Viešpaties Vakarienė. Kaip švenčiama?

APAŠTALAS Paulius paaiškina, kaip švenčiama Viešpaties Vakarienė: „Aš gavau iš Viešpaties ir perdaviau jums, kad Viešpats Jėzus tą naktį, kurią buvo išduotas, paėmė duoną, padėkojęs laužė ir tarė: ‘Tai yra mano kūnas už jus. Tai darykite mano atminimui.’ Taip pat po vakarienės jis paėmė taurę ir tarė: ‘Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje. Kiek kartų gersite, darykite tai mano atminimui.’ Taigi, kada tik valgote šitą duoną ir geriate iš šitos taurės, jūs skelbiate Viešpaties mirtį, kol jis ateis.“ (1 Korintiečiams 11:23-26)

Paulius mini, kad Jėzus įsteigė Viešpaties Vakarienę „tą naktį, kurią buvo [Judo Iskarijoto] išduotas“ žydų religiniams vadovams, o šie privertė romėnus prikalti Kristų prie stulpo. Vakarienė buvo paruošta vėlų ketvirtadienio vakarą, 33 m. e. m. kovo 31-ąją, o Jėzus mirė ant kančių stulpo balandžio 1-ąją, penktadienį, po pietų. Kadangi žydų kalendorinė diena prasideda vakare ir baigiasi kitos dienos vakare, Kristus šventė Viešpaties Vakarienę ir mirė tą pačią dieną — 33 m. e. m. nisano 14-ąją.

Šventės dalyviams reikėjo ‘daryti tai Kristaus atminimui’. Kitame Biblijos vertime šie Jėzaus žodžiai skamba taip: „Tai darykite mane minėdami.“ (1 Korintiečiams 11:24, The Jerusalem Bible) Tad Viešpaties Vakarienė dar vadinama Kristaus mirties Minėjimu.

Kodėl turime minėti Kristaus mirtį?

Todėl, kad jo mirtis itin reikšminga. Jėzus iki pat mirties labiau nei kas kitas palaikė Jehovos visavaldystę. Taip jis įrodė, kad Šėtonas meluoja sakydamas, jog žmonės tarnauja Dievui tik iš savanaudiškų paskatų. (Jobo 2:1-5; Patarlių 27:11) Jėzus buvo tobulas žmogus, taigi mirdamas ‘atidavė gyvybę kaip išpirką už daugelį’. (Mato 20:28) Nusidėjęs Dievui Adomas prarado tobulybę ir ateities perspektyvas. Tačiau „Dievas taip pamilo pasaulį [žmoniją], jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį  gyvenimą“. (Jono 3:16) Taigi „atpildas už nuodėmę — mirtis, o Dievo malonės dovana — amžinasis gyvenimas mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje“. (Romiečiams 6:23)

Jėzaus Kristaus mirtis liudija dvi didžiausias meilės išraiškas: Jehovos neapsakomos meilės žmonijai, kurią jis parodė atiduodamas Sūnaus gyvybę už mus, ir pasiaukojamos Jėzaus meilės, kurią jis išreiškė savanoriškai paaukodamas savo žmogiškąją gyvybę. Minėdami Jėzaus mirtį parodome, jog labai vertiname jų meilę. Kadangi ta meilė buvo skirta mums, ar neturėtume jaustis už tai dėkingi? Vienas būdas parodyti dėkingumą — dalyvauti Viešpaties Vakarienėje.

Duonos ir vyno reikšmė

Viešpaties Vakarienei įsteigti Jėzus panaudojo kepalėlį duonos bei taurę raudono vyno kaip šventės simbolius. Jis paėmė duoną, „padėkojęs laužė ir tarė: ‘Tai yra mano kūnas už jus. Tai darykite mano atminimui’“. (1 Korintiečiams 11:24) Duona buvo iškepta iš miltų ir vandens be mielių arba raugo, todėl buvo gana trapi ir, norint ją pasidalinti bei valgyti, reikėjo kepalėlį laužyti. Šventajame Rašte raugas simbolizuoja nuodėmę. (Mato 16:11, 12; 1 Korintiečiams 5:6, 7) Jėzus buvo be nuodėmės. Todėl jo tobulas kūnas buvo tinkama atnaša už žmonijos nuodėmes. (1 Jono 2:1, 2) Kaip tinkamai nerauginta duona simbolizuoja nenuodėmingą Kristaus kūną!

