Vestfalijos sutartis — svarbus posūkis Europos istorijoje

„RETAI tiek daug Europos valdovų pamatysi drauge“, — 1998 metų spalį pareiškė buvęs Vokietijos Federacinės Respublikos prezidentas Romanas Hercogas. Jis kalbėjo keturiems karaliams, keturioms karalienėms, dviem princesėms, didžiajam kunigaikščiui bei keliems prezidentams. Susitikimą surengė Europos Taryba, ir tai buvo vienas svarbiausių įvykių Vokietijos istorijoje per paskutinius penkiasdešimt metų. Kas tai per įvykis?

1998-ųjų spalį suėjo 350-osios Vestfalijos taikos sutarties metinės. Taikos sutartis galima prilyginti kryžkelėms, kuriose istorija pasuka kita linkme; Vestfalijos sutartis šiuo atžvilgiu irgi kai kuo ypatinga. 1648-aisiais ją pasirašius baigėsi Trisdešimties metų karas ir nuo tada Europa tapo nepriklausomų valstybių žemynu.

Byra senoji santvarka

Viduramžiais Europoje galingiausios jėgos buvo Romos katalikų bažnyčia bei Šventoji Romos imperija. Imperiją sudarė šimtai įvairaus dydžio valdų, ji apėmė teritoriją, kurią šiandien užima Austrija, Čekijos Respublika, rytinė Prancūzijos dalis, Vokietija, Šveicarija, Belgija, Liuksemburgas, Nyderlandai ir dalis Italijos. Kadangi Vokietijos žemės sudarė didžiąją imperijos dalį, ją imta vadinti Šventąja vokiečių tautos Romos imperija. Visas valdas pusiau savarankiškai valdė kunigaikščiai. Imperatorius, Austrijos Habsburgų šeimos narys, pats buvo Romos katalikas. Todėl, valdant imperatoriui bei popiežiui, Europą savo rankose tvirtai laikė Romos katalikų bažnyčia.

Tačiau XVI—XVII amžiais įsigalėjusi tvarka ėmė byrėti. Visoje Europoje plito nepasitenkinimas Romos katalikų bažnyčios nesantūriu elgesiu. Tokie religiniai reformatoriai kaip Martynas Liuteris bei Jonas Kalvinas kvietė žmones grįžti prie Biblijos normų. Liuterį bei Kalviną daug kas palaikė, todėl judėjimas peraugo į Reformaciją bei paskatino kurtis protestantiškas religijas. Reformacija suskaldė Europą į tris tikėjimus — katalikybę, liuteronybę ir kalvinizmą.

Katalikai nepasitikėjo protestantais, o šie į savo varžovus katalikus žiūrėjo su panieka. Tokios aplinkybės septynioliktojo amžiaus pradžioje paskatino protestantus įkurti Protestantų uniją, o katalikus — Katalikų lygą. Vieni imperijos valdovai dėjosi prie protestantų, kiti prie katalikų. Europa, o tikriau imperija, prilygo parako statinei, kuriai reikėjo nedidelės kibirkštėlės, kad viskas išlėktų į orą. Ir kai pagaliau tokia kibirkštėlė įsižiebė, prasidėjo karas, trukęs trisdešimt metų.

 Maža kibirkštėlė padega visą Europą

Protestantiškieji valdovai skatino katalikus Habsburgus suteikti daugiau tikėjimo laisvės. Tačiau niekas nenorėjo nuolaidžiauti ir 1617—1618 metais dvi liuteronų bažnyčios Bohemijoje (Čekijos Respublika) buvo prievarta uždarytos. Tai papiktino protestantiškąją diduomenę: grupė kilmingų protestantų įsiveržė į vienus rūmus Prahoje, pastvėrė tris pareigūnus katalikus ir išmetė pro langą. Tai ir buvo žiežirba, nuo kurios įsiplieskė visa Europa.

Abiejų religijų atstovai, nors ir tarėsi esą Ramybės Kunigaikščio Jėzaus Kristaus sekėjai, griebė vieni kitiems už gerklės. (Izaijo 9:5 [9:6, Brb]) Mūšyje prie Baltojo kalno Katalikų lyga sudavė triuškinantį smūgį Protestantų unijai, kuri paskui suiro. Prahos turgavietėje kilmingiems protestantams buvo vykdomos mirties bausmės. Visoje Bohemijoje tikėjimo neatsisakiusių protestantų turtas buvo konfiskuojamas ir dalinamas katalikams. Knygoje 1648—Krieg und Frieden in Europe (1648 metai. Karas ir taika Europoje) toks nuosavybės konfiskavimas vadinamas „vienu didžiausių turto nusavinimų Centrinės Europos istorijoje“.

