Gyvenimo istorija

Gausiai palaiminti už misionierišką dvasią

PAPASAKOJO TOMAS KUKAS

Netikėtai popietės ramybę sudrumstė šūviai. Sode ėmė švilpti kulkos. Kas atsitiko? Greit atskriejo žinia, kad Ugandoje įvyko perversmas ir valdžią užėmė generolas Idis Aminas. Buvo 1971-ieji.

KODĖL mudu su žmona En iš palyginti ramios Anglijos persikėlėme į šią gana pavojingą Afrikos šalį? Mėgstu šiek tiek rizikuoti, bet, aišku, pirmiausia paskatino tėvų pavyzdys. Uoliai tarnaudami Karalystei jie įkvėpė ir man misionieriaus dvasią.

Tebeprisimenu tą karštą 1946-ųjų rugpjūčio dieną, kai tėvai susipažino su Jehovos liudytojais. Freizeris Bredberis ir Meimi Šriv atėjo prie mūsų durų ir tėvai su jais labai ilgai šnekėjosi. Vėliau jie apsilankė dar daug sykių ir per kelis mėnesius mūsų šeimos gyvenimas visiškai pasikeitė.

Įkvepiantis tėvų pavyzdys

Tėvai buvo pasinėrę į visuomeninę veiklą. Pavyzdžiui, prieš jiems pradedant studijuoti Bibliją, mūsų namą puošė plakatai su Vinstono Čerčilio portretu. Pokariu per visuotinius rinkimus čia buvo konservatorių partijos vietinio komiteto štabas. Tėvai palaikė ryšį su žymiais dvasininkais  bei visuomenės veikėjais. Todėl giminaičiai, matydami, kad ruošiamės tapti Jehovos liudytojais, tiesiog neteko žado. Aš tai suvokiau, nors tebuvau devynerių.

Liudytojų, su kuriais bendravome, atsidavimas ir drąsa paskatino tėvus aktyviai skelbti. Netrukus tėvas jau sakė kalbas per garsiakalbį Spondono, mūsų kaimo, prekyvietėje, o mes, vaikai, stovėdavome matomiausiose vietose iškėlę žurnalus Sargybos bokštas ir Atsibuskite! Prisipažįstu, kad pasirodžius bendramoksliams norėdavau skradžiai žemę prasmegti.

Sekdama tėvų pavyzdžiu mano vyresnioji sesuo Dafnė pradėjo tarnauti pioniere. 1955 metais lankė Sargybos bokšto biblinę Gileado mokyklą ir buvo paskirta misioniere į Japoniją. * Deja, mano jaunesnioji sesuo Zoi paliko Jehovos kelią.

Aš tuo tarpu baigiau iliustravimo bei grafikos meno studijas. Tada studentams opus klausimas buvo privalomoji karinė tarnyba. Kai pasakiau bendramoksliams, jog į kariuomenę dėl religinių įsitikinimų neisiu, šie tik nusijuokė. Taip atsirado proga kalbėtis su jais apie Bibliją. Netrukus už atsisakymą tarnauti mane nuteisė 12 mėnesių kalėti. Viena meno koledžo studentė, vardu En, parodžiusi susidomėjimą Biblijos žinia, vėliau tapo mano žmona. Bet tegu pati papasakoja, kaip sužinojo tiesą.

En išgirsta apie tiesą

„Mano šeima nebuvo religinga ir manęs nepakrikštijo. Tačiau tikėjimo dalykai rūpėjo, todėl lankiau bet kokią bažnyčią, kur tik ėjo draugai. Biblija susidomėjau išgirdusi Tomo bei kito liudytojo gyvą pašnekesį su koledžo studentais. Kai juodu už atsisakymą tarnauti armijoje pasodino į kalėjimą, buvau sukrėsta.

Palaikėme ryšį su Tomu laiškais ir mano susidomėjimas Biblija augo. Nuvykusi į Londoną tęsti mokslų, sutikau, kad Miuriel Albrecht padėtų studijuoti Bibliją. Ši liudytoja, tarnavusi misioniere Estijoje, bei jos mama buvo didelis padrąsinimo šaltinis. Po kelių savaičių pradėjau lankyti sueigas ir prie Viktorijos stoties jau siūliau Sargybos bokštą bei Atsibuskite!

