Gyvenimo istorija

„Kuo gi Jehovai atsilyginsiu?“

PAPASAKOJO MARIJA KERASINIS

Sulaukusi 18 nuvyliau tėvus, buvau atmesta šeimos, pajuokta kaime. Prašymais, grasinimais ir jėga buvo bandoma palaužti mano ištikimybę Dievui — bet nesėkmingai. Žinojau, laikydamasi Biblijos tiesos būsiu Dievo palaiminta. Šiandien, ištarnavusi Jehovai daugiau kaip 50 metų, galiu tik pritarti psalmininko žodžiams: „Kuo gi Jehovai atsilyginsiu už visas jo geradarystes?“ (Psalmyno 116:12, NW)

GIMIAU 1930-aisiais Angelokastro kaime, apie 20 kilometrų nuo Kenchrėjos (uostamiestis rytiniame Korinto sąsmaukos krante), kur pirmajame amžiuje buvo įkurtas vienas tikrųjų krikščionių susirinkimų. (Apaštalų darbų 18:18; Romiečiams 16:1)

Mūsų šeima gyveno ramiai. Tėvą, kaimo bendruomenės pirmininką, visi labai gerbė. Buvau trečia iš penkių vaikų. Tėvai auklėjo mus atsidavusiais Graikų stačiatikių bažnyčios nariais. Kiekvieną sekmadienį išklausydavau mišias. Atgailaudavau prieš ikonas, degindavau žvakes kaimo koplytėlėse, laikiausi visų pasninkų. Pagalvodavau, kad norėčiau tapti vienuole. Bet paskui pirmoji šeimoje nuvyliau tėvus.

Sujaudina Biblijos tiesa

Aštuoniolikmetė išgirdau, kad svainio sesuo Katina, gyvenanti gretimame kaime,  skaito Jehovos liudytojų leidinius ir nebelanko bažnyčios. Labai sunerimau. Nusprendžiau padėti jai grįžti į teisingą, kaip man atrodė, kelią. Kai kartą atėjo, pakviečiau pasivaikščioti turėdama tikslą užsukti į šventiko namus. Šventikas kandžiai pašiepė Jehovos liudytojus vadindamas juos eretikais, kurie suklaidino Katiną. Šnekėjomės tris vakarus iš eilės. Katina sugriovė visus dvasininko teiginius gerai paruoštais bibliniais argumentais. Galiausiai šis pareiškė, kad tokia daili ir protinga mergina turėtų kol laikas džiaugtis jaunyste, o Dievui skirs dėmesio, kai pasens.

Tėvams apie tą pokalbį nieko nesakiau, bet kitą sekmadienį į bažnyčią nėjau. Vidudienį kunigas atskubėjo į mūsų parduotuvę. Pasiteisinau, kad likau turėdama padėti tėvui.

„Ar tikrai dėl to, o gal ta mergina paveikė tave?“ — paklausė kunigas.

„Jų tikėjimas geresnis nei mūsų“, — atsakiau tiesiai.

Pasisukęs į tėvą šventikas tarė: „Pone Ekonomai, nedelsdamas išvyk tą giminaitę; ji tavo namuose uždegė ugnį.“

Visa šeima prieš mane

Tai atsitiko baigiantis penktajam pereito amžiaus dešimtmečiui, kai Graikijoje vyko žiaurus pilietinis karas. Bijodamas, kad nepakliūčiau į partizanų rankas, tėvas išsiuntė mane pas seserį, gyvenančią tame kaime, kur ir Katina. Per porą mėnesių ten sužinojau, kas įvairiais klausimais sakoma Biblijoje. Nusivyliau supratusi, kiek daug Stačiatikių bažnyčios doktrinų nepagrįstos Šventuoju Raštu. Suvokiau: Dievui nepriimtinas paveikslų, taip pat kryžiaus garbinimas, nes šios religinės tradicijos nekrikščioniškos; Dievą turime garbinti „dvasia ir tiesa“. (Jono 4:23; Išėjimo 20:4, 5) Be viso to, išgirdau apie aiškią amžinojo gyvenimo žemėje viltį! Tokios nuostabios Biblijos tiesos buvo vienos pirmųjų man suteiktų Jehovos palaimų.

Tuo tarpu sesuo su vyru pastebėjo, kad nebesižegnoju prieš valgį ir nebesimeldžiu prieš ikonas. Vieną vakarą jiedu mane sumušė. Kitą dieną nusprendžiau palikti jų namus ir persikėliau pas tetą. Svainis pranešė tėvui. Šis netrukus atvyko ir su ašaromis bandė pakeisti mano nusistatymą. Svainis ant kelių maldavo atleisti. Aišku, atleidau. Jie prašė mane grįžti į bažnyčią, bet likau tvirta.

Tėvų namuose spaudimas nesiliovė. Nebuvo kaip susisiekti su Katina, neturėjau literatūros, netgi Biblijos. Labai apsidžiaugiau, kai viena pusseserė nusprendė man padėti. Nuvykusi į Korintą ji rado vieną liudytoją ir parvežė knygą „Dievas išlieka tiesakalbis“ bei Krikščionių graikiškuosius raštus, kuriuos pradėjau slapta skaityti.