Bohemijoje kilusi religinė nesantaika virto tarptautine kova dėl valdžios. Per trisdešimt karo metų į konfliktą įsivėlė Ispanija, Nyderlandai, Prancūzija, Švedija ir Vokietija. Katalikų ir protestantų valdovai, ištroškę turtų ir valdžios, įvairiai gudraudavo, kad tik įgytų politinį pranašumą bei komercinės naudos. Trisdešimties metų karas skirstomas į keletą etapų, kurie pavadinti imperatoriaus pagrindinių priešininkų vardais: Bohemijos ir Palatino karas, Danijos—Žemutinės Saksonijos karas, Švedijos karas ir Prancūzijos—Švedijos karas. Mūšiai daugiausia vyko imperijos teritorijoje.

Tais laikais buvo kariaujama pistoletais, muškietomis, mortyromis bei patrankomis, — daugiausia jų tiekė Švedija. Į karus buvo įpainioti tiek katalikai, tiek protestantai. Vieni žengė į kovą šaukdami „Santa Marija“, kiti — „Dievas su mumis“. Keliaudami per Vokietijos žemes kareiviai viską plėšė ir siaubė, su priešininkais bei civiliais gyventojais elgdamiesi lyg su žvėrimis. Karas tapo barbarišku plėšikavimu. Kaip tai priešinga Biblijos pranašystei: „Tauta nebekels kalavijo prieš kitą tautą, nebebus mokomasi kariauti“! (Michėjo 4:3)

Užaugo nauja vokiečių karta, kuri nematė nieko kito kaip tik karą; išvarginta liaudis troško taikos. Tikriausiai taiką būtų buvę nesunku pasiekti, jei ne priešiški valdovų politiniai interesai. Karas pamažu neteko religinės reikšmės ir darėsi vis politiškesnis. Ironiška, kad tokius pokyčius rėmė ir  vienas aukštas katalikų bažnyčios pareigūnas.

Valdžia kardinolo Rišeljė rankose

Oficialus Armano-Žano diu Plesi vardas buvo kardinolas Rišeljė. 1624—1642 metais jis buvo ir Prancūzijos ministras pirmininkas. Rišeljė troško padaryti Prancūziją galingiausia Europos valstybe, todėl stengėsi susilpninti oponentų katalikų Habsburgų įtaką. Kaip? Finansavo protestantų kariuomenes Vokietijoje, Danijoje, Nyderlanduose bei Švedijoje, kurios kariavo prieš Habsburgus.

1635-aisiais Rišeljė pirmą kartą į karą pasiuntė ir Prancūzijos pulkus. Knygoje vivat pax—Es lebe der Friede! (Tegyvuoja taika!) paaiškinama, kad pabaigoje „Trisdešimties metų karas nebebuvo nesantaika tarp religijų... Tai tapo daugiau varžybomis dėl politinio pranašumo Europoje“. Nors karas prasidėjo tarp protestantų ir katalikų, į pabaigą protestantai bei katalikai kovojo prieš kitus katalikus. Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje Katalikų lyga jau buvo susilpnėjusi, o 1635-aisiais subyrėjo galutinai.

Taikos konferencija Vestfalijoje

Europą nuniokojo plėšikavimas, žudynės, prievartavimai bei ligos. Noras taikytis palaipsniui augo matant, kad šiame kare nė viena pusė nepasieks pergalės. Knygoje vivat pax—Es lebe der Friede! rašoma: „Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje valdovai pagaliau suvokė, jog karine jėga pergalės nepasieks.“ Tačiau jei visi taip jau troško taikos, kaip ją reikėjo pasiekti?

Šventosios Romos imperatorius Ferdinandas III, Prancūzijos karalius Liudvikas XIII ir Švedijos karalienė Kristina nutarė visas kariaujančias puses sukviesti tartis dėl taikos sąlygų. Tam pasirinko dvi vietas: Vokietijos Vestfalijos provincijos miestus Osnabriuką ir Miunsterį. Jie buvo pusiaukelėje tarp Švedijos bei Prancūzijos sostinių, todėl tiko susitikimui. Nuo 1643 metų apie 150 delegacijų — kai kurios su didelėmis patarėjų palydomis — rinkdavosi šiuose miestuose; katalikų atstovai — Miunsteryje, o protestantų — Osnabriuke.

