Nojaus dienų Tvanas — ne vietinis potvynis

Mamutų ir raganosių liekanų randama įvairiose žemės vietose, pavyzdžiui, Sibiro uolose, taip pat Aliaskos bei Sibiro ledynuose. Kai kurių mamutų skrandyje rasta nesuvirškinto maisto, o dantyse nesukramtytos žolės. Tai liudija apie staigią žūtį. Prekyba mamutų iltimis rodo, jog randama dešimtys tūkstančių šių išmirusių gyvūnų. Daugybės kitų žinduolių — liūtų, tigrų, lokių ir briedžių — iškastinės liekanos aptinkamos tame pačiame geologiniame sluoksnyje. Galimas dalykas, jie žuvo vienu metu. Tokie radiniai kai kam yra aiškus matomas įrodymas, jog staiga pasikeitė klimatas ir visuotinis tvanas iškart viską sunaikino. Tačiau kiti šių gyvūnų žūties priežastimi laiko ne globalinę katastrofą. Tvano įrodymai nėra tik iškasenos bei įšalusių gyvūnų liekanos.

Toks kataklizmas kaip Tvanas, nušlavęs visą tuometinį pasaulį, negalėtų būti pamirštas tų, kurie išsigelbėjo. Jie, suprantama, kalbėtų apie tai savo vaikams ir vaikų vaikams. Semas, gyvenęs po Tvano 500 metų ir miręs vos prieš dešimt metų iki Jokūbo gimimo, minėjo šį įvykį daugeliui kartų. Mozė jo detales tiksliai aprašė Pradžios knygoje. Praėjus kažkiek laiko po Tvano, kai bedieviai statė Babelio bokštą, Jehova sumaišė jų kalbą ir išsklaidė „po visą žemės paviršių“. (Pradžios 11:9) Savaime suprantama, jie nepamiršo Tvano istorijos ir perdavė savo vaikams. Tai, kad skirtingų pasakojimų apie didįjį Tvaną yra ne keletas, o galbūt šimtai, ir kad jie įeina į daugelio senovės tautų ir genčių tautosaką, aiškiai rodo tuos žmones turėjus bendrą kilmę ir jų protėvius patyrus tą katastrofą.

Tvano sakmių kai kurie elementai tokie pat kaip bibliniame pranešime. Minima 1) priebėgos vieta keletui išsigelbėjusių, 2) visuotinis gyvybės sunaikinimas vandeniu bei 3) išlikę žmonių palikuoniai. Tvano legendų turi egiptiečiai, graikai, kinai, Britanijos druidai, polineziečiai, Grenlandijos eskimai, afrikiečiai, indai ir Amerikos indėnai. Leidinyje The International Standard Bible Encyclopedia sakoma: „Beveik visos tautos ir gentys išsaugojo pasakojimų apie Tvaną. Nors jie daugiausia paplitę Azijos žemyne, salose į pietus nuo jo bei Šiaurės Amerikos kontinente, jų išgirsi visur pasaulyje. Tokių pasakojimų žinoma apie 270... Paprastai jų paplitimas laikomas įrodymu, kad žmonija buvo sunaikinta tvanu ir kad žmonių giminė atsikūrė iš vienos vietos ar net vienos šeimos. Jeigu ir ne visose,  tai daugumoje istorijų minimas tas pats potvynis. Tvirtinimas, esą tvano legendos pasklido apsilankius misionieriams, nepagrįstas, nes daugumą tų tvano legendų surinko antropologai, nesistengiantys ginti Biblijos. Be to, jose pilna išgalvotų, pagoniškų elementų, matyt, atsiradusių per ilgą laiką atpasakojant pagonių visuomenėje. Dar įsidėmėtina, jog kai kuriuos tokius senovės pasakojimus užrašė žmonės, nepripažinę hebrajų ir krikščionių tradicijos.“

Praeityje pirmykštės tautos (Australijoje, Egipte, Fidžyje, Draugijos salose, Peru, Meksikoje ir kitur) dalį legendų apie Tvaną, matyt, įkūnijo švęsdamos lapkritį „Protėvių šventę“ ar „Mirusiųjų atminimo dieną“. Tokie papročiai priminė žuvusiuosius per Tvaną. Kaip teigiama knygoje Life and Work at the Great Pyramid, Meksikoje mirusiųjų dieną žmonės minėdavo lapkričio 17-ąją, nes, „jų manymu, tuo laiku buvo sunaikintas pirmasis pasaulis, ir jie baiminosi, kad panaši nelaimė ciklo pabaigoje vėl gali nušluoti žmonių giminę“. Knygoje The Worship of the Dead pažymima: „Šią [mirusiųjų] šventę visi švenčia... tiksliai ar maždaug tą pačią dieną, kurią, remiantis Mozės pranešimu, įvyko tvanas, tai yra septynioliktą antro mėnesio dieną — apytikriai lapkritį.“ Biblijoje rašoma, jog Tvanas prasidėjo „antro mėnesio septynioliktą dieną“. (Pradžios 7:11) Tas „antras mėnuo“ mūsų kalendoriuje atitinka spalio antrą ir lapkričio pirmą pusę.

Kad Tvanas — istorinis įvykis, daug tvirčiau nei pirmykščių tautų legendos liudija tai, ką užrašė kiti įkvėpti Biblijos rašytojai. Jie, pavyzdžiui, pranašas Izaijas, nurodo ir patvirtina Pradžios knygos pranešimą. (Izaijo 54:9) Ezechielis irgi pripažįsta Nojų istoriniu asmeniu. (Ezechielio 14:14, 18, 20) Petras remiasi pasakojimu apie Tvaną savo laiškuose. (1 Petro 3:20; 2 Petro 2:5; 3:5, 6) Paulius pabrėžia, su kokiu tikėjimu Nojus statė arką šeimynai išgelbėti. (Hebrajams 11:7) Lukas pamini Nojų tarp Mesijo protėvių. (Luko 3:36)

Dar svarbiau, ką, remiantis Luko ir Mato evangelijomis, apie Tvano dienas pasakė Jėzus. Jis ne vien patvirtina Tvano tikrumą, bet ir parodo simbolinę bei pranašišką to senovės įvykio reikšmę. Atsakydamas mokiniams į klausimą „Pasakyk mums, kada tai bus ir koks ženklas liudys tave čia esant ir šią santvarką baigiantis?“, Jėzus, be kita ko, nurodė: „Kaip buvo Nojaus dienomis, taip bus ir žmogaus Sūnui čia esant. Kaip dienomis prieš tvaną žmonės valgė, gėrė, vedė ir tekėjo iki pat dienos, kai Nojus įlipo į laivą, ir nekreipė dėmesio, kol užėjo tvanas ir visus nusinešė, taip bus ir žmogaus Sūnui čia esant.“ (Mato 24:3, 37-39, NW; Luko 17:26, 27) Taigi vien įkvėptame Šventajame Rašte gausu įrodymų, kad pranešimas apie Tvaną autentiškas ir tikras. Tie įrodymai nepriklauso nuo žmonių tradicijų, pirmykščių genčių tautosakos ar geologinių bei archeologinių radinių.