Gyvenimo istorija

Tenkinausi mažu ir tai mane palaikė

PAPASAKOJO BENDŽAMINAS IKEČUKVU OSUEKĖ

Tik pradėjęs visalaikę krikščionišką tarnystę, parvykau namo pas tėvą. Vos mane pamatęs, jis sugriebė už marškinių ir ėmė šaukti: „Vagis!“ Čiupęs kardą, pliekė plokščiąja puse. Išgirdę triukšmą, subėgo kaimynai. Ką aš pavogiau? Papasakosiu.

GIMIAU 1930-aisiais Umuriamo kaime, pietryčių Nigerijoje. Buvau pirmagimis tarp septyneto vaikų. Vyriausioji iš seserų mirė 13 metų. Tėvai buvo anglikonai. Tėtis ūkininkavo, mama vertėsi smulkia prekyba. Ji keliaudavo iš mūsų kaimo apie 30 kilometrų po aplinkines turgavietes ir nusipirkusi skardinę palmių aliejaus vėlai vakare grįždavo. Kitą rytą anksti pakirdusi traukdavo prekiauti aliejumi į maždaug 40 kilometrų atstu esantį miestą, kuriame buvo geležinkelio stotis. Jei ką uždirbdavo — paprastai ne daugiau 10 pensų [42 centų] — nupirkdavo maisto šeimai ir tą pačią dieną pareidavo namo. Taip mama ir darbavosi apie 15 metų iki pat mirties 1950-aisiais.

Aš pradėjau lankyti mūsų kaimo mokyklą, kuri priklausė Anglikonų bažnyčiai, bet, kad baigčiau pradinę, reikėjo gyventi pensione maždaug už 35 kilometrų nuo namų. Kadangi tėvai neturėjo lėšų tolesniam mano lavinimui, pradėjau ieškoti darbo. Iš pradžių dirbau samdiniu pas vieną geležinkelio sargą Lagose, vakarų Nigerijoje, paskui — pas tarnautoją Kadūnoje,  šiaurės Nigerijoje. Benin Sityje, vidurio vakarų Nigerijoje, tarnavau raštininku pas teisininką, o vėliau buvau lentpjūvės darbininku. Iš ten 1953 metais nuvykau į Kamerūną pas dėdę; šis padėjo įsidarbinti kaučiuko plantacijoje. Algos gaudavau tris svarus ir keturis šilingus per mėnesį [25,10 lito]. Nors dirbau vien juodą darbą, buvau patenkintas turėdamas užtektinai pavalgyti.

Beturtis mane praturtina

Bendradarbis Silvanas Okemiris buvo Jehovos liudytojas. Kiekviena proga — pjaunant žolę, mulčiuojant kaučiukmedžius — jis dalydavosi su manimi Biblijos žiniomis. Tik klausiausi ir nieko daugiau. Tačiau kai dėdė pamatė, kad bendrauju su tuo liudytoju, ėmė visaip atkalbinėti. Jis įspėjo: „Bendži, neik pas poną Okemirį. Jis yra Jehovos žmogus ir vargeta. Kas tik bendraus su juo, pats toks taps.“

Nebeištvėriau blogų darbo sąlygų kompanijoje ir 1954-ųjų pradžioje grįžau namo. Tais laikais Anglikonų bažnyčia skatino laikytis griežtos moralės. Nuo vaikystės buvau mokomas bjaurėtis amoralumu. Bet netrukus papiktino bendratikių veidmainystė. Nors jie tvirtino laikąsi Biblijos normų, elgesys rodė ką kita. (Mato 15:8) Ne kartą šia tema ginčijomės su tėvu ir mūsų santykiai pasidarė labai įtempti. Vieną vakarą palikau namus.

Įsikūriau Omoboje, miestelyje, kur buvo geležinkelio stotis. Čia vėl sutikau Jehovos liudytojus. Prisila Isioča, kurią pažinojau dar gyvendamas savo kaime, davė bukletus „Ši geroji Karalystės naujiena“ ir „Po Armagedono — naujasis Dievo pasaulis“. * Godžiai viską perskaičiau ir įsitikinau radęs tiesą. Mano bažnyčioje Biblijos nestudijuodavo; dėmesys buvo sutelktas į tradicijas. O liudytojų literatūroje netrūko citatų iš Biblijos.