Jėzus taip pat padėkojo už neskiesto raudono vyno taurę ir tarė: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje.“ (1 Korintiečiams 11:25) Raudonas vynas simbolizuoja Jėzaus kraują. Lygiai kaip 1513 m. p. m. e. Dievo sudarytą su Izraelio tauta Įstatymo sandorą patvirtino jaučių bei ožių kraujas, taip ir naująją sandorą įtvirtino Jėzaus kraujas.

Kas turi ragauti šventės simbolius?

Norėdami išsiaiškinti, kam tinkama ragauti Minėjimo simbolius, turime suprasti naujosios sandoros esmę ir kas yra jos šalys. Biblijoje skaitome: „Tikėkite manimi, ateina dienos, — tai Viešpaties žodis, — kai sudarysiu naują sandorą su Izraelio namais ir Judo namais... Įdiegsiu jiems savo Įstatymą, įrašysiu jį jiems į širdį. Tada aš būsiu jų Dievas, o jie bus mano tauta... jų kaltę atleisiu ir jų nuodėmės daugiau nebeatminsiu.“ (Jeremijo 31:31-34)

Naujoji sandora leidžia užmegzti ypatingą ryšį su Jehova Dievu. Per šią sandorą tam tikra asmenų grupė tampa Dievo tauta, o jis — jų Dievu. Jehovos įstatymas yra juose, jų širdyse, ir tas naujosios sandoros ryšys su Jehova prieinamas ne vien apipjaustytiesiems — žydams. (Romiečiams 2:29) Biblijos rašytojas Lukas rašo apie Dievo tikslą „iš pagonių išsirinkti savo vardui tautą“. (Apaštalų darbų 15:14) Kaip rašoma 1 Petro 2:10, pagonys seniau buvo „ne tauta, dabar Dievo tauta“. Rašte jie vadinami ‘Dievo Izraeliu’, kitaip tariant, dvasiniu Izraeliu. (Galatams 6:16; 2 Korintiečiams 1:21) Taigi naujoji sandora yra Jehovos Dievo sutartis su dvasiniu Izraeliu.

 Paskutinį vakarą būdamas su mokiniais Jėzus sudarė su jais dar vieną — asmeninę sandorą. Jis tarė jiems: „Aš sudarau su jumis sandorą, — kaip kad sudarė sandorą su manimi mano Tėvas, — dėl karalystės.“ (Luko 22:28-30, NW) Tai sandora dėl Karalystės. Karalystės sandoros dalininkais priimami būti 144000 netobulų žmonių. Prikelti danguje jie valdys su Kristumi kaip karaliai ir kunigai. (Apreiškimo 5:9, 10; 14:1-4) Taigi Dievo, Jehovos, naujosios sandoros dalininkai yra ir Jėzaus Kristaus Karalystės sandoros dalininkai. Tik jie teisėtai ragauja Viešpaties Vakarienės simbolius.

Iš kur ragaujantys Minėjimo simbolius žino turį ypatingą ryšį su Dievu ir esą Karalystės paveldėtojai drauge su Kristumi? Apaštalas Paulius paaiškina: „Ir pati [šventoji] Dvasia liudija mūsų dvasiai [protui], kad esame Dievo vaikai. O jei esame vaikai, tai ir paveldėtojai. Mes Dievo paveldėtojai ir paveldėtojai drauge su Kristumi, jeigu su juo kenčiame, kad su juo būtume pagerbti.“ (Romiečiams 8:16, 17)

Šventąja dvasia, kitaip tariant, savo veikliąja jėga Dievas paskiria Kristaus bendrapaveldžius. Todėl šie neabejoja, kad yra Karalystės paveldėtojai. Taip pateptieji krikščionys įgyja dangiškąją viltį. Visa, kas Biblijoje rašoma apie dangiškąjį gyvenimą, jie taiko sau. Be to, jiems nesunku atsisakyti visų žemiškųjų ryšių — žemiškojo gyvenimo ir visų saitų su žmonėmis. Nors dvasia pateptieji krikščionys žino, koks nuostabus gyvenimas bus žemės rojuje, tai nėra jų viltis. (Luko 23:43, NW) Ne dėl klaidingų religinių įsitikinimų, o Dievo dvasios veikiami jie turi nekintamą dangiškąją viltį, todėl teisėtai ragauja Minėjimo simbolius.

Tarkime, asmuo nėra visiškai tikras, ar priklauso naujajai sandorai bei Karalystės sandorai. Gal jam trūksta Dievo dvasios liudijimo, kad yra paveldėtojas kartu su Kristumi? Tokiu atveju nedera ragauti Minėjimo simbolių. Dievui nepatiktų, jei asmuo sąmoningai skelbtųsi turįs dangiškąjį karaliaus bei kunigo pašaukimą, nors ir žinodamas jo neturįs. (Romiečiams 9:16; Apreiškimo 22:5)

Kaip dažnai minėti?

Ar derėtų minėti Jėzaus mirtį kartą per savaitę, gal net kasdien? Jėzus įsteigė Viešpaties Vakarienę ir buvo neteisėtai nužudytas per Paschą — Izraelio išvadavimo iš Egipto vergijos šventę. Paschą žydai šventė tik kartą per metus, nisano 14 dieną. (Išėjimo 12:6, 14; Kunigų 23:5) Taigi, „mūsų Paschos Avinėlio, Kristaus“, mirtį reikia taip pat minėti kartą per metus, o ne kas savaitę ar kasdien. (1 Korintiečiams 5:7, Brb) Krikščionys Viešpaties Vakarienę mini lygiai taip, kaip Kristus, kuomet ją įsteigė.

O ką Paulius turėjo omenyje sakydamas: „Kada tik valgote šitą duoną ir geriate iš šitos taurės, jūs skelbiate Viešpaties mirtį, kol jis ateis“? (1 Korintiečiams 11:26) Šiame tekste apaštalas Paulius pavartojo žodį „kaskart“, arba „kada tik“. Taigi, apaštalo žodžiais tariant, kada tik pateptieji krikščionys ragauja simbolius, jie skelbia tikį Jėzaus išperkamąja auka.

 Pateptieji krikščionys minės Kristaus mirtį, „kol jis ateis“. Jie švęs Paskutinę Vakarienę tol, kol Jėzus, jau ‘čia būdamas’, ateis jų prikelti dvasiniam gyvenimui ir pasiimti į dangų. (1 Tesalonikiečiams 4:14-17; NW) Tą patį ir Jėzus pasakė vienuolikai ištikimų apaštalų: „Kai nuėjęs paruošiu, vėl sugrįšiu ir jus pas save pasiimsiu, kad jūs būtumėte ten, kur ir aš.“ (Jono 14:3)

Kuo Minėjimas reikšmingas jums?

Ar būtina ragauti Minėjimo simbolius, norint pasinaudoti Jėzaus išperkamąja auka bei gauti amžinąjį gyvenimą žemėje? Ne. Biblijoje nėra nė užuominos, kad tokie dievobaimingi žmonės kaip Nojus, Abraomas, Sara, Izaokas, Rebeka, Juozapas, Mozė bei Dovydas prikelti gyventi žemėje ragaus šiuos simbolius. Tačiau jie bei visi, kurie trokšta amžinai gyventi žemėje, turės parodyti tikėjimą Dievu, Kristumi bei Jehovos suteikta Jėzaus išperkamąja auka. (Jono 3:36; 14:1) Jei norite gyventi amžinai, jūs turite parodyti tokį pat tikėjimą. Dalyvaudamas kasmetiniame Kristