie Jėzų, apie būtinybę atgailauti. Tūkstančiai gailėjosi dėl savo darbų ir pasikrikštiję tapo Kristaus sekėjais. (Apaštalų darbų 2 ir 3 skyriai)

Atsivertusieji norėjo pasilikti Jeruzalėje ir išgirsti iš Jėzaus apaštalų daugiau pamokymų. Bet kaip galėjo apaštalai pasirūpinti visų tų ateivių poreikiais? Biblijoje sakoma: „Kurie turėjo žemės sklypus ar namus, parduodavo juos, gautus pinigus sudėdavo prie apaštalų kojų, ir kiekvienam buvo dalijama, kiek kam reikėjo.“ (Apaštalų darbų 4:33-35) Ką tik įkurtas Jeruzalės susirinkimas rodė tikrą dosnumo dvasią!

Tokią pat dvasią vėliau parodė kiti susirinkimai. Pavyzdžiui, Makedonijos krikščionys, nors patys neturtingi, stokojantiems Judėjos broliams aukojo net virš išgalių. (Romiečiams 15:26; 2 Korintiečiams 8:1-7) Dosnia parama Pauliui išsiskyrė Filipų susirinkimas. (Filipiečiams 4:15, 16) Jeruzalės susirinkimo krikščionys kasdien dalydavo maistą nepriteklių slegiamoms našlėms, o apaštalai paskyrė septynis patyrusius vyrus rūpintis, kad nė viena verta iš jų nebūtų pamiršta. (Apaštalų darbų 6:1-6)

Pirmieji krikščionys skubiai atsiliepdavo dar neužėjus sunkioms dienoms. Pavyzdžiui, kai pranašas Agabas išpranašavo didelį badą, Antiochijos (Sirija) susirinkimo mokiniai, „kiekvienas pagal savo išteklius, nusprendė paremti Judėjos brolius ir nusiųsti jiems pašalpą“. (Apaštalų darbų 11:28, 29) Kokią puikią dvasią jie parodė — suvokė kitų poreikius ir padėjo!

Kas skatino pirmuosius krikščionis būti tokius dosnius ir meilingus? Kaip išsiugdyti dosnumo dvasią? Daug galime pasimokyti išnagrinėję karaliaus Dovydo pavyzdį.

Dosnios Dovydo aukos teisingam garbinimui remti

Beveik 500 metų sandoros skrynia — šventoji dėžė, reiškianti Jehovos dalyvavimą, — neturėjo pastovios vietos. Ji buvo laikoma palapinėje, arba padangtėje, nuolat kilnojamoje iš vietos į vietą Izraeliui klajojant dykumoje ir keliaujant į Pažadėtąją žemę. Karalius Dovydas troško paimti skrynią iš palapinės ir pastatyti tinkamus namus Jehovai, kur galėtų tą šventą skrynią padėti. Pranašui Natanui Dovydas kalbėjo: „Žiūrėk, aš gyvenu kedro rūmuose, o Viešpaties Sandoros Skrynia yra po palapinės dangomis.“ (1 Metraščių 17:1)

Tačiau Dovydas buvo karys. Todėl Jehova pareiškė, kad šventyklą sandoros skryniai padėti pastatys Dovydo sūnus, taikus valdovas Saliamonas. (1 Metraščių 22:7-10) Bet tai nenuslopino Dovydo dosnumo dvasios. Subūręs didelę grupę žmonių, jis pradėjo rinkti medžiagas šventyklos statybai. Vėliau Saliamonui pasakė: „Atidėjau Viešpaties Namams šimtą tūkstančių talentų aukso, vieną milijoną talentų sidabro, o vario ir geležies tiek daug, kad neįmanoma pasverti. Atidėjau taip pat rąstų ir akmens.“ (1 Metraščių 22:14) Nesitenkindamas tuo, Dovydas iš savo paties sankaupų davė aukso ir sidabro, kurių dabartinė vertė būtų daugiau kaip milijardas eurų. Be to, gera valia aukojo ir kilčių bei giminių vadai. (1 Metraščių 29:3-9) Dovydas iš tiesų parodė nesavanaudišką dosnumą!

Kas skatino Dovydą taip dosniai aukoti? Jis suvokė, kad visa, ką įgijo ir padarė, buvo Jehovos palaimų vaisius. Maldoje Dovydas pripažino: „Viešpatie, mūsų Dieve, visa ši gausybė, kurią atidėjome statyti tavo Namams, tavo šventajam vardui, yra iš tavo rankos ir tau priklauso. Aš žinau, mano Dieve, kad tu tikrini širdį ir mėgsti dorumą. Dora širdimi noriai atnašavau visus šiuos dalykus, ir dabar pamačiau tavo žmones, čia esančius, tau atnašaujančius gera valia ir su džiaugsmu.“ (1 Metraščių 29:16, 17) Dovydas brangino santykius su Jehova. Jis suvokė būtinybę tarnauti Dievui „visa širdimi ir visa gyvastimi“ ir darė tai su malonumu. (1 Metraščių 28:9) Pirmieji krikščionys buvo dosnūs skatinami to paties.

Jehova — dosniausias Davėjas

Jehova — geriausias dosnumo pavyzdys. Jis toks mylintis ir atjautus, kad „leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų“. (Mato 5:45) Visai žmonijai jis duoda „gyvybę, alsavimą ir visa kita“. (Apaštalų darbų 17:25) Iš tiesų, kaip nurodo mokinys Jokūbas, „kiekvienas geras davinys ir tobula dovana ateina iš aukštybių, nužengia nuo šviesybių Tėvo“. (Jokūbo 1:17)

Pačią didžiausią dovaną Jehova mums davė atsiųsdamas savo „viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“. (Jono 3:16) Nė vienas negali tvirtinti nusipelnęs tokios dovanos, nes „visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės“. (Romiečiams 3:23, 24; 1 Jono 4:9, 10) Šios „neapsakomos [Dievo] dovanos“, tai yra „visa pranokstančios Dievo malonės“, pagrindas ir šaltinis yra Kristaus išperkamoji auka. (2 Korintiečiams 9:14, 15) Dėkingas už tą Dievo dovaną, Paulius visą gyvenimą paskyrė ‘liudyti Dievo malonės gerąją naujieną’. (Apaštalų darbų 20:24, Jr) Jis pripažino, jog Dievo valia yra, kad „visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą“. (1 Timotiejui 2:4)

Šiandien tai įgyvendinama per plačią skelbimo ir mokymo veiklą, vykdomą 234 pasaulio šalyse. Jėzus išpranašavo tokią plėtrą sakydamas: „Ši geroji naujiena apie karalystę bus paskelbta visame pasaulyje paliudyti visoms tautoms. Ir tada ateis galas.“ (Mato 24:14, Č. Kavaliausko vertimas, 1972) Taip, „pirma visoms tautoms turi būti paskelbta geroji naujiena“. (Morkaus 13:10, Jr, išnaša) Pastaraisiais metais daugiau kaip šeši milijonai gerosios naujienos skelbėjų šiam darbui skyrė 1202381302 valandas ir vedė per 5300000 Biblijos studijų. Kadangi žmonių gyvybė pavojuje, šitas mokymas neatidėliotinas. (Romiečiams 10:13-15; 1 Korintiečiams 1:21)

Padėti tiems, kurie alksta Biblijos tiesos, kasmet išleidžiama milijonai Biblijų, knygų, brošiūrų. Taip pat išeina per milijardą žurnalų Sargybos bokštas ir Atsibuskite! Žmonėms palankiai atsiliepiant į gerąją naujieną, Jehovos liudytojai stato vis daugiau ir daugiau Biblijos mokymo centrų — Karalystės bei Asamblėjų salių. Kasmet rengiamos rajono bei vienadienės asamblėjos ir srities kongresai. Be perstojo mokomi misionieriai, keliaujantieji prižiūrėtojai, vyresnieji bei tarnybiniai padėjėjai. Dėkojame Jehovai, kad visos šios priemonės mums prieinamos per „ištikimą ir protingą vergą“. (Mato 24:45-47; Jr) Kaip malonu išreikšti Dievui savo dėkingumą!