Nepraėjus nė mėnesiui, sutuoktinių Isiočų paklausiau, kada jie eina į savo bažnyčią. Pirmą kartą atėjęs į Jehovos liudytojų sueigą nesupratau nieko. Sargybos bokšto straipsnis buvo apie ‘Gogo iš Magogo’ puolimą, paminėtą pranašo Ezechielio knygoje. (Ezechielio 38:1, 2) Nesuvokiau daugelio žodžių prasmės, bet pavergė žmonių draugiškumas. Tad nutariau apsilankyti ir kitą sekmadienį. Antroje sueigoje išgirdau kalbant apie skelbimą. Tada pasiteiravau Prisilos, kada ji su vyru eina skelbti žinią. Trečiąjį sekmadienį pasiėmęs mažą Bibliją patraukiau drauge su jais. Neturėjau nei skelbėjo rankinės, nei biblinės literatūros. Nepaisydamas to, tapau Karalystės skelbėju ir mėnesio gale padaviau lauko tarnybos ataskaitą!

Biblijos studijų man niekas nevedė, bet kada tik užeidavau pas Isiočas, jie vis sustiprindavo mano tikėjimą ir padrąsindavo mintimis iš Rašto, duodavo biblinės literatūros. 1954-ųjų gruodžio 11 dieną Aboje vykusiame srities kongrese parodžiau pasiaukojimą Jehovai vandens krikštu. Giminaitis, pas kurį gyvenau ir dirbau pameistriu, nustojo mane maitinti, mokyti ir net neužmokėjo už darbą. Neširdau ant jo; džiaugiausi turįs asmeninį ryšį su Dievu.  Tai teikė paguodą ir dvasios ramybę. Liudytojai mane parėmė. Isiočos davė maisto, kiti paskolino pinigų pradėti smulkų verslą. 1955-ųjų viduryje nusipirkau naudotą dviratį ir 1956 metų kovą ėmiau tarnauti reguliariuoju pionieriumi. Veikiai susimokėjau skolas. Mano pajamos buvo menkos, tačiau galėjau save išlaikyti. Pakako to, kuo Jehova aprūpindavo.

„Vagiu“ savo šeimyniškius

Kai tik susiradau pastogę, pirmiausia ėmiau galvoti, kaip suteikti dvasinę pagalbą namiškiams — broliui ir seserims. Dėl išankstinio nusistatymo ir didelio įtarumo tėvas rūstavo, kad tapau liudytoju. Tad kaip padėti saviškiams sužinoti Biblijos tiesą? Pasisiūliau paremti jaunesnįjį brolį Ernestą ir tėvas leido jam apsigyventi pas mane. Ernestas greit pamilo tiesą ir 1956-aisiais pasikrikštijo. Tai dar labiau supykdė tėvą. Nekreipdama į tai dėmesio, mano ištekėjusi sesuo drauge su vyru irgi stojo į tiesos kelią. Kai pasiūliau kitai savo seseriai, Felišijai, praleisti moksleivių atostogas pas mane, tėvas nenoromis sutiko. Netrukus ir ji tapo krikštyta Jehovos liudytoja.

1959 metais parvykau namo pasiimti trečios savo sesers, Bernisės, kad ji pagyventų pas Ernestą. Tuokart tėvas ir užsipuolė mane kaltindamas, kad vagiu jo vaikus. Tėvas nesuvokė, kad jie patys apsisprendė tarnauti Jehovai. Jis prisiekė niekada neleisti Bernisei vykti su manimi. Tačiau Jehovos ranka nebuvo per trumpa ir jau kitais metais sesuo praleido atostogas pas Ernestą. Kaip ir kitas seseris, ją patraukė tiesa ir paskatino krikštytis.

„Išmokęs paslapties“

1957-ųjų rugsėjį pradėjau tarnauti specialiuoju pionieriumi kas mėnesį skirdamas 150 valandų skelbimo veiklai. Drauge su partneriu Sandėjumi Irobelakiu darbavomės plačioje Akpunabuo teritorijoje (Ečė). Iš mūsų grupės, pirmą kartą dalyvavusios rajono asamblėjoje, 13 pasikrikštijo. Kaip džiugu, kad ten dabar yra 20 susirinkimų!