Priklausiau Sadarko susirinkimui Londono pietuose. Jame buvo įvairių tautybių dvasinių brolių bei sesių. Daugelis vertėsi gana sunkiai, bet mane priėmė kaip savą. Susirinkimo narių meilė įtikino, kad čia — tiesa, ir 1960-aisiais pasikrikštijau.“

Tikslai tie patys — aplinkybės kitokios

Tais pačiais metais susituokėme ir užsibrėžėme tikslą tapti misionieriais. Tačiau aplinkybės pasikeitė, kai sužinojome  turėsią kūdikį. Gimus Sarai, mudu su En vis dar troškome tarnauti ten, kur didesnis Karalystės skelbėjų poreikis. Kreipiausi dėl darbo į keletą šalių, ir galiausiai 1966-ųjų gegužę atėjo laiškas iš Ugandos švietimo ministerijos. Mano prašymą patenkino. Bet tada En jau laukėsi antrojo vaiko. Kai kurių nuomone, galvoti apie kelionę buvo neišmintinga. Pasitarėme su gydytoju. Jis pasakė: „Jei apsisprendėte, skriskite, kol nesuėjo septintas nėštumo mėnuo.“ Išsiruošėme tuoj pat. Tėvai mūsų antrąją dukterį Reičel pamatė tik dvejų metukų. Dabar, patys būdami seneliai, esame dėkingi brangiems tėvams už didelį pasiaukojimą.

Uganda, į kurią atvykome 1966-aisiais, jaudino ir kartu baugino. Išlipę iš lėktuvo, apstulbome nuo spalvų ryškumo. Pirmiausia apsigyvenome netoli Igangos miestelio, apie 50 kilometrų nuo Džindžos, miesto prie Nilo ištakų. Arčiausi liudytojai — izoliuota grupė Džindžoje. Ja rūpinosi misionieriai Gilbertas ir Džoan Voltersai bei Stivenas ir Barbara Hardžiai. Pasiprašiau perkeliamas dirbti į Džindžą, kad galėčiau ir aš padėti. Ten persikraustėme netrukus po Reičel gimimo. Tarnavome džiugiai su šia ištikimų liudytojų grupele, kol ji išaugo į antrą pagal dydį susirinkimą Ugandoje.

Užsienyje tarnaujame visa šeima

Aplinka vaikams auklėti buvo puiki. Smagiai darbavomės su įvairių šalių misionieriais, padėjome kurti naują susirinkimą. Ugandos broliai ir seserys dažnai pas mus lankydavosi, mėgome jų draugiją. Ypač padrąsindavo Stenlis ir Esinala Makumbos.

Ateidavo ne tik broliai. Mus supo ir visokiausi laukiniai gyvūnai. Naktį prie pat namo vaikštinėdavo Nilo begemotai. Gerai prisimenu, kaip į sodą atšliaužė 6 metrų pitonas. Kartais pasigrožėti gamta važiuodavome į draustinius, kur laisvai klajodavo liūtai bei kiti žvėrys.

Vietiniams gyventojams, niekada nemačiusiems vaiko vežimėlio, buvome įdomus reginys. Skelbiant po namus dažnai lydėdavo pulkelis mažylių. Žmonės pagarbiai stebėdavo, o paskui paglostydavo baltaodį kūdikį. Liudijimas teikė malonumo, nes visi buvo tokie mandagūs. Studijas  pradėdavome labai lengvai, atrodė, kiekvienas ateis į tiesą. Tačiau daugeliui buvo sunku atsisakyti nebiblinių tradicijų. Vis dėlto nemažai žmonių priėmė aukštas Biblijos normas ir susirinkimas augo. Džiaugėmės 1968-aisiais įvykusia pirmąja rajono asamblėja Džindžoje. Visada prisiminsime krikštą Nilo upėje tų, su kuriais studijavome Bibliją. Tačiau mūsų ramybė greit buvo sutrikdyta.