Dėkokime Jehovai

Šios priemonės, kaip ir šventyklos statyba bei pirmųjų krikščionių susirinkimo reikmės, padengiamos vien iš savanoriškų aukų. Tačiau reikia prisiminti, kad Jehovos, visų dalykų Savininko, praturtinti negalime. (1 Metraščių 29:14; Agėjo 2:8) Aukos įrodo mūsų meilę jam bei troškimą plėsti teisingą garbinimą. Toks dosnus davimas, kaip sakė Paulius, yra priežastis „dėkoti Dievui“. (2 Korintiečiams 9:8-13) Jehova skatina tokį dosnumą, nes duodami rodome deramą dvasią bei meilę Jam. Kurie yra dosnūs ir pasitiki Jehova, bus jo palaiminti ir klestės dvasiškai. (Pakartoto Įstatymo 11:13-15; Patarlių 3:9, 10; 11:25) Jėzus patikino mus, kad duodami būsime laimingi: „Palaimingiau duoti negu imti.“ (Apaštalų darbų 20:35)

Dosnūs krikščionys duoda ne vien užėjus vargų metui. Priešingai, jie ieško progų ‘daryti gera visiems, o ypač tikėjimo namiškiams’. (Galatams 6:10) Skatindamas dievišką dosnumą Paulius rašė: „Nepamirškite daryti gera ir dalytis su kitais geru, nes tokiomis aukomis patiksite Dievui.“ (Hebrajams 13:16) Naudodami savo išteklius — laiką, jėgas, lėšas — padėti kitiems bei remti tyrą garbinimą, patiksime Jehovai Dievui. Dosnumo dvasia jį tikrai džiugina.

[Rėmelis/iliustracija 28 puslapyje]

Kaip kai kurie nusprendžia aukoti

KAIP GALIMA PAAUKOTI PASAULINEI VEIKLAI

Daugelis atideda arba numato dalį savo lėšų, kurias dės į aukų dėžutę su užrašu „Aukos pasaulinei veiklai remti (Mato 24:14)“.

Tuos pinigus susirinkimai kas mėnesį perveda Lietuvos Jehovos liudytojų religinei bendrijai į banką (AB bankas „Hansabankas“ Kauno reg. sk. Atsiskaitomoji sąskaita 10002247541, kodas 73000). Savanoriškas pinigines aukas į šią sąskaitą galima pervesti ir asmeniškai. Gali būti dovanojamas ir nekilnojamasis turtas, brangenybės bei vertybiniai popieriai. Aukojant reikia pridėti trumpą laišką su nurodymu, kad tai besąlyginė dovana.

SĄLYGINĖS AUKOS

Pinigai gali būti patikėti su sąlyga, kad davėjui paprašius jie bus grąžinti.

DRAUDIMAS

Lietuvos Jehovos liudytojų religinė bendrija gali būti paskirta gyvybės draudos gavėja. Dovanotojas turėtų pranešti apie tai Bendrijos biurui.

TESTAMENTAI

Teisiškai įformintu testamentu turtas arba pinigai gali būti palikti Lietuvos Jehovos liudytojų religinei bendrijai. Apie tai reikia pranešti Bendrijos biurui.

Daugiau informacijos šiuo klausimu galite gauti paskambinę telefonu (837) 308700 arba parašę adresu: Jehovos liudytojams, p. d. 946, LT-3043 Kaunas.

[Iliustracija 26 puslapyje]

Kas skatino pirmuosius krikščionis būti dosnius?