Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Karų nebebus

Karų nebebus

Karų nebebus

„Mums tik 12. Negalime paveikti politikų, nutraukti karo; bet norime gyventi! Trokštame taikos. Ar jos sulauksime?“ (Viena penktokų klasė)

„Norime lankyti mokyklą, eiti pas draugus bei artimuosius nebijodami būti pagrobti. Tikiuosi, valdžia nepraleis to negirdomis. Trokštame geresnio gyvenimo ir taikos“ (Alhadžis, 14 metų).

ŠIE jaudinantys žodžiai rodo, kokį nuoširdų troškimą puoselėja jaunuoliai, ilgus metus varginami pilietinių kovų. Jie nori vieno — gyventi ramiai. Tačiau ne taip paprasta tokiems lūkesčiams išsipildyti. Ar kada nors gyvensime be karų?

Pastaraisiais metais buvo sutelktos tarptautinės pastangos nutraukti pilietinius karus, priverčiant priešiškas puses pasirašyti taikos sutartį. Kad tai būtų pasiekta, kai kurios šalys pasiuntė taikdarių pajėgas. Deja, nedaug yra valstybių, galinčių ir norinčių paremti tokią politiką tolimuose kraštuose, kur giliai įsišaknijusi neapykanta bei nepasitikėjimas, kliudantys sutaikyti kariaujančias grupuotes. Neretai konfliktai vėl įsižiebia praėjus vos keletui savaičių ar mėnesių po susitarimo nutraukti ugnį. Pasak Stokholmo tarptautinio taikos tyrimų instituto, „sunku sudaryti taiką, kai kovotojai nusistatę ir pajėgūs tęsti karą“.

Sykiu šie neišsprendžiami konfliktai, varginantys daugelį kraštų, primena krikščionims vieną Biblijos pranašystę. Apreiškimo knygoje kalbama apie kritišką istorijos tarpsnį, kai simbolinis raitelis ‘atima iš žemės taiką’. (Apreiškimo 6:4) Nesiliaujantys karai — tai dalis sudėtinio ženklo, bylojančio, kad gyvename laikotarpiu, Biblijoje vadinamu „paskutinėmis dienomis“. * (2 Timotiejui 3:1) Bet Dievo Žodis patikina, jog po šių paskutinių dienų įsivyraus taika.

Biblijoje, Psalmyno 46:9 (Brb), sakoma, kad tikroji taika bus tada, kai karai liausis ne kurioje nors vienoje šalyje, bet visoje žemėje. Toje pačioje psalmėje kalbama apie lankų ir iečių, tai yra bibliniais laikais vartotų ginklų, sunaikinimą. Ginklai, kurių vis daugėja mūsų dienomis, irgi turi būti sunaikinti, kad neliktų kliūčių taikai.

Tačiau karo priežastys yra ne kulkos, ne šautuvai, o neapykanta ir godumas. Labiausiai karus kursto gobšumas, o neapykantą dažnai lydi smurtas. Norėdami atsikratyti šių žalingų jausmų, žmonės turi keisti mąstyseną. Taikiai sugyventi reikia mokytis. Todėl tikri senovės pranašo Izaijo žodžiai, jog karai išnyks tik tada, kai žmonės ‘nebesimokys kariauti’. (Izaijo 2:4)

Deja, gyvename pasaulyje, kuriame tiek suaugusieji, tiek vaikai mokomi ne branginti taiką, o puikuotis karu. Liūdna, kad žudyti mokomi net vaikai.

Jie mokėsi žudyti

Keturiolikmetis Alhadžis — jau buvęs kareivis. Dar dešimties jį pagrobė sukilėliai ir išmokė šaudyti automatu AK-47. Priverstas tapti kareiviu, berniukas grobė maisto atsargas, degino namus. Taip pat žudė ir žalojo žmones. Šiandien Alhadžiui sunku pamiršti karą ir priprasti prie taikaus būvio. Abrahamas, kitas nepilnametis karys, irgi buvo išmokytas žudyti; jis nenori skirtis su ginklu. Berniukas sakė: „Jeigu man lieptų padėti šautuvą, nežinočiau, ką toliau daryti, kaip prasimaitinti.“

Nesibaigiančiuose pilietiniuose konfliktuose, kamuojančiuose mūsų planetą, tebekariauja ir žūsta daugiau nei 300000 berniukų ir mergaičių. Štai ką apie juos kalba vienas sukilėlių vadas: „Jie klauso įsakymų; neturi tokių rūpesčių, kaip pasimatyti su žmona, šeima; jie bebaimiai.“ Vis dėlto šie vaikai tikrai trokšta ir nusipelno geresnio gyvenimo.

Gyvenantiems toli nuo tokių neramių vietų gali būti sunku įsivaizduoti vaiką su šautuvu. Tačiau ir kitur daugelis vaikų kariauti mokosi — tiesiog namuose. Kaip?

Pavyzdžiui, Chosė iš pietų Ispanijos paauglystėje mokėsi kovos meno. Itin brangino samurajaus kardą, kurį tėvas padovanojo per Kalėdas. Chosė taip pat mėgo elektroninius žaidimus, ypač smurtingus. Ir štai 2000 metais balandžio pirmąją pats įkūnijo ekrano herojų: įsisiautėjęs nužudė tėvą, motiną ir seserį. Kaip? Ogi tuo pačiu tėvo dovanotu kardu. „Norėjau gyventi vienas; nepatiko, kad tėvai man nurodinėjo“, — pasakė jis policijai.