1958 metais susipažinau su Kristiana Azuike, reguliariąja pioniere iš Abos rytų susirinkimo. Gėrėjausi jos uolumu; tų pačių metų gruodį susituokėme. 1959-ųjų pradžioje mane paskyrė keliaujančiuoju prižiūrėtoju: lankydavau bendratikių susirinkimus ir juos stiprindavau. Nuo tada iki 1972 metų drauge su žmona aplankėme beveik visus Jehovos tautos susirinkimus rytų bei vidurio vakarų Nigerijoje.

Atstumai tarp susirinkimų buvo tolimi ir daugiausia keliaudavome dviračiu. Didmiesčiuose iš vieno susirinkimo į kitą važiuodavome brolių pasamdytu taksi. Kai kur apsistodavome kambariuose su asla, be lubų. Miegodavome lovose iš rafijos kuolų; vienur būdavo įtiesti žolių čiužiniai su apklotu, kitur jų išvis nebūdavo. Maistą — kiek ir kokį pateikdavo — visada valgydavome patenkinti. Išmokę praeityje verstis kukliai, džiaugdavomės bet kokiu valgiu ir mūsų šeimininkams tai patikdavo. Anais laikais ne visuose miestuose buvo elektra, todėl nešiodavomės žibalinę lempą. Nors sąlygos buvo nelengvos, netrūko džiugių akimirkų bendraujant su susirinkimais.

Tomis dienomis perpratome, koks vertingas apaštalo Pauliaus patarimas: „Turėdami maisto ir drabužį, būkime patenkinti.“ (1 Timotiejui 6:8) Per vargus Paulius sužinojo paslaptį, kaip tenkintis tuo, ką turi. Kokia ta paslaptis? Jis paaiškino: „Moku ir nepritekęs, moku ir pertekęs gyventi. Bet kokioje ir kiekvienoje būklėje esu išmokęs paslapties ir būti sotus, ir alkti,  ir būti pertekęs, ir kęsti nepriteklių.“ Mums irgi šita paslaptis išaiškėjo. Paulius pridūrė: „Aš visa galiu tame [Dieve], kuris mane stiprina.“ (Filipiečiams 4:12, 13; Jr) Taip buvo ir su mumis. Jautėmės patenkinti, pertekę ugdančios krikščioniškos veiklos ir džiaugėmės dvasios ramybe.

Su visa šeima tarnaujame susirinkimams

1959-ųjų pabaigoje mums gimė pirmasis sūnus Joelis, o 1962 metais — Samuelis. Drauge su Kristiana tęsėme keliaujamąjį darbą vežiodamiesi kartu ir berniukus. 1967-aisiais Nigerijoje įsiliepsnojo pilietinis karas. Dėl nuolatinių lėktuvų antskrydžių užsidarė mokyklos. Žmona anksčiau dirbo mokytoja, tad per karą pati lavino sūnus. Šešiametis Samuelis mokėjo skaityti ir rašyti. Kai po karo pradėjo lankyti mokyklą, buvo dviem klasėmis aukščiau už savo bendraamžius.

Tuo laiku dar stipriai nepajutome, kaip sunku auginti vaikus dirbant keliaujamąjį darbą. Tačiau gerai, kad 1972 metais buvome paskirti specialiaisiais pionieriais. Tada galėjome apsistoti vienoje vietovėje ir skirti deramą dėmesį šeimos dvasingumui. Nuo mažumės skiepijome sūnums, kaip svarbu tenkintis būtiniausiais dalykais. 1973-iaisiais Samuelis pasikrikštijo, o Joelis pradėjo tarnauti reguliariuoju pionieriumi. Vėliau abudu vedė puikias krikščiones ir dabar savo vaikus moko tiesos kelio.

Vargai pilietinio karo laikais

Man tarnaujant rajono prižiūrėtoju ir kartu su šeima lankant vieną Oničos susirinkimą, prasidėjo pilietinis karas. Jis dar sykį parodė, kaip beprasmiška kaupti turtą ir juo pasitikėti. Mačiau, kaip gelbėdami gyvybes žmonės bėgo palikę savo vertybes gatvėse.

