Gyvenimo istorija

Jaučiau Jehovos ištikimą meilę ir rūpinimąsi

PAPASAKOJO FEI KING

Mano tėvai buvo nuoširdūs žmonės, tačiau, kaip ir daugelis kitų, nereligingi. Mama sakydavo: „Manau, kad Dievas yra. Kaipgi kitaip galėjo atsirasti gėlės bei medžiai?“ Tačiau religija ji nesidomėjo.

TĖVAS mirė 1939 metais. Man tuomet buvo vienuolika. Su mama gyvenome Stokporte, į pietus nuo Mančesterio (Anglija). Visuomet troškau pažinti Kūrėją ir gerbiau Bibliją, nors apie ją nieko neišmaniau. Taigi ryžausi apsilankyti Anglikonų bažnyčioje ir pasidomėti jos mokymais.

Apeigos nesudomino, tačiau iš Evangelijų perskaityti Jėzaus žodžiai įtikino, jog tiesa yra Biblijoje. Keista, bet tuo metu vis tiek nepradėjau skaityti šios knygos. Net ir vėliau iš draugės gavusi „Naująjį Testamentą“ nė karto neprisėdau prie jo.

1950 metais Korėjoje prasidėjęs karas vertė mane susimąstyti. Ar neramumai apims kitas šalis, kaip ir per Antrąjį pasaulinį karą? Kaip tuomet paklusčiau Jėzaus įsakui mylėti savo priešus? Juk negalėčiau pasyviai stebėti niokojamą gimtąjį kraštą ir niekaip tam netrukdyti? Tuomet akivaizdžiai vengčiau pilietinių pareigų. Buvau suglumusi. Neabejojau, kad visi atsakymai yra Biblijoje, tačiau surasti jų nemokėjau.

Ieškau tiesos Australijoje

1954-aisiais su mama išvykome į Australiją, kur gyveno mano sesuo Džina. Praėjus  keleriems metams, Džina pasakė paprašiusi Jehovos liudytojų mane aplankyti. Mat žinojo, kad domiuosi Biblija ir einu į bažnyčią. Džina norėjo sužinoti, ką manau apie Jehovos liudytojus. Ji atvirai pasakė: „Nežinau, ar jie aiškina teisingai, ar ne, tačiau, kitaip nei bažnyčia, bent jau kažką aiškina.“

Mane aplankė žavi sutuoktinių pora Bilas ir Linda Šnaideriai. Abudu buvo beveik 70-ties ir jau daug metų tarnavo Jehovai pionieriais. Anksčiau dirbo Jehovos liudytojų radijo stotyje Adelaidėje. Tačiau prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir uždraudus skelbimo darbą Australijoje, įsiliejo į visalaikių skelbėjų gretas. Nors Bilas su Linda mane nuoširdžiai mokė Šventojo Rašto, ir toliau ieškojau tiesos įvairiose religijose.

Kartą bendradarbis pakvietė pasiklausyti pamokslininko Bilio Grehamo. Po programos vienas dvasininkas pasisiūlė atsakyti į mūsų klausimus. Paklausiau to, kas man labiausiai nedavė ramybės: „Kaip krikščionis gali mylėti savo priešus ir tuo pat metu kariauti su jais?“ Pasigirdo šurmulys. Akivaizdu, kad tai domino ir kitus! Truputį pasvarstęs dvasininkas prabilo: „Šito pasakyti negaliu. Vis dar ieškau atsakymo pats.“

Ir toliau studijavau su Bilu bei Linda, o 1958-ųjų rugsėjį pasikrikštijau. Savo mokytojus laikiau sektinu pavyzdžiu, todėl kitų metų rugpjūtį ėmiausi visalaikės tarnybos — tapau reguliariąja pioniere. Praėjus aštuoniems mėnesiams man pasiūlė specialiosios pionierės tarnybą. Džiūgavau sužinojusi, kad ir mano sesuo Džina padarė pažangą bei pasikrikštijo.

