Ar Bažnyčios išliks?

„BRITAI vis dar tiki Dievą, bet Kristui įsipareigoti nenori“, — sako dvasininkas iš Ugandos Stivenas Tiromvė, likęs gyvas per savo Bažnyčios valymą, vykdytą Ugandoje prieš maždaug 20 metų. Šiandien jis skelbia Lidso mieste, Anglijoje — eina į visuomenės klubus ir kalba dešimt minučių, kol jo klausytojai dar nepradėję lošti bingo.

Neseniai už Atlanto įkurtą Anglikonų misiją Amerikoje vargina panaši dvasinė krizė. „Jungtinėse Valstijose gyvena daugiausia anglakalbių, abejingų religijai ir nepriklausančių jokiai Bažnyčiai, — sakoma oficialiame misijos tinklalapyje. — Šalis tampa misijų lauku.“ Neįstengdama reformuoti savo Bažnyčios iš vidaus, nusivylusi naujoji misija atsisakė tradicijų ir drauge su Azijos bei Afrikos dvasiniais vadovais imasi „misionieriškos veiklos Jungtinių Valstijų labui“.

Kodėl tad Afrikos, Azijos bei Lotynų Amerikos misionieriai „gelbsti sielas“ nominaliosios krikščionybės šalyse — Europoje ir Šiaurės Amerikoje?

Kas ką gelbsti?

Prieš daugiau kaip keturis šimtus metų uolūs misionieriai iš Europos nuolat vykdavo į naujai įkurtas kolonijas Afrikoje, Azijoje, Ramiajame vandenyne bei Pietų Amerikoje. Ten ėmėsi skiepyti savo religiją vadinamiesiems pagonims. Amerikos kolonijos, įsteigtos, kaip teigiama, vadovaujantis krikščioniškais principais, per laiką susivienijo, ir jų misionieriai, patys griebęsi kurti pasaulyje evangelizavimo misijas, galiausiai pranoko savo brolius Europoje. Šiandien situacija kitokia.

 „[Nominaliosios krikščionybės] centras pasikeitė“, — sako Ne Vakarų krikščionybės studijų centro įkūrėjas ir vadovas Endriu Volsas. 1900-aisiais 80 procentų save vadinančių krikščionimis buvo europiečiai arba Šiaurės Amerikos gyventojai. O dabar 60 nuošimčių visų vadinamųjų krikščionių gyvena Afrikoje, Azijoje ir Lotynų Amerikoje. Pasak naujausių spaudos pranešimų, „Europoje katalikų bažnyčios pasitiki kunigais iš Filipinų ir Indijos“, o „Amerikos katalikų parapijose vienas iš šešių kunigų yra užsienietis“. Nyderlanduose tarnaujantys pamokslininkai afrikiečiai, daugiausia kilę iš Ganos, laiko save „misionierių bažnyčia pasaulietiškame žemyne“. Įvairiose Britanijos vietose tikėjimą skleidžia evangelizuotojai iš Brazilijos. Vienas rašytojas pažymi: „Krikščionių misijos rieda atbuline eiga.“

Telkiasi konflikto debesys

Pasaulėjančiuose Europos ir Šiaurės Amerikos žemynuose misionierių, be abejo, reikia. „Škotijoje bažnyčią lanko mažiau kaip 10 procentų krikščionių“, — sakoma viename žurnale. Į Prancūzijos ir Vokietijos bažnyčias nesueina nė tiek. Apklausos duomenimis, „pamaldas reguliariai lanko apie 40 procentų amerikiečių ir 20 procentų Kanados gyventojų“, — teigiama kitame spaudos pranešime. O Filipinuose lankomumas — beveik 70 procentų. Panašiai ir kitose besivystančiose šalyse.

Dar reikšmingiau, kad pietų pusrutulio tikintieji daug labiau laikosi tradicijų nei jų bendratikiai šiaurės pusrutulyje. Pavyzdžiui, apklausos rodo, jog Jungtinių Valstijų ir Europos katalikai reiškia vis didesnį nepasitikėjimą dvasininkų vadovavimu ir reikalauja daugiau teisių pasauliečiams bei moterų lygybės. O dauguma pietų pusrutulio katalikų šiais klausimais palaiko tradicinę Bažnyčios nuostatą. Atsirandant daugiau Bažnyčios rėmėjų pietuose, bręsta konfliktas. Istorikas bei religijotyrininkas Filipas Dženkinsas spėja: „Labai tikėtina, kad po dešimt ar dvidešimt metų pasaulio krikščionijos denominacijos nebelaikys vienos kitų krikščioniškomis.“

Atsižvelgiant į šias tendencijas, Volso nuomone, būtina spręsti, „kaip Afrikos, Azijos, Lotynų ir Šiaurės Amerikos bei Europos krikščionys gali nuoširdžiai išpažinti vieną tikėjimą ir gyvuoti kaip viena Bažnyčia“. Ką manote jūs? Ar gali Bažnyčios išlikti šiame pasidalijusiame pasaulyje? Kuo grindžiama tikroji krikščionių vienybė? Kitame straipsnyje rasite Šventuoju Raštu paremtus atsakymus bei įrodymus, kad vieninga krikščionių bendrija jau klesti visame pasaulyje.

[Iliustracija 4 puslapyje]

Ši kavinė anksčiau buvo bažnyčia

[Šaltinio nuoroda]

AP Photo/Nancy Palmieri