Iš Jėzaus namiškių verta pasimokyti

KĄ ŽINOTE apie Jėzaus namiškius, su kuriais jis gyveno 30 metų, iki savo krikšto? Kas apie juos pasakojama evangelijose? Ko pamoko jų pavyzdžiai? Atsakymai jums bus naudingi.

Ar Jėzus gimė visko pertekusioje šeimoje? Toli gražu. Jo įtėvis Juozapas buvo dailidė: dirbo sunkų darbą. Kad prisiruoštų medienos, dažnai kirsdavo medžius. Praėjus 40 dienų po Jėzaus gimimo, jis su Marija nukeliavo į Jeruzalę duoti Įstatymo reikalaujamą atnašą. Ar jiedu pagal nurodymą drauge su purpleliu ar balandžiu paaukojo aviną? Ne. Tokios aukos jie, regis, neįstengė duoti. Juozapas ir Marija pasinaudojo vargšams skirtu Įstatymo potvarkiu atnašauti „porą purplelių arba du balandžiukus“. Tai rodo juos gyvenus kukliai. (Luko 2:22-24; Kunigų 12:6, 8)

Akivaizdu, Jėzaus Kristaus, būsimojo visos žmonijos Karaliaus, šeima buvo neturtinga, vos sudurianti galą su galu. Suaugęs Jėzus tapo dailide, kaip ir įtėvis.  (Mato 13:55; Morkaus 6:3) Nors danguje ‘buvo turtingas’ — galinga dvasinė būtybė, Jėzus, Biblijos žodžiais, dėl mūsų „tapo vargdieniu“. Tapdamas žmogumi nusižemino ir užaugo tarp paprastuolių. (2 Korintiečiams 8:9; Filipiečiams 2:5-9; Hebrajams 2:9) Gimusį vargingoje šeimoje Jėzų daugelis laikė savu. Klausytojai jo nesivaržė, nes jis nebuvo aukštos padėties. Žmonės vertino jį už mokymus, puikias savybes bei nuostabius darbus. (Mato 7:28, 29; 9:19-33; 11:28, 29) Štai kaip Dievas Jehova parodė išmintį leisdamas Jėzui gimti paprastoje šeimoje.

Dabar atkreipkime dėmesį į Jėzaus šeimos narius. Ko galime iš jų pasimokyti?

Juozapas — teisus vyras

Sužinojęs, kad sužadėtinė nėščia „dar nepradėjus jiems kartu gyventi“, Juozapas tikriausiai smarkiai susirūpino: jis mylėjo Mariją, bet nekentė menkiausios nedorybės. Būsimojo Marijos vyro teisės atrodė pažeistos. Tais laikais susižadėjusi moteris buvo laikoma sužadėtinio žmona. Viską apmąstęs Juozapas nusprendė su Marija slapta išsiskirti, kad ji nebūtų užmušta akmenimis kaip svetimautoja. (Mato 1:18; Pakartoto Įstatymo 22:23, 24)

Bet paskui sapne Juozapui pasirodė angelas ir pasakė: „Nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios. Ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi Jėzaus vardą, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių.“ Juozapas pakluso Dievo nurodymui ir parsivedė Mariją. (Mato 1:20-24)

Taip šis teisus ir ištikimas vyras padėjo išsipildyti pranašystei, Jehovos išsakytai per Izaiją: „Štai mergelė laukiasi kūdikio; ji pagimdys sūnų ir pavadins jį vardu Emanuelis.“ (Izaijo 7:14) Juozapas buvo dvasingas. Jis brangino garbę tapti Mesijo įtėviu, nors žinojo, kad Marijos pirmagimis ne jo paties sūnus.

Juozapas susilaikė nuo lytinių santykių su Marija, kol ši nepagimdė. (Mato 1:25) Jaunavedžiams tai tikriausiai nebuvo lengva, bet jiedu, matyt, nenorėjo sukelti abejonių, kas kūdikio Tėvas. Koks nuostabus savitvardos pavyzdys! Juozapui dvasinės vertybės buvo svarbesnės už fizinius troškimus.

Dėl įsūnio angelas keturis kartus davė Juozapui nurodymų. Triskart — kur su juo išsikelti. Juozapas tuojau paklusdavo, tad išsaugojo kūdikio gyvybę. Jis nėsyk neuždelsė: bėgo su vaikeliu pirmiausia į Egiptą, paskui grįžo į Izraelį. Taip jaunasis Jėzus išvengė Erodo pasiųstų žudikų. Be to, dėl Juozapo klusnumo išsipildė pranašystės apie Mesiją. (Mato 2:13-23)

Juozapas mokė Jėzų amato, kad šis galėtų pasirūpinti savimi. Todėl Jėzus buvo vadinamas ne tik „dailidės sūnumi“, bet ir „dailide“. (Mato 13:55; Morkaus 6:3) Apaštalo Pauliaus žodžiais, Jėzus buvo, „kaip ir mes“, „visais atžvilgiais... išmėgintas“ (Jr). Tai reiškia, jam teko ir sunkiai dirbti, kad padėtų išlaikyti šeimą. (Hebrajams 4:15)

 Pagaliau Juozapo atsidavimas tyrai garbinti Dievą matomas iš paskutinio jo gyvenimo epizodo, aprašyto Krikščionių graikiškuosiuose raštuose. Juozapas keliavo su šeima į Jeruzalę švęsti Paschos. Dalyvauti privalėjo tik vyrai, bet jis buvo įpratęs „kasmet“ pasiimti visus namiškius. Tai išties reikalavo pasiaukojimo, nes nuo Nazareto iki Jeruzalės tekdavo nukakti pėsčiomis apie 100 kilometrų. Tąsyk, kaip rašoma, Jėzus atsiskyrė nuo grupės. Jį rado šventykloje besiklausantį Rašto mokytojų ir beklausinėjantį. Būdamas vos 12 metų Jėzus pasirodė labai išmintingas ir išmanąs Dievo Žodį. Akivaizdu, tėvai gerai mokė berniuką ir auklėjo, kad taptų dvasingu žmogumi. (Luko 2:41-50) Juozapas, matyt, netrukus po to įvykio mirė, nes vėlesniuose Šventojo Rašto pasakojimuose nebeminimas.

Taigi Jėzaus įtėvis buvo teisus vyras ir rūpinosi šeima tiek dvasiškai, tiek materialiai. Ar jūs, suvokdami, ko dabar Dievas reikalauja, skiriate kaip Juozapas dvasiniams dalykams pirmenybę? (1 Timotiejui 2:4, 5) Ar noriai, taip kaip jis, klausote Dievo, kalbančio mums per savo Žodį? Ar mokote vaikus, kad jie su kitais galėtų kalbėtis dvasinėmis temomis?

Marija — nesavanaudiška Dievo garbintoja

Jėzaus motina Marija klusniai tarnavo Dievui. Iš angelo Gabrieliaus išgirdusi, kad susilauks vaiko, ji nustebo, nes buvo skaisti — neturėjo „santykių su vyru“ (Jr). Bet sužinojusi, jog kūdikis gims per šventąją dvasią, nuolankiai su tuo sutiko: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei.“ (Luko 1:30-38) Tą Dievo duotą garbę ji taip brangino, kad buvo pasiruošusi iškęsti bet kokius sunkumus.

Priėmus tą pavedimą, šios moters gyvenimas visiškai pasikeitė. Kai pasibaigė apsivalymo dienos ir ji atėjo į Jeruzalę, pagarbus senolis, vardu Simeonas, jai pasakė: „Tavo pačios sielą pervers kalavijas.“ (Luko 2:25-35) Matyt, jis kalbėjo apie tai, ką Marija iškęs, kai Jėzus bus žmonių atmestas  ir galiausiai prikaltas prie kančių stulpo.

Jėzui augant Marija dėjosi į galvą visus jo gyvenimo atsitikimus ir „svarstė juos savo širdyje“. (Luko 2:19, 51) Kaip ir Juozapas, ji buvo dvasinga, tad labai vertino įvykius bei žodžius, per kuriuos pildėsi pranašystės. Marija tikriausiai niekada neužmiršo, ką pasakė angelas Gabrielius: „Jisai bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus. Viešpats Dievas duos jam jo tėvo Dovydo sostą; jis karaliaus Jokūbo namuose per amžius, ir jo karaliavimui nebus galo.“ (Luko 1:32, 33) Taigi į paskyrimą būti žemiškąja Mesijo motina ji žiūrėjo atsakingai.

Marijos dvasingumas vėl atsiskleidė jai susitikus giminaitę Elzbietą, irgi stebuklingai pastojusią. Ją išvydusi Marija šlovino Jehovą ir parodė mylinti Dievo Žodį. Ji atkartojo Onos maldą iš 1 Samuelio knygos antrojo skyriaus, įtraukė minčių iš kitų Hebrajiškųjų raštų knygų. Toks Raštų pažinimas liudijo, kad ji buvo pasirengusi tapti atsidavusia ir dievobaiminga motina. Kartu su Juozapu Marija galėjo dvasiškai ugdyti sūnų. (Pradžios 30:13; 1 Samuelio 2:1-10; Malachijo 3:12; Luko 1:46-55)

Marija neabejojo, kad jos sūnus — Mesijas, ir nenustojo tuo tikėti net jam mirus. Po Jėzaus prikėlimo ji buvo tarp ištikimų mokinių, susirinkusių melstis drauge su apaštalais. (Apaštalų darbų 1:13, 14) Ir išliko atsidavusi, nors turėjo iškęsti brangaus sūnaus mirtį ant kančių stulpo.

Ko Marijos gyvenimas pamoko? Ar sutinkate tarnauti Dievui, kad ir ką reikėtų aukoti? Ar suvokiate, kiek svarbi ši tarnyba šiandien? Ar mąstote apie Jėzaus pranašystes? Ar lygindami jas su tuo, kas vyksta pasaulyje, ‘svarstote savo širdyje’? (Mato 24 ir 25 skyriai; Morkaus 13 skyrius; Luko 21 skyrius) Ar kaip Marija stengiatės pažinti Dievo Žodį ir remtis juo kalbėdami? Ar išlaikysite tikėjimą Jėzumi užėjus sielvartui, kuris gali užklupti?

 Jėzaus brolių pavyzdys: pasikeisti įmanoma

Atrodo, broliai netikėjo Jėzumi iki pat jo mirties. Matyt, dėl to jų nebuvo, kai Jėzus mirė ant kančių stulpo, ir prižiūrėti motiną teko pavesti apaštalui Jonui. Namiškiai neparodė pagarbos Jėzui, sykį netgi pasakė, kad jis „išėjęs iš proto“. (Morkaus 3:21, Brb) Kadangi Jėzaus šeimoje buvo netikinčių, galime neabejoti, kad Jėzus supranta tuos, kuriuos netikintys artimieji išjuokia už tikėjimą.

Tačiau po Jėzaus prikėlimo broliai, atrodo, jį įtikėjo. Jie buvo tarp susirinkusiųjų Jeruzalėje prieš 33 m. e. m. Sekmines ir karštai meldėsi kartu su apaštalais. (Apaštalų darbų 1:14) Akivaizdu, įbrolio prikėlimas paskatino juos taip pasikeisti, kad tapo jo mokiniais. Tad niekada nenumokime ranka į artimuosius, kurie nepritaria mūsų įsitikinimams.

Jėzaus brolis Jokūbas, kuriam Jėzus apsireiškė, Rašte minimas kaip krikščionių susirinkimo vadovas. Dievo įkvėptas jis parašė bendratikiams laišką ragindamas laikytis tikėjimo. (Apaštalų darbų 15:6-29; 1 Korintiečiams 15:7; Galatams 1:18, 19; 2:9; Jokūbo 1:1) Kitas brolis, Judas, įkvėptame laiške drąsino krikščionis narsiai kovoti už tikėjimą. (Judo 1) Įsidėmėtina, kad nei Jokūbas, nei Judas laiškuose nepaminėjo kraujo ryšio su Jėzumi, kad įtikintų krikščionis. Kokia nuostabi kuklumo pamoka!

Ko tad verta pasimokyti iš Jėzaus šeimos? Pirmiausia atsidavimo, kurį galime parodyti keleriopai: 1) ištikimai paklusdami Dievo valiai, kad ir kokie išbandymai lauktų; 2) dvasines vertybes laikydami svarbiausiomis, nors ir tektų aukotis; 3) mokydami savo vaikus Šventojo Rašto principų; 4) neprarasdami vilties, kad netikintys šeimos nariai priims tikėjimą; 5) nesigirdami jokiais ryšiais su žymiais susirinkimo nariais. Taip, žinodami daugiau apie Jėzaus šeimą tapsime jam artimesni. Be to, būsime dėkingesni už tai, kad Jehova leido jam užaugti paprastoje šeimoje.

[Iliustracijos 4, 5 puslapiuose]

Juozapas vedė Mariją ir taip padėjo išpildyti pranašystes apie Mesiją

[Iliustracijos 6 puslapyje]

Juozapas ir Marija mokė vaikus dvasinių tiesų bei darbo

[Iliustracijos 7 puslapyje]

Nors užaugę dvasingoje šeimoje, broliai netikėjo Jėzumi iki pat jo prikėlimo

[Iliustracijos 8 puslapyje]

Jėzaus broliai Jokūbas ir Judas drąsino bendratikius