Ehudas sulaužo engėjo jungą

ŠI TIKRA trijų tūkstantmečių senumo istorija liudija apie drąsą ir sumanumą. Biblijos pasakojimas prasideda žodžiais: „Izraelitai vėl darė, kas nedora Viešpaties akyse. Kadangi jie darė, kas nedora Viešpaties akyse, Viešpats sustiprino Izraelio priešą Moabo karalių Egloną. Kartu su amonitais ir amalekiečiais jis išėjo į žygį ir, nugalėjęs Izraelį, užėmė Palmių miestą. Moabo karalius Eglonas valdė izraelitus aštuoniolika metų.“ (Teisėjų 3:12-14)

Moabitai gyveno Jordano ir Negyvosios jūros rytuose. Tačiau perėję upę, užėmė sritį aplink Jerichą — „Palmių miestą“ ir pavergė izraelitus. (Pakartoto Įstatymo 34:3) Moabo karalius Eglonas, „labai apkūnus vyras“, beveik dvidešimt metų vargino Izraelį sunkia, žeminančia duokle. (Teisėjų 3:17) Bet kaip tik duoklė ir sudarė sąlygas tironą pašalinti.

Biblijoje sakoma: „Izraelitai šaukėsi Viešpaties, ir Viešpats pažadino jiems gelbėtoją — Ehudą, Geros sūnų, benjaminą, kairiarankį vyrą. Atsitiko taip, kad izraelitai siuntė per jį duoklę Moabo karaliui Eglonui.“ (Teisėjų 3:15) Tikriausiai paties Jehovos valia duoklę nešė būtent Ehudas. Ar buvo jis vykdęs tokią užduotį anksčiau, nesakoma. Tačiau iš to, kaip kruopščiai ruošėsi ir kokią taktiką pasirinko, akivaizdu, Ehudas buvo susipažinęs su Eglono rūmais ir nuvokė, kas ten jo laukia. Dar viena svarbi detalė — išlavinta jo kairė ranka.

Luošys ar kovotojas?

Hebrajiškas žodis, verčiamas „kairiarankis“, paraidžiui reiškia „turintis sustingusią, luošą, parištą dešinę ranką“. Ar tai rodo Ehudą buvus neįgalų, su kreiva dešine ranka? Štai kas Biblijoje sakoma apie „septynis šimtus rinktinių vyrų“ iš Benjamino giminės, kurie buvo kairiarankiai: „Kiekvienas jų galėjo sviesti svaidykle akmenį į plauką ir pataikyti.“ (Teisėjų 20:16) Jie tikriausiai buvo išrinkti dėl to, kad buvo patyrę kovotojai. Pasak kai kurių biblistų, „kairiarankis“ — tai žmogus, kairę valdantis taip pat gerai kaip dešinę.

Benjamino giminė išties garsėjo kairiarankiais. Metraščių pirmoje knygoje 12:1, 2 kalbama apie benjaminus, „karžygius, padėjėjus kovoje“ (Jr). „Jie buvo  ginkluoti lankais, galėjo ir dešine, ir kaire ranka mėtyti svaidykle akmenis ar šaudyti lanku strėles.“ Pasak vieno žinyno, šis sugebėjimas būdavo išugdomas „surišant [ar parišant] dešinę vaiko ranką ir mokant miklinti kairiąją“. Izraelio priešai paprastai mokydavosi įveikti dešiniarankius kovotojus. Todėl netikėtai stojus prieš kairiarankį karį, jų įgūdžiai nublankdavo.

„Šis tas slapta“ karaliui

Ehudas pirmiausia pasidarė neilgą dviašmenį durklą, telpantį po drabužiais. Galbūt tikėjosi būti apieškotas. Durklus kovotojai paprastai segdavosi kairėje pusėje, kad prireikus dešine ranka galėtų greit ištraukti. Būdamas kairiarankis, Ehudas paslėpė ginklą „po drabužiais prie dešinės šlaunies“, kur karaliaus sargybiniams nekiltų minties ieškoti. Taip jis be kliūčių „atnešė duoklę Moabo karaliui Eglonui“. (Teisėjų 3:16, 17)

Kaip įvykiai rūmuose klostėsi iki to momento, — nenurodyta. Biblijoje tiesiog sakoma: „Baigęs atiduoti duoklę, Ehudas paleido duoklę nešusius žmones eiti savo keliu.“ (Teisėjų 3:18) Jis įteikė dovaną, palydėjo nešėjus saugiu atstumu nuo Eglono rūmų ir pasuko atgal. Kodėl? Ar šie vyrai jį saugojo? Gal lydėjo, kaip reikalavo etiketas, o gal tik nešė duoklę? Gal prieš pradėdamas veikti jis paleido juos dėl saugumo? Kad ir kaip būtų buvę, Ehudas drąsiai grįžo vienas.

„[Jis] sugrįžo nuo Pesilimų prie Gilgalo ir tarė: ‘Turiu tau šį tą slapta pasakyti, karaliau.’“ Kaip Ehudas sugebėjo dar sykį patekti pas Egloną, Biblijoje nerašoma. Argi sargybiniai nieko neįtarė? Gal manė, kad vienas izraelitas valdovui pavojaus nekelia? Gal atrodė, kad palikęs draugus jis elgiasi išdavikiškai? Šiaip ar taip, Ehudas siekė susitikti su karaliumi akis į akį ir jam pavyko. (Teisėjų 3:19)

Įkvėptame pranešime tęsiama: „Ehudas priėjo prie [Eglono], sėdinčio atskirai savo vėsiame kambaryje ant stogo, ir tarė: ‘Turiu tau žodį iš Dievo.’“ Jis neturėjo omenyje žodinės Dievo žinios, o tai, kad panaudos durklą. Galbūt tikėdamasis išgirsti žinią nuo moabitų dievo Kemošo, karalius „pakilo nuo savo sosto“. Ehudas žaibiškai ištraukė ginklą ir suvarė Eglonui į pilvą. Durklas, matyt, neturėjo skersinio. Todėl „įsmego į taukus, net rankena sulindo paskui ašmenis...; išėjo nešvarumai“ arba per žaizdą, ar dėl nevalingo žarnyno išsituštinimo. (Teisėjų 3:20-22)

Ramiai pasišalino

Negaišdamas laiko durklui ištraukti, „Ehudas išėjo per prieangį [„vėdinimo angą“, NW], pirma uždaręs ir užrakinęs kambario ant stogo duris. Jam išėjus, sugrįžo dvariškiai. Pamatę kambario ant stogo duris užrakintas, jie pamanė: ‘Turbūt jis nusilengvina vėsiajame kambaryje’“. (Teisėjų 3:23, 24)

Kas buvo ta „vėdinimo anga“, per kurią Ehudas išėjo? „[Hebrajiško žodžio] tikroji reikšmė nežinoma“, — sakoma viename žinyne, bet manoma, kad tai „kolonada“, „vestibiulis“. Ar Ehudas užrakino  duris iš vidaus, o paskui išėjo kitu keliu? O gal — iš lauko pusės raktu, paimtu iš mirusio karaliaus kišenės? Ar paskui nerūpestingai praėjo pro sargybą tarsi nieko nebūtų atsitikę? Biblijoje nerašoma. Šiaip ar taip, Eglono tarnai radę duris užrakintas iš pradžių nieko neįtarė. Jie tiesiog pamanė, jog karalius „nusilengvina“.

Kol karaliaus tarnai gaišo, Ehudas pabėgo. Tada surinko tautiečius ir pasakė: „Sekite paskui mane, ... nes Viešpats atidavė jūsų priešus moabitus jums į rankas.“ Užėmę strategiškai svarbias Jordano brastas, Ehudo vyrai atkirto vado netekusiems moabitams kelią į tėvynę. Taigi „tuo metu [izraelitai] užmušė apie dešimt tūkstančių moabitų; visi jie buvo tvirti ir drąsūs vyrai, tačiau nė vienas neištrūko! Tą dieną Moabas suklupo po Izraelio ranka, ir kraštas turėjo ramybę aštuoniasdešimt metų“. (Teisėjų 3:25-30)

Ko pasimokome

Ehudo dienų įvykiai moko, jog darant Jehovos akyse pikta susilaukiama liūdnų pasekmių. Kita vertus, Jehova padeda tiems, kas atgailaudami grįžta prie jo.

Ehudo planas pasisekė ne dėl jo sumanumo ir ne dėl to, kad priešai pasirodė neapdairūs. Dievo tikslų įgyvendinimas nepriklauso nuo žmonių. Pirmutinė Ehudo pergalės priežastis ta, kad jį palaikė Dievas, nes vykdė Jo nepalenkiamą valią išlaisvinti tautą. Ehudą iškėlė Dievas. „Pažadinęs [savo tautai] teisėją, Viešpats būdavo su teisėju.“ (Teisėjų 2:18; 3:15)