Apie smurtingų pramogų poveikį rašytojas ir karininkas D. Grosmanas pasakė: „Pasidarėme tokie nebejautrūs, kad sukelti skausmą ir kančią tapo pramoga, o ne pasibjaurėjimu. Mokomės žudyti ir tuo smagintis.“

Ir Alhadžis, ir Chosė mokėsi žudyti. Jie neketino tapti žmogžudžiais, tačiau vienaip ar kitaip to mokėsi, tad iškreipė savo mąstyseną. Vaikams ar suaugusiems mokantis žudyti sėjamos smurto ir karo sėklos.

Mokykimės ne kariauti, o taikiai sugyventi

Kol žmonės mokosi žudyti, taikos nebus. Prieš daugelį šimtmečių pranašas Izaijas rašė: „Jei būtum klausęs [Dievo] įsakymų, tai tavo ramybė būtų kaip upė.“ (Izaijo 48:17, 18, Brb) Kai žmogus įgyja tikslų Dievo Žodžio pažinimą ir išmoksta mylėti Dievo įstatymą, ima nekęsti smurto ir karų. Tad tėvai turi domėtis, ar vaikų žaidimai neskatina smurtauti. Suaugusieji irgi gali mokytis įveikti neapykantą bei godumą. Jehovos liudytojai žino daug pavyzdžių, kaip Dievo Žodis pakeičia asmenybę. (Hebrajams 4:12)

Štai kaip buvo su Ortensiju. Šį jauną vyrą paėmė į kareivius. Kariškiai stengėsi, pasak jo, „įdiegti troškimą žudyti ir to nebijoti“. Jaunuolis buvo įtrauktas į ilgą pilietinį karą Afrikoje. „Karas mane pakeitė, — tęsia jis. — Iki šiol prisimenu visa, ką buvau priverstas daryti. Dėl to labai gailiuosi.“

Kai vienas kareivis Ortensijui papasakojo apie Bibliją, šis neliko abejingas. Psalmyno 46:10 [46:9, Brb] užrašytas Dievo pažadas sustabdyti visus karus palietė vaikino širdį. Kuo daugiau tyrinėjo Bibliją, tuo mažiau benorėjo kariauti. Veikiai su kitais dviem kareiviais buvo pašalinti iš kariuomenės ir pasiaukojo Jehovai Dievui. „Biblijos tiesa išmokė mylėti priešą, — pasakoja Ortensijas. — Supratau, jog kariaudamas nusidedu Jehovai, nes jis draudžia žudyti savo artimą. Norėdamas rodyti tokią meilę, turėjau pakeisti mąstyseną ir nelaikyti kitų priešais.“

Tokie gyvenimo pavyzdžiai liudija, kad biblinis lavinimas tikrai padeda kurti taiką. Ir tai nenuostabu. Pranašas Izaijas pasakė, jog Dievo mokymas neatsiejamas nuo taikos. Jis pranašavo: „Visi tavo vaikai bus Viešpaties mokomi ir gyvens didelėje ramybėje.“ (Izaijo 54:13, Brb, kursyvas mūsų) Šis pranašas numatė, jog ateis laikas, kai visų tautų žmonės plauks tyrai garbinti Dievo Jehovos ir mokytis jo kelių. Kokie bus vaisiai? „Jie perkals savo kardus į noragus ir ietis į pjautuvus. Tautos nebekariaus tarpusavyje ir nebesimokys kariauti.“ (Izaijo 2:2-4, Brb, kursyvas mūsų)

Kaip ir išpranašauta, Jehovos liudytojai visame pasaulyje atlieka mokymo darbą, padedantį milijonams žmonių įveikti neapykantą — karų priežastį.

Pasaulinės taikos laidas

Dievas ne tik moko; jis įsteigė valdžią, arba „karalystę“, pajėgią laiduoti pasaulinę taiką. Įsidėmėtina, jog Biblijoje Dievo paskirtas Valdovas, Jėzus Kristus, vadinamas „Ramybės Kunigaikščiu“. Toliau patikinama, kad „jo viešpatavimas beribis, o taika begalinė“. (Izaijo 9:5, 6 [9:6, 7, Brb])

Kodėl galime neabejoti, kad Kristaus valdžia sustabdys visus karus? Pranašas Izaijas priduria: „Galybių Viešpaties narsa tai įvykdys!“ (Izaijo 9:6 [9:7, Brb]) Dievas nori ir yra pajėgus išsaugoti amžiną taiką. Jėzus visiškai tuo tikras, todėl ir mokė savo sekėjus melsti, kad ateitų Dievo Karalystė ir kad Dievo valia būtų įvykdyta žemėje. (Mato 6:9, 10) Kai galiausiai į šiuos nuoširdžius prašymus bus atsakyta, karai niekada nebedarkys žemės.

[Išnaša]

^ pstr. 6 Įrodymus, kad dabar yra paskutinės dienos, žiūrėk Jehovos liudytojų išleistoje knygoje Pažinimas, vedantis į amžinąjį gyvenimą, 11 skyriuje.

[Iliustracija 7 puslapyje]

Biblinis lavinimas padeda kurti tikrąją taiką