Atsiveria puikios galimybės

Tarnavau viename Sidnėjaus susirinkimų. Ten turėjau nemažai susidomėjusiųjų. Kartą visai netikėtai užkalbinau buvusį anglikonų dvasininką ir paklausiau, ką bažnyčia aiškina apie pasaulio pabaigą. Nors jis ir sakėsi penkiasdešimt metų mokęs žmones bažnyčios doktrinų, jo atsakymas pribloškė: „Turėčiau tai patyrinėti. Juk nesu susipažinęs su Biblija taip gerai, kaip Jehovos liudytojai.“

Netrukus savanoriai buvo kviečiami skelbti į Pakistaną. Pasisiūliau nežinodama, kad netekėjusių moterų nesiunčia, o tik nevedusius vyrus bei sutuoktinių poras. Tikriausiai mano prašymas buvo nusiųstas į Bruklino biurą, nes netrukus gavau kvietimą į Indiją, Bombėjaus miestą. Taigi sutikau ir 1962 metais išvykau į Bombėjų, kur tarnavau aštuoniolika mėnesių. Vėliau persikėliau į Alahabadą.

Užsibrėžiau tikslą išmokti hindi kalbą. Ji vienodai rašoma bei tariama, todėl nėra labai sunki mokytis. Tačiau tarnyboje žmonės dažnai paprašydavo manęs nesikankinti ir kalbėti angliškai, ir tai mane šiek tiek liūdino. Vis dėlto Indijoje nestigo įdomios, jaudinančios veiklos. Be to,  čia mane džiugino maloni bendratikių iš Australijos draugija.

Jaunystėje dažnai mąstydavau apie santuoką, tačiau po krikšto buvau per daug užimta tarnyba Jehovai, tad tokioms mintims visai nebeliko laiko. Dabar ir vėl panorau turėti gyvenimo draugą. Suprantama, nenorėjau išvykti iš Indijos, tad išsipasakojau maldoje Jehovai ir palikau spręsti jam.

Netikėta palaima

Tuo metu Indijos filialo prižiūrėtojo pareigas ėjo Edvinas Skineris. 1946-aisiais jis baigė Sargybos bokšto biblinę Gileado mokyklą, buvo aštuntos laidos absolventas. Kartu su juo Gileade mokėsi daug ištikimų brolių, tokių kaip Haroldas Kingas bei Stenlis Džonsas, vėliau paskirti tarnauti Kinijoje. * 1958 metais Šanchajuje už skelbimą šie broliai buvo įkalinti vienutėje. Kuomet 1963-iaisiais Haroldą paleido iš kalėjimo, Edvinas jam nusiuntė laišką. Šiek tiek laiko praleidęs Jungtinėse Valstijose ir Britanijoje, Haroldas grįžo į Honkongą ir atrašė Edvinui. Laiške paminėjo norįs vesti. Sakė, jog dar kalėjime minėjo tai Jehovai maldose, ir klausė Edvino, ar šis nežino kokios tinkamos sesės.

Indijoje įprasta, kad jaunuoliui porą parenka kiti, tad į Edviną nuolat buvo kreipiamasi šios paslaugos, o jis vis atsisakydavo. Edvinas perdavė Haroldo laišką keliaujančiojo prižiūrėtojo Homero Makėjaus žmonai Rūtai, o ši parašė man. Laiške Rūta paminėjo, kad ilgametis Jehovos tarnas, misionierius, ieško žmonos ir paklausė, ar nenorėčiau su juo susipažinti. Ji nepasakė, kas tas brolis, ir nieko daugiau apie jį nepapasakojo.

Žinoma, niekas nežinojo apie mano maldą Jehovai ir pirma mintis buvo atsisakyti pasiūlymo. Tačiau kuo daugiau apie tai galvojau, tuo geriau supratau, kad Jehova į mūsų maldas retai atsako taip, kaip tikimės. Taigi perdaviau Rūtai, kad brolis gali man parašyti, nors tai ir nereiškia, kad būtinai už jo tekėsiu. Tad kitą laišką Haroldas atsiuntė jau man.

Kai Haroldas išėjo iš kalėjimo, jo nuotraukos ir istorija buvo spausdinamos įvairiuose žurnaluose bei laikraščiuose. Jis  išgarsėjo visame pasaulyje, tačiau man didžiausią įspūdį padarė Haroldo ištikima tarnyba Jehovai. Susirašinėjome penkis mėnesius, po to nuvykau į Honkongą. Susituokėme 1965 metų spalio penktą dieną.

Abu norėjome susirasti gyvenimo draugą ir išlikti visalaikiais tarnais. Ilgainiui mūsų draugystė darėsi vis stipresnė. Pamilau jį. Matydama, kaip švelniai ir supratingai jis elgiasi su žmonėmis, kaip įveikia įvairius tarnybos sunkumus, pajutau dar didesnę pagarbą. Dvidešimt septynerius metus džiaugėmės santuoka ir patyrėme Jehovos teikiamas palaimas.

