Tikroji krikščionybė klesti

PIRMAJAME amžiuje pasaulio scenoje pasirodė Jėzus Kristus. Jo gaivinanti, naudinga ir įkvepianti žinia stebino žmones. Daugelis jo klausydamiesi buvo didžiai sujaudinti. (Mato 7:28, 29)

Jėzus drąsiai atsisakė remti to meto engėjišką religinę bei politinę sistemą ir noriai bendravo su paprastais žmonėmis. (Mato 11:25-30) Jis atvirai kalbėjo apie klastingą piktųjų dvasių įtaką žemėje ir parodė, jog Dievas suteikė jam galios jas suvaldyti. (Mato 4:2-11, 24; Jono 14:30) Jis aiškiai nušvietė kančių bei nuodėmės sąsają ir meilingai nurodė, kad tikrąjį palengvėjimą suteiks Dievo Karalystė. (Morkaus 2:1-12; Luko 11:2, 17-23) Jėzus galutinai išsklaidė abejones, kas iš tikrųjų jo Tėvas, — paskelbė Dievo vardą visiems, norintiems turėti su Juo artimus santykius. (Jono 17:6, 26)

Tad nenuostabu, kad Jėzaus mokiniai, nors aršiai persekiojami religinių ir politinių vadų, nenuilstamai skelbė jo įtaigią žinią. Vos per 30 metų Afrikoje, Azijoje ir Europoje buvo įkurti aktyvūs krikščionių susirinkimai. (Kolosiečiams 1:23) Paprastos Jėzaus tiesos apšvietė nuolankius, teisios širdies žmones visoje Romos imperijoje. (Efeziečiams 1:17, 18)

Tačiau tie nauji mokiniai buvo kilę iš skirtingų ekonominių, kultūrinių, kalbinių bei religinių sluoksnių. Kaip tad jie galėjo, Pauliaus žodžiais, sutartinai laikytis „vieno tikėjimo“? (Efeziečiams 4:5) Kas juos turėjo paskatinti ‘vienaip kalbėti’ ir nenuklysti? (1 Korintiečiams 1:10) Žinant, kaip susiskaldę šiandien vadinamieji krikščionys, naudinga patyrinėti paties Jėzaus mokymus.

Krikščionių vienybės pagrindas

Kuo remiasi krikščionių vienybė, Jėzus nurodė stovėdamas prieš Poncijų Pilotą. Jis pasakė: „Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kas tik brangina tiesą, klauso mano balso.“ (Jono 18:37) Taigi pripažindami Jėzaus mokymus bei visą likusį įkvėptą Dievo Žodį, atsidavę Kristaus mokiniai yra  suvienyti. (1 Korintiečiams 4:6; 2 Timotiejui 3:16, 17)

Žinoma, Jėzaus sekėjams turėjo kilti neaiškumų, jie galėjo dėl ko nors nesutarti. Kaip tada? Jėzus pasakė: „Kai ateis toji Tiesos Dvasia, ji ves jus į tiesos pilnatvę. Ji nekalbės iš savęs, bet skelbs, ką bus išgirdusi, ir praneš, kas turi įvykti.“ (Jono 16:12, 13) Taigi šventoji dvasia turėjo padėti Jėzaus ištikimiems mokiniams suprasti tiesą, kurią palaipsniui Dievas atskleidė. Ta dvasia taip pat turėjo skatinti juos ugdytis meilę, džiaugsmą, taiką — vienybę laiduojančius vaisius. (Apaštalų darbų 15:28; Galatams 5:22, 23)

Jėzus neleido mokiniams ginčytis ar skaldytis į grupes; jis neįgaliojo taikyti Dievo tiesų prie žmonių kultūrinių ar religinių tradicijų. Priešingai, paskutinį vakarą būdamas su apaštalais jis karštai prašė: „Ne tik už juos aš meldžiu, bet ir už tuos, kurie per jų žodį mane įtikės: tegul visi bus viena! Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs.“ (Jono 17:20, 21) Tikroji vienybė, palaikoma dvasios ir tiesos, iki pat šių dienų turėjo būti skiriamasis Kristaus mokinių bruožas. (Jono 4:23, 24) Tačiau dabar Bažnyčios yra pasidalijusios. Kodėl?

Pasidalijimo priežastys

Atvirai kalbant, didžiulę įsitikinimų bei papročių įvairovę vadinamojoje krikščionybėje galima paaiškinti tuo, kad nesilaikoma Jėzaus mokymų. Vienas rašytojas pažymėjo: „Dabartinių laikų krikščionys, kaip ir seniau, priima iš Biblijos tai, kas atitinka jų poreikius, bet atmeta visa, kas priešinga jų religinėms tradicijoms.“ Kaip tik tai išpranašavo Jėzus bei jo apaštalai.

Pavyzdžiui, Paulius įkvėptas rašė savo tarnybos draugui, susirinkimo prižiūrėtojui Timotiejui: „Ateis toks laikas, kai žmonės nebepakęs sveiko mokslo, bet, pasidavę savo įgeidžiams, susivadins sau mokytojų, kad tie pataikautų jų ausims; jie nukreips ausis nuo tiesos, o atvers pasakoms.“ Ar bus suklaidinti visi krikščionys? Ne. Paulius tęsė: „Bet tu būk visame kame apdairus, kentėk vargus, dirbk evangelisto darbą, atlik savo tarnystę.“ (2 Timotiejui 4:3-5; Luko 21:8; Apaštalų darbų 20:29, 30; 2 Petro 2:1-3) Timotiejus bei kiti ištikimi Jėzaus sekėjai laikėsi to įkvėpto patarimo.

Tikrieji krikščionys — vieningi

Kaip ir Timotiejus, tikrieji krikščionys šiandien yra budrūs: doktrininiais tikėjimo klausimais pripažįsta tik Dievo Žodžio autoritetą ir atmeta žmonių argumentus. (Kolosiečiams 2:8; 1 Jono 4:1) Sekdami pirmojo amžiaus krikščionimis, Jehovos liudytojai atlieka tarnystę daugiau kaip 230 šalių, visur žmonėms jie skelbia tą patį, ką ir Jėzus — gerąją Karalystės naujieną. Apsvarstykime keturis būdus, kaip jie, kad ir kur gyventų, vieningai seka Jėzumi ir laikosi tikrosios krikščionybės.

Jų įsitikinimai pagrįsti Dievo Žodžiu. (Jono 17:17) Vienos Belgijos parapijos kunigas rašė: „Tai, ko jie [Jehovos liudytojai] pamoko mus, yra ryžtas klausytis Dievo Žodžio bei drąsa liudyti apie jį.“

Jie laukia Dievo Karalystės, kuri išspręs visas žmonijos problemas. (Luko 8:1) Barankilijos mieste, Kolumbijoje, liudytojas pakalbino Antonijų, aistringą  vieno politinio judėjimo rėmėją. Užuot palaikęs jo požiūrį ar propagavęs kitą politinę ideologiją, skelbėjas pasiūlė vyriškiui ir jo seserims nemokamai studijuoti Bibliją. Antonijus greit suvokė, kad Dievo Karalystė išties yra vienintelė viltis paprastiems Kolumbijos bei viso pasaulio žmonėms.

Jie gerbia Dievo vardą. (Mato 6:9) Susitikę Mariją, nuoširdžią katalikę iš Australijos, Jehovos liudytojai parodė jai Biblijoje Dievo vardą. Kaip ji reagavo? „Kai pirmą sykį išvydau Biblijoje Kūrėjo vardą, pravirkau. Buvau nepaprastai sujaudinta išgirdusi, kad Dievo vardą galiu iš tikrųjų žinoti ir minėti.“ Marija studijavo Bibliją ir pirmąkart sužinojusi, koks asmuo yra Jehova, išsiugdė su juo tvirtus santykius.

Jie suvienyti meilės. (Jono 13:34, 35) Kanados laikraščio The Ladysmith-Chemainus Chronicle vedamajame buvo sakoma: „Ar jūs tikintys, ar ne, turėtumėte pagirti 4500 Jehovos liudytojų, kurie triūsdami dieną naktį per pusantros savaitės Kasidyje pastatė 2300 kvadratinių metrų asamblėjų salę... Toks nuotaikingas darbas be ginčų, nesutarimų ar noro išgarsėti yra tikrosios krikščionybės požymis.“

Tad apmąstykite šiuos įrodymus. Krikščionijos teologai, misionieriai, parapijiečiai mėgina sklaidyti Bažnyčių konflikto debesis, o tikroji krikščionybė visame pasaulyje klesti. Tikrieji krikščionys užimti tuo, kas jiems pavesta — skelbia Dievo Žodį ir jo moko. (Mato 24:14; 28:19, 20) Jeigu ‘dūsaujate ir dejuojate’ dėl visų bjaurių dabartinių dalykų ir nerimaujate dėl krikščionijos religijų susiskaldymo, kviečiame drauge su Jehovos liudytojais garbinti vienintelį tikrąjį Dievą, Jehovą. (Ezechielio 9:4; Izaijo 2:2-4)