Konfliktui tęsiantis į karo tarnybą buvo šaukiami visi jai tinkami vyrai. Daugelis brolių, atsisakiusių kariauti, patyrė kankinimus. Buvo apribota judėjimo laisvė. Dėl maisto stygiaus šalyje kilo sumaištis. Pusė kilogramo manijoko kainavo nuo šešių pensų iki 100 šilingų [nuo 20 centų iki 39 litų], puodelis druskos — nuo 60 šilingų iki 15 svarų [nuo maždaug 22 iki 117 litų]. Nebebuvo pieno, sviesto, cukraus. Gelbėdamiesi nuo bado, maldavome neprinokusias papajas ir sumaišydavome jas su trupučiu manijoko miltų. Valgydavome skėrius, manijoko lupenas, ybiškės ir kitokius lapus, švendrus. Mėsa mums buvo per brangi, todėl gaudydavau driežus ir duodavau vaikams valgyti. Kad ir kaip buvo sunku, Jehova visada mus rėmė.

Dar pavojingesnis buvo karo sukeltas dvasinis skurdas. Dauguma brolių bėgdami iš karo zonos į džiungles arba į kitus kaimus prarado beveik visus biblinius  leidinius. Be to, valdžia įvedė karinę blokadą, tad į Biafrą nebuvo įmanoma įvežti naujų spaudinių. Nors dauguma susirinkimų teberengdavo sueigas, brolių dvasingumas mažėjo, nes jų nepasiekdavo nurodymai iš filialo.

Įveikiame dvasinį badą

Keliaujantieji prižiūrėtojai stengėsi iš paskutiniųjų aplankyti kiekvieną susirinkimą. Kadangi daugelis brolių paliko miestus, bandžiau surasti jų priebėgas. Sykį palikęs žmoną ir vaikus saugioje vietoje, keliavau šešias savaites po įvairius kaimus ir džiungles ieškodamas bendratikių.

Lankydamas vieną iš Ogbunkos susirinkimų, sužinojau, jog didelė liudytojų grupė yra susibūrusi netoli Isuočio, Okigvės rajone. Nusiunčiau jiems žinią, kad susirinktų anakardžių plantacijoje šalia Umuaku kaimo. Drauge su vienu vyresniu broliu dviračiais numynėme apie 15 kilometrų į tą plantaciją, kur jau buvo maždaug 200 liudytojų — atėjo ir moterys su vaikais. Padedamas vienos pionierės suradau ir kitą kone šimto liudytojų būrį, prisiglaudusį Lomaros miške.

Lorensas Ugvuegbu buvo vienas iš drąsių brolių, gyvenančių karo nusiaubtame Overio mieste. Jis man pranešė, jog nemažai liudytojų apsistojo Ohadžio vietovėje. Ten keliai užblokuoti, nes teritorija užimta kareivių. Naktį mudu sėdome ant dviračių ir atkeliavę radome stovyklavietėje apie 120 liudytojų. Tą patį sykį aplankėme ir kitus brolius jų slaptavietėse.

Rizikuodamas gyvybe, brolis Izaokas Vagvu padėjo suieškoti kitus išblaškytus liudytojus. Jis perplukdė mane kanoja per Otamirio upę ir Egbu-Ečėje susitikau su daugiau kaip 150 liudytojų. Vienas tenykščių brolių sušuko: „Tai puikiausia diena mano gyvenime! Nemaniau, kad vėl pamatysiu rajono prižiūrėtoją. Aš laimingas, net jei tektų žūti siaučiant karui.“

Galėjau būti pašauktas kariauti, bet ne sykį patyriau, kad Jehova saugo. Vieną popietę mane, grįžtantį į savo būstą iš susitikimo su maždaug 250 liudytojų, ties kelio postu sulaikė kariškių būrys. „Kodėl tu ne kariuomenėje?“ — paklausė. Pasakiau, jog esu misionierius, skelbiantis Dievo Karalystę. Supratau, kad nori mane suimti. Greitai tylomis pasimeldžiau ir kreipiausi į kapitoną: „Prašau mane paleisti.“ Mano nuostabai, šis perklausė: „Sakai, paleisti tave?“ „Taip, — pakartojau, — paleiskite.“ Kapitonas tarė: „Gali eiti.“ Niekas nepasakė nė žodžio. (Psalmyno 65:2, 3 [65:1, 2, Brb])