Kinai labai darbštūs. Jie man patinka. Honkonge žmonės kalba Kantono dialektu, kuris tonų ir intonacijų įvairove gerokai lenkia literatūrinę kinų kalbą, tad jo mokytis tikrai sunku. Mudu su Haroldu pirmiausia apsigyvenome misionierių namuose, Jehovos liudytojų filiale. Vėliau teko tarnauti įvairiose Honkongo vietose. Buvome labai laimingi, tačiau 1976 metais stipriai pakriko mano sveikata.

 Kova su negalia

Jau kelis mėnesius mane kamavo kraujoplūdis, dėl to labai pablogėjo kraujo rodikliai. Būtinai reikėjo operacijos, tačiau medikai atsisakė operuoti be kraujo perpylimo. Jie teigė, jog tokiu atveju veikiausiai mirčiau nuo hemoraginio šoko. Kartą gydytojams sprendžiant ką daryti, medicinos seserys mėgino perkalbėti mane, tvirtindamos, kad neturiu teisės atimti sau gyvybės. Tą dieną buvo suplanuotos dvylika operacijų, dešimt iš jų — abortai. Tačiau niekas nė žodeliu neužsiminė nėščiosioms, jog bus atimta gyvybė jų kūdikiams.

Tada Haroldas parašė laišką, kuriuo atleido ligoninę nuo atsakomybės mano mirties atveju, ir gydytojai sutiko operuoti. Mane nuvežė į operacinę ir paruošė narkozei. Tačiau paskutinę akimirką anesteziologas atsisakė dalyvauti operacijoje, todėl aš turėjau palikti ligoninę.

Tuomet kreipėmės į privatų ginekologą. Matydamas mano sunkią būklę, jis sutiko operuoti pigiau, bet su sąlyga, kad niekam nesakysime, kiek tai kainavo. Operacija buvo atlikta be kraujo perpylimo ir sėkminga. Mudu su vyru aiškiai jautėme meilingą Jehovos ranką.

1992-aisiais Haroldas susirgo mirtina liga. Persikėlėme į vietinį liudytojų filialą, kur broliai nuoširdžiai mumis rūpinosi. 1993 metais mano brangus vyras būdamas aštuoniasdešimt vienerių baigė savo žemiškąjį kelią.

Grįžtu į Angliją

Gyventi su Honkongo Betelio šeima buvo tikrai gera, tačiau karštas bei drėgnas klimatas darėsi nebepakeliamas. Ir štai visai netikėtai gaunu laišką iš Bruklino biuro. Jame buvo klausiama, ar nenorėčiau persikelti į kitą filialą, kur daugiau galimybių pasirūpinti mano sveikata. Taigi 2000 metais grįžau į Angliją ir apsistojau Londono filiale. Kaip meilingai broliai manimi pasirūpino! Jie šiltai priėmė į šeimą. Be to, skyrė visokio malonaus darbo, pavyzdžiui, prižiūrėti gausią Betelio šeimos biblioteką, kur buvo kokie 2000 knygų.

Priklausau kinų susirinkimui Londone. Tiesa, čia daug kas pasikeitė. Šiandien į Angliją daugiau žmonių atvyksta iš Kinijos negu iš Honkongo. Imigrantai kalba literatūrine kinų kalba, todėl skelbti kiek sunkiau. Anglijoje nemažai Biblijos studijų vedama kinams, atvykusiems čia tęsti mokslų. Jie vertina Biblijoje atrastą tiesą ir nuoširdžiai gilinasi toliau. Vesti tokias studijas vienas malonumas.

Šiandien man netrūksta ramių valandėlių, kada galiu prisėsti ir prisiminti savo laimingą gyvenimą. Niekuomet nepaliauju stebėtis, kokia ištikima Jehovos meilė. Jos pilni visi jo darbai. Akivaizdu, kad Jehova globoja kiekvieną savo tarną. Esu jam be galo dėkinga už meilę bei rūpinimąsi manimi. (1 Petro 5:6, 7)

[Išnaša]

[Iliustracija 24 puslapyje]

Tarnauju Indijoje

[Iliustracijos 25 puslapyje]

Haroldas Kingas 1963-iaisiais ir tarnyba Kinijoje šeštajame dešimtmetyje

[Iliustracijos 26 puslapyje]

Mūsų vestuvės Honkonge 1965-ųjų spalio penktąją

[Iliustracija 26 puslapyje]

Su Honkongo Betelio šeimos nariais: Lengsais (viduryje) bei Ganavėjais (dešinėje)