Jehovos kūrinijos grožybės

„Viešpaties medžiai pasisotina“

AR KADA nors žvelgėte į aukštus medžius, skendinčius saulės spinduliuose? Ar klausėtės, kaip šnara lapai dvelkiant vėjeliui? (Izaijo 7:2)

Kai kuriuose žemės kampeliuose ateina metų laikas, kai medžių lapai žėrėte žėri raudona, oranžine, geltona ir kitomis spalvomis. Miškai tarsi liepsnoja! Kaip tuomet neprisiminti šūksnio: „Kalnai, šokite giedodami, drauge su miškais ir visais jų medžiais!“ (Izaijo 44:23) *

Beveik trečdalį mūsų planetos sausumos dengia miškai. Miškai su gausybe savo gyvūnijos bei augmenijos didingai šlovina tą, kuris juos sumanė ir sukūrė — Jehovą Dievą. „Šlovinkite Viešpatį, — giedojo įkvėptas psalmininkas, — vaismedžiai ir visi kedrai.“ (Psalmyno 148:7-9)

„Medžiai svarbūs žmogui tiek materialiniu, tiek estetiniu požiūriu“, — sakoma knygoje The Trees Around Us. Miškai saugo, kaupia ir valo gėlo vandens atsargas. Medžiai taip pat švarina orą. Vykstant nuostabiam fotosintezės procesui, lapų ląstelėse anglies dvideginis, vanduo, mineralai veikiami šviesos virsta maistingomis medžiagomis ir deguonimi.

Miškai — grožio ir kūrybos šedevras. Įspūdingiausiai atrodo didžiuliai medžiai. Tarp jų želia gausybė augalų: paparčių, samanų, vijoklių, krūmų, žolių. Šie augalai priklauso nuo medžių sukuriamo mikroklimato — veši jų paūksmėje vilgomi miško drėgmės.

Vėlyvą rudenį kai kuriuose lapuočių miškuose į hektarą prikrenta dešimtys milijonų lapų. Kas vyksta paskui? Vabzdžiai, grybai, kirmėlės bei kiti organizmai galiausiai paverčia šią organinę medžiagą puvenomis — svarbia sudėtine trąšaus dirvožemio dalimi. Tie tylūs darbininkai viską sunaudoja ruošdami dirvą naujiems augalams.

Po nukritusiais lapais miško dirvožemyje knibždėte knibžda visokiausių gyvių. Kaip rašoma knygoje The Forest, „30 kvadratinių centimetrų didumo ir 2,5 centimetro gylio plotelyje jų gali būti... 1350, o kur dar milijardai mikroorganizmų kiekvienoje žemės saujoje“. Be to, miškuose pilna šliužų, paukščių, vabzdžių, žinduolių. Kas vertas gyriaus už tas grožybes ir įvairovę? Jų Kūrėjas deramai sako: „Man priklauso visi gyvūnai miške, galvijai ant tūkstančio kalvų.“ (Psalmyno 50:10)

Kai kurie gyvūnai apdovanoti nuostabiu gebėjimu miegoti ištisą žiemą ir pergyventi speigus bei ilgą bado tarpsnį. Tačiau šitaip žiemoja ne visi. Per patį viduržiemį galima pamatyti laukais šuoliuojančias elnių bandas. Šie gyvūnai neužmiega žiemos miegu ir nekaupia maisto; jie ieško gležnų šakelių bei pumpurų ir juos kramsnoja. Tai matote viršuje esančioje nuotraukoje iš Vokietijos.

 Biblijoje nemažai dėmesio skirta ir augalams. Vieno tyrinėtojo apskaičiavimu, šioje knygoje paminėta apie 130 augalų, tarp jų maždaug 30 medžių rūšių. Botanikas Michaelis Zoharis sako, kokia svarbi šita Šventojo Rašto ypatybė: „Net populiarioje pasaulietinėje literatūroje tiek daug nekalbama apie įvairių augalų reikšmę mūsų gyvenimui, kiek Biblijoje.“

Miškai ir patys medžiai yra puošnios mylinčio Kūrėjo dovanos. Vaikščiojant girioje tikrai norisi pritarti psalmininko žodžiams: „Viešpaties medžiai pasisotina, Libano kedrai, Jo pasodinti. Paukščiai ten krauna lizdus.“ (Psalmyno 104:16, 17, Brb)

[Išnaša]

[Rėmelis/iliustracijos 9 puslapyje]

Vienas įspūdingiausių Vidurio Rytų vaismedžių yra migdolas. Kasmet jis pražysta labai anksti — pirmiau už daugumą kitų medžių. Todėl senovės hebrajai vadino migdolą prabundančiuoju. Apsisiautęs gležnų rožinių ir baltų žiedų skraiste jis tikrai atrodo lyg pabudęs. (Mokytojo 12:5)

Iš maždaug 9000 žinomų paukščių rūšių apie 5000 — giesmininkai. Jų čiulbesys skardena miškų tankmės tyloje. (Psalmyno 104:12) Štai balsingoji starta Melospiza melodia mėgsta traukti linksmas giesmes. Nuotraukoje matote Amerikos devynbalsę Oporornis philadelphia. Tai mažas čiulbuonėlis, pasipuošęs įspūdingai suderintomis pilkos, geltonos ir žalios spalvų plunksnomis. (Psalmyno 148:1, 10)

[Iliustracija 9 puslapyje]

Normandijos (Prancūzija) miškas