Tolesnės palaimos tenkinantis tuo, ką turi

1970 metais pasibaigus karui, toliau tarnavau rajono prižiūrėtoju. Teko garbė pertvarkyti susirinkimus. Paskui su Kristiana  darbavomės specialiaisiais pionieriais iki 1976-ųjų, kai vėl buvau paskirtas rajono prižiūrėtoju. Maždaug tų metų viduryje tapau srities prižiūrėtoju. Po septynerių metų abu su žmona buvome pakviesti tarnauti Nigerijos Jehovos liudytojų filiale, savo dabartiniuose namuose. Koks džiaugsmas čia nuolat matyti vis dar ištikimai tarnaujančius Jehovai brolius ir seseris, su kuriais susipažinau per pilietinį karą bei kitomis aplinkybėmis.

Daugelį metų Kristiana yra mano puiki rėmėja ir ištikima draugė. Jos optimizmas bei ryžtas nepaisant nuolatinių negalavimų, kuriuos kenčia nuo 1978 metų, mane visada įkvepia. Patyrėme, kokie teisingi psalmininko žodžiai: „Viešpats sustiprins jį ligos patale.“ (Psalmyno 41:3, Brb)

Prisimindamas teokratinės veiklos metus, esu didžiai dėkingas Jehovai už jo nuostabias palaimas. Tenkindamasis tuo, ką jis parūpina, nedvejodamas galiu pasakyti, jog radau didelę laimę. Kaip džiugu, kad mano brolis, seserys bei vaikai su šeimomis tarnauja Jehovai kaip ir mudu su žmona. Tai — neprilygstama palaima. Jehovos dėka mano gyvenimas turiningas, kupinas prasmės. Visi mano troškimai išsipildė.

[Išnaša]

[Rėmelis 27 puslapyje]

Broliais buvo laiku pasirūpinta

Septintojo dešimtmečio viduryje kilus priešiškumui tarp šiaurės ir rytų Nigerijos etninių grupių, šalyje prasidėjo neramumai, maištai, įsigalėjo neteisybė, smurtas. Tai buvo didelės įtampos laikas Jehovos liudytojams, pasiryžusiems šiame konflikte tvirtai laikytis neutralios pozicijos. Apie 20 buvo nužudyti. Dauguma prarado visą savo turtą.

1967 metų gegužės 30-ąją rytų Nigerijos valstijos atsiskyrė nuo federacijos ir įkūrė Biafros Respubliką. Buvo mobilizuota federalinė kariuomenė ir prasidėjo visiška Biafros blokada. Įsižiebė kruvinas, įnirtingas pilietinis karas.

Biafroje Jehovos liudytojai dėl savo neutralumo buvo puolami. Laikraščiuose netrūko aršios kritikos, skirtos nuteikti visuomenę prieš liudytojus. Tačiau Jehova pasirūpino savo tarnų dvasiniu maistu. Kaip?

1968-ųjų pradžioje vienas tarnautojas buvo paskirtas tam tikroms pareigoms Europoje, o kitas — Biafros oro uoste. Abu liudytojai. Taip jie atsidūrė priešinguose vienintelės linijos, jungiančios Biafrą su išoriniu pasauliu, galuose. Tie broliai savanoriškai ėmėsi rizikingos užduoties — pristatyti dvasinį maistą į Biafrą. Jiedu taip pat padėdavo skurstantiems broliams gauti materialinę paramą. Abiem pavyko išsaugoti šį svarbų kontaktą per visą karą, pasibaigusį 1970 metais. Vėliau vienas jų pasakė: „Tokio dalyko joks žmogus nebūtų galėjęs suplanuoti.“

[Iliustracija 23 puslapyje]

1956 metais

[Iliustracija 25 puslapyje]

1965 metais su sūnumis Joeliu ir Samueliu

[Iliustracija 26 puslapyje]

Kokia laimė tarnauti Jehovai visa šeima!

[Iliustracija 27 puslapyje]

Dabar mudu su Kristiana tarnaujame Nigerijos filiale