Pirmiausia buvo tariamasi dėl atstovų rangų bei titulų, sėdėjimo tvarkos ir diskusijų eigos. Po to buvo sakomos kalbos, kurias delegacijos perduodavo viena kitai per tarpininkus. Maždaug per penkerius metus — o karas tebesitęsė — buvo susitarta dėl taikos. Vestfalijos taikos sutartį sudarė keli dokumentai. Vieną pasirašė imperatorius Ferdinandas III bei Švedijos atstovai, kitą Miunsteryje patvirtino imperatorius ir Prancūzijos atstovai.

Pasklidus žiniai apie susitarimą, žmonės ėmė švęsti. Karas prasidėjo nuo kibirkštėlės, o baigėsi fejerverkais, kurie nušvietė įvairių miestų padangę. Visur gaudė bažnyčių varpai, saliutavo patrankos, o gatvėse skambėjo dainos. Ar galėjo Europa tikėtis ilgalaikės taikos?

Ar įmanoma ilgalaikė taika?

Sudarant Vestfalijos taikos sutartį buvo atsižvelgta į nepriklausomybės principą. Tai reiškė, kad visos sutarties šalys sutiko gerbti viena kitos teritorines teises ir nesikišti į vidaus reikalus. Europa tapo nepriklausomų valstybių žemynu. Tiesa, ne visiems sutartis buvo vienodai naudinga.

Prancūzija tapo galingiausia valstybe Europoje, o Šveicarija bei Nyderlandai išsikovojo  nepriklausomybę. Vokietijos žemėms, kurios buvo labai karo nuniokotos, taikos sutartis nebuvo tokia palanki. Vokietijos likimą iš dalies nusprendė kitos tautos. The New Encyclopedia Britannica rašoma: „Tai, kas naudinga ar nenaudinga Vokietijos valdovams, sprendė stipriausios konferencijos dalyvės: Prancūzija, Švedija ir Austrija.“ Vokietija nebuvo suvienyta, bet ir toliau liko susiskaldžiusi. Be to, kai kurios jos teritorijos buvo atiduotos užsienio valdytojams, pavyzdžiui, žemės prie pagrindinių Vokietijos upių: Reino, Elbės bei Oderio.

Katalikybė, liuteronybė ir kalvinizmas įgijo lygias teises. Kai kam tai nepatiko. Popiežius Inocentas X buvo visiškai nepatenkintas sutartimi ir skelbė ją negaliojančia. Vis dėlto tam tikros įsigaliojusios religinės sienos beveik nesikeitė trejetą amžių. Nors tuomet dar nekalbėta apie asmens religijos laisvę, Vestfalijos sutartis — žingsnis arčiau jos.

Taikos sutartimi baigėsi Trisdešimties metų karas ir aprimo nesantaika. Tai buvo paskutinis didelis religinis karas Europoje. Karai nesibaigė, tačiau jų priežastys pasikeitė: religinės kovos virto politinėmis ar komercinėmis. Tai nereiškia, kad Europoje nebeliko religinio priešiškumo. Kariškų uniformų, dėvėtų per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinį karą, diržų sagtyse buvo išgraviruota girdėta frazė: „Dievas su mumis“. Šių siaubingų karų metais katalikai bei protestantai vėl stojo į mūšį prieš kitus katalikus ir protestantus.

Aišku, Vestfalijos taikos sutartis neatnešė ilgalaikės taikos. Tačiau netrukus Dievui klusnūs žmonės gėrėsis taika. Jehova Dievas suteiks žmonijai amžiną taiką per savo Sūnaus, Mesijo Jėzaus Kristaus, Karalystę. Valdant tai Karalystei, vienintelė teisinga religija vienys, o ne skaldys žmones. Niekas nebekariaus nei dėl religijos, nei dėl kitų priežasčių. Kaip bus gera, kuomet Karalystė valdys visą žemę ir „taika begalinė“ klestės. (Izaijo 9:5, 6 [9:6, 7, Brb])

[Anotacija 21 puslapyje]

Nors karas prasidėjo tarp protestantų ir katalikų, į pabaigą protestantai ir katalikai kovojo prieš kitus katalikus

[Anotacija 22 puslapyje]

Vieni žengė į kovą šaukdami „Santa Marija“, kiti — „Dievas su mumis“

[Iliustracija 21 puslapyje]

Kardinolas Rišeljė

[Iliustracija 23 puslapyje]

Šešioliktojo amžiaus piešinys, vaizduojantis Liuterio, Kalvino ir popiežiaus nesantaiką

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 20 puslapyje]

From the book Spamers Illustrierte Weltgeschichte VI

[Iliustracijų šaltinių nuorodos 23 puslapyje]

Religinių vadovų kivirčas: From the book Wider die Pfaffenherrschaft; žemėlapis: The Complete Encyclopedia of Illustration/J. G. Heck