Netikėtas posūkis

Nuožmus priešiškumas tęsėsi trejus metus. Neturėjau ryšio su liudytojais, negaudavau jokios literatūros. Tačiau mano gyvenime nejučia artėjo svarbūs pokyčiai.

Tėvas pasakė, jog turiu važiuoti pas dėdę į Salonikus. Prieš kelionę nuėjau Korinte į siuvyklą užsisakyti palto. Kaip nustebau pamačiusi ten dirbančią Katiną! Buvome tokios laimingos, susitikusios po ilgo laiko. Išeidamos iš siuvyklos sutikome labai malonų jaunuolį, grįžtantį dviračiu iš darbo. Tai buvo Charalambas. Geriau susipažinę nusprendėme susituokti. Kaip tik tuo  metu, 1952-ųjų sausio 9-ąją, krikštu parodžiau savo atsidavimą Jehovai.

Charalambas jau buvo pakrikštytas anksčiau. Jis irgi patyrė šeimos priešiškumą, bet degė uolumu. Tarnavo susirinkimo tarno padėjėju ir vedė daug Biblijos studijų. Netrukus tiesą priėmė jo broliai. Šiandien dauguma jų šeimų narių tebetarnauja Jehovai.

Mano tėvas pamėgo Charalambą ir pritarė mūsų santuokai, bet motiną perkalbėti nebuvo lengva. Nepaisant visko, mudu 1952-ųjų kovo 29-ąją susituokėme. Į vestuves atvyko tik mano vyriausias brolis ir vienas iš pusbrolių. Tuomet dar nežinojau, kokia neprilygstama palaima — tikra Jehovos dovana — man bus Charalambas! Drauge su juo galėjau visą savo laiką skirti Jehovos tarnybai.

Stipriname brolius

1953 metais su vyru nutarėme persikelti į Atėnus. Trokšdamas daugiau skelbti Charalambas atsisakė šeimos verslo ir pradėjo dirbti dalį dienos. Po pietų eidavome į tarnybą ir vedėme daug Biblijos studijų.

Dėl mūsų veiklos šalyje apribojimų turėjome būti išradingi. Pavyzdžiui, nusprendėme įdėti Sargybos bokštą į vieno kiosko Atėnų centre, kur dirbo mano vyras, vitriną. Aukšto rango policijos pareigūnas pasakė, kad šis žurnalas uždraustas. Tačiau pareiškė, jog pasiteiraus Saugumo ministerijoje ir paprašė vieno egzemplioriaus. Gavęs atsakymą, jog žurnalas teisėtas, sugrįžo mums pranešti. Kiti broliai tai išgirdę irgi pradėjo dėti Sargybos bokštą į savo kioskų vitrinas. Vienas vyras įsigijęs žurnalą mūsų kioske tapo liudytoju ir dabar tarnauja vyresniuoju.

Taip pat džiaugsmą patyrėme, kai tiesą priėmė mano jauniausias brolis. Kai atvyko į Atėnus studijuoti prekybos laivyno koledže, pasiėmėme jį į kongresą. Mūsų kongresai buvo rengiami slapta miškuose. Broliui patiko programa, bet netrukus reikėjo išplaukti. Sykį jo laivas sustojo viename Argentinos uoste. Čia skelbti įlipo misionierius. Brolis paprašė leidinių. Kokie buvome laimingi gavę jo laišką: „Radau tiesą. Užsakyk man žurnalų.“ Šiandien jis su šeima ištikimai tarnauja Jehovai.

1958-aisiais vyras buvo pakviestas dirbti keliaujamąjį darbą. Kadangi veikla buvo uždrausta, o sąlygos labai sunkios, keliaujantieji prižiūrėtojai paprastai tarnaudavo be žmonų. 1959-ųjų spalį atsakingų filialo brolių paklausėme, ar negalėčiau lydėti vyro. Jie sutiko. Lankėme ir stiprinome susirinkimus centrinėje ir šiaurinėje Graikijoje.

Tos kelionės šiek tiek vargino. Grįstų kelių buvo mažai. Kadangi automobilio neturėjome, keliaudavome viešuoju transportu ar atvirais sunkvežimiais, vežančiais viščiukus bei kitas prekes. Kad galėtume  klampoti purvinais keliais, avėdavome guminius batus. Kiekviename kaime buvo milicija, todėl norėdami išvengti apklausos atvykdavome sutemus.

Broliai labai vertino mūsų apsilankymus. Nors dauguma sunkiai triūsė laukuose, vis tiek stengdavosi lankyti sueigas, į kurias rinkdavosi vėlai vakare įvairiuose namuose. Broliai buvo labai svetingi ir siūlydavo iš savo kuklių atsargų tai, kas geriausia. Kartais miegodavome su visa šeima viename kambaryje. Brolių tikėjimas, ištvermė bei uolumas — vertybės, kurios mus palaikė.

Išplečiame tarnybą

1961-ųjų vasarį lankantis Atėnų filiale mūsų paklausė, ar nenorėtume tarnauti Betelyje. Atsakėme Izaijo žodžiais: „Štai aš, siųsk mane!“ (Izaijo 6:8) Po dviejų mėnesių gavome laišką su nurodymu kuo greičiau atvykti į Betelį. Tarnybą ten pradėjome 1961-ųjų gegužės 27-ąją.

Džiaugėmės nauju paskyrimu ir Betelis greit tapo mūsų namais. Vyras dirbo Tarnybos ir Prenumeratos skyriuose, vėliau kurį laiką tarnavo filialo komitete. Man teko įvairūs darbai. Tada Betelio šeimą sudarė 18 narių, bet maždaug penkerius metus — apie 40, nes Betelyje buvo rengiama mokykla vyresniesiems. Rytą plaudavau indus, padėdavau virėjui, paklodavau 12 lovų ir dengdavau pietums stalus. Paskui lygindavau, valydavau tualetus bei tvarkydavau kambarius. Kartą per savaitę dar triūsdavau skalbykloje. Darbo turėjome daug, bet galėdama padėti buvau laiminga.

Darbavomės Betelyje ir kartu skelbimo tarnyboje. Buvo metas, kai vesdavome net septynerias Biblijos studijas. Savaitgaliais su Charalambu skubėdavome į kitus susirinkimus, kur jis sakydavo kalbas. Mudu buvome neišskiriami.

Studijavome Bibliją su pora, palaikančia glaudų ryšį su Graikų stačiatikių bažnyčia ir artimai bendraujančia su dvasininku, vadovaujančiu eretikų sekimo tarnybai. Ta šeima namuose turėjo patalpą, pilną ikonų, kur nuolat buvo deginami smilkalai ir visą dieną skambėjo bizantiškosios giesmės. Studijuoti ateidavome ketvirtadieniais, o jų draugas šventikas lankydavosi penktadieniais. Vieną dieną jie paprašė mus būtinai ateiti, nes turėjo staigmeną. Pirmiausia mums parodė tą patalpą. Nebebuvo nė vienos ikonos, o kambarys atnaujintas. Ši pora darė pažangą ir pasikrikštijo. Mūsų džiaugsmui, apie 50 žmonių, su kuriais studijavome Bibliją, paaukojo savo gyvenimą Jehovai ir tapo krikštytais liudytojais.

Ypač naudinga buvo bendrauti su pateptaisiais broliais. Vadovaujančiosios tarybos narių, brolių Noro, Frenco ir Henšelio,  apsilankymai nepaprastai atgaivindavo. Po daugiau nei 40 metų vis dar jaučiu, kad tarnauti Betelyje didelė laimė ir garbė.

Vyro liga ir netektis

1982-aisiais mano vyrui pradėjo reikštis Alcheimerio ligos požymiai. 1990 metais jo sveikata pablogėjo ir reikėjo nuolatinės priežiūros. Paskutinius aštuonerius metus jam sergant visai nebegalėjome išvykti iš Betelio. Brangūs broliai beteliečiai bei atsakingi prižiūrėtojai stengėsi padėti kiek pajėgdami. Vis dėlto dienas ir naktis daugiausiai leisdavau prie jo pati. Kartais būdavo be galo sunku, ištisas naktis nesudėdavau akių.

1998-ųjų liepą mano mylimas vyras mirė. Nors jo labai trūksta, guodžiuosi tuo, kad jis gerose rankose. Žinau, Jehova atsimins jį kartu su milijonais kitų per prikėlimą. (Jono 5:28, 29)

Dėkinga už Jehovos palaimas

Nors netekau vyro, nesu vieniša. Tebetarnauju Betelyje ir džiaugiuosi visų beteliečių meile bei rūpestingumu. Mano šeima plati — dvasiniai broliai bei seserys iš visos Graikijos. Nors man jau per 70, įstengiu visą dieną darbuotis virtuvėje ir valgomajame.

1999-aisiais išsipildė gyvenimo svajonė: aplankiau pagrindinį Jehovos liudytojų biurą Niujorke. Negaliu apsakyti, kaip jaučiausi. Tai buvo džiugios ir nepamirštamos akimirkos.

Prisimindama praeitį nuoširdžiai tikiu: savo gyvenimo nebūčiau galėjusi praleisti geriau. Visalaikė Jehovos tarnyba — pati geriausia karjera. Tikrai galiu pasakyti, kad visada turėjau tai, kas būtiniausia. Jehova rūpinosi manimi ir mano vyru tiek dvasiškai, tiek fiziškai. Iš savo pačios patirties suprantu, kodėl psalmininkas klausė: „Kuo gi Jehovai atsilyginsiu už visas jo geradarystes?“ (Psalmyno 116:12, NW)

[Iliustracija 26 puslapyje]

Mudu su Charalambu buvome neišskiriami

[Iliustracija 27 puslapyje]

Mano vyras savo kabinete filialo biure

[Iliustracija 28 puslapyje]

Man dirbti Betelyje didelė garbė