Draudimas — tikėjimo bei sumanumo išbandymas

1971-aisiais valdžią užgrobė generolas Idis Aminas. Džindžoje kilo sąmyšis, ir mums geriant sode arbatą atsitiko tai, ką minėjau straipsnio pradžioje. Per dvejus metus atsikėlėliai iš Azijos buvo išvaryti. Dauguma užsieniečių nusprendė išvykti, labai nukentėjo mokyklos ir medicinos įstaigos. Paskui išgirdome griežtą pranešimą, kad Jehovos liudytojų veikla uždraudžiama. Rūpindamasis mūsų saugumu, Švietimo skyrius perkėlė mus į sostinę Kampalą. Tai buvo naudinga, nes Kampaloje mažai kas mus pažinojo, galėjome laisviau judėti. Be to, susirinkime ir skelbimo lauke turėjome daug darbo.

Brajanui ir Merion Volasams su dviem vaikais viskas susiklostė panašiai, jie irgi nusprendė pasilikti Ugandoje. Kartu tarnaudami Kampalos susirinkime tuo sunkiu metu, labai branginome jų draugystę. Dabar ypač palaikė anksčiau skaityti pranešimai apie brolius, tarnaujančius kitose šalyse draudimo sąlygomis. Rinkdavomės grupelėmis, o kartą per mėnesį Entebės botanikos sode rengdavome didesnius sambūrius — „vakarėlius“. Mūsų dukroms tas sumanymas labai patiko.

Skelbti reikėdavo labai atsargiai. Baltieji, lankantys ugandiečių namus, tuoj pat kristų į akis. Todėl liudydavome parduotuvėse, daugiabučiuose namuose, kai kuriose švietimo įstaigose. Norėdamas užmegzti pokalbį parduotuvėje klausdavau prekių, kurių seniai nebuvo, pavyzdžiui, cukraus arba ryžių. Jei krautuvininkas imdavo sielotis dėl to, kas vyksta  šalyje, paskelbdavau jam Karalystės naujieną. Metodas buvo veiksmingas. Kartais išeidavau ne tik susitaręs dar užsukti, bet ir nešdamasis retai pasirodančią prekę.

Tuo tarpu visur plito smurtas. Kadangi Britanijos ir Ugandos santykiai blogėjo, valdžia mano darbo sutarties nebeatnaujino. Išgyvenę Ugandoje aštuonerius metus, 1974-aisiais turėjome atsisveikinti su tenykščiais broliais. Buvo liūdna, bet misionieriška dvasia neišblėso.

Į Naująją Gvinėją

Kitų metų sausį atsirado galimybė padirbėti Papua Naujojoje Gvinėjoje. Taip prasidėjo džiugi aštuonerius metus trukusi tarnyba šiame Ramiojo vandenyno regione. Gyvenimas bei darbas su broliais buvo prasmingas ir malonus.

Praleistas dienas Naujojoje Gvinėjoje mūsų šeima prisimena kaip biblinių dramų laiką. Kasmet dalyvaudavome rengiant srities kongresų dramas. Kaip buvo smagu! Bendravome su daugeliu dvasiškai brandžių šeimų, ir mūsų mergaitėms tai buvo naudinga. Vyresnioji, Sara, ištekėjo už specialiojo pionieriaus Rėjaus Smito. Drauge tarnaudami specialiaisiais pionieriais netoli Irian Džajos (dabar Indonezijos provincija Papua) sienos, jiedu gyveno padarytame iš žolių namelyje. Saros žodžiais, tas paskyrimas jai buvo puiki mokykla.

Taikomės prie aplinkybių

Tuo metu prireikė pagalbos mano tėvams. Užuot reikalavę, kad grįžtume į Angliją, jie sutiko atvykti pas mus. 1983-iaisiais visi drauge persikėlėme į Australiją. Tėvai pagyveno šiek tiek ir pas mano seserį Dafnę, kuri tebetarnavo Japonijoje. Po tėvų mirties abu su En nutarėme darbuotis reguliariaisiais pionieriais. Tai buvo įvadas į tolesnę man gana nelengvą tarnybą.

Vos ėmę tarnauti pionieriais, buvome pakviesti į rajoninį darbą. Rajono prižiūrėtojo apsilankymai man būdavo ypatingas įvykis nuo vaikystės. Dabar pats tapau rajono prižiūrėtoju. Užduotis lankyti susirinkimus pasirodė visų sunkiausia, bet Jehova nuolat ir įvairiai padėdavo.

Kai 1990 metais Australijoje lankėsi zonos prižiūrėtojas Teodoras Jaračas, pasiteiravome, ar nesame per seni visalaikiam darbui kitoje šalyje. Jis atsakė: „Pagalvokit apie Saliamono salas!“ Taigi, įkopę į šeštą dešimtį, išvykome tarnauti pagal pirmąjį oficialų misionierišką paskyrimą.

„Laimingos salos“

Saliamono salos vadinamos „laimingomis“, ir mūsų tarnyba čia pastarąjį dešimtmetį  buvo labai džiaugsminga. Mudu su En jautėme vietinių brolių bei sesių nuoširdumą ir gerumą, kai lankiau juos kaip srities prižiūrėtojas. Jų svetingumas jaudino širdį. Kiekvienas vertino mano pastangas suprantamai paaiškinti dalykus Saliamono salų pidžino kalba, turinčia mažiausiai žodžių.

Tik atvykus priešininkai mėgino neleisti mums naudotis Asamblėjų sale. Anglikonų bažnyčia metė kaltinimą, esą Jehovos liudytojų naujoji Asamblėjų salė Honiaroje iš dalies pastatyta anglikonams priklausančiame sklype. Vyriausybė palaikė jų tvirtinimą, tad kreipėmės į civilinių bylų teismą. Jo sprendimas turėjo lemti, ar reikės tą naują 1200 vietų salę išmontuoti.

Byla teisme buvo svarstoma visą savaitę. Pateikiant įrodymus, priešininkų advokatas laikėsi išdidžiai, visiškai įsitikinęs savo sėkme. Paskui mūsų advokatas, brolis Vorenas Katkertas iš Naujosios Zelandijos, nenuginčijamais faktais vieną po kito atrėmė priešininkų kaltinimus ir pavertė juos niekais. Žinių agentūroms plačiai pagarsinus bylą, penktadienį teismo salė buvo pilna aukštų dvasininkų, valdžios pareigūnų ir mūsų brolių. Prisimenu klaidą oficialiame teismo tvarkaraštyje: „Saliamono salų vyriausybė ir Melanezijos bažnyčia pr. Jehovą.“ Mes laimėjome.

Tačiau santykinė ramybė „laimingose salose“ greit baigėsi. Ir čia kilo karinis perversmas. Plito smurtas, vyravo sumaištis. Etninė neapykanta privedė prie pilietinio karo. 2000 metų birželio 5-ąją vyriausybė buvo nuversta ir sostinę ėmė kontroliuoti ginkluoti būriai. Mūsų Asamblėjų salė keletui savaičių tapo prieglobsčiu netekusiems namų. Valdžios nuostabai, mūsų krikščionys broliai iš priešiškų etninių grupių gyveno Asamblėjų salėje taikiai kaip viena šeima. Koks puikus liudijimas!

Netgi kovotojai gerbė Jehovos liudytojų neutralumą. Dėl to vieną jų pareigūną išprašėme leisti nuvežti literatūros bei kitų reikmenų grupelei brolių, atkirstų už priešo linijos. Radę šeimas, kurių nematėme kelis mėnesius, negalėjome sulaikyti ašarų.

Dėkingi už daug ką

Mąstydami apie Jehovai paskirtą gyvenimą, turime už daug ką dėkoti. Tikra palaima matyti, kaip abi dukros su vyrais Rėjumi ir Džonu ištikimai tarnauja Dievui. Mus paskirtus misionieriais jie labai palaiko.

Paskutinius 12 metų abu su En darbuojamės Saliamono salų filiale. Per tą laiką šiose salose Karalystės skelbėjų padvigubėjo ir dabar yra daugiau nei 1800. Neseniai patyriau dar vieną džiaugsmą: turėjau garbę lankyti kursus filialo komiteto nariams Patersone (Niujorko valstija, JAV). Tikrai, už misionierišką dvasią buvome gausiai palaiminti.

[Išnaša]

[Iliustracija 23 puslapyje]

Mūsų vestuvių dieną, 1960-aisiais

[Iliustracija 24 puslapyje]

Ugandoje mūsų šeimą labai padrąsindavo Stenlis ir Esinala Makumbos

[Iliustracija 24 puslapyje]

Sara žingsniuoja į kaimyno trobelę

[Iliustracija 25 puslapyje]

Mokyti Saliamono salų gyventojus man padėjo piešiniai

[Iliustracija 25 puslapyje]

Susitikimas su izoliuota grupe Saliamono salose

[Iliustracija 26 puslapyje]

Mūsų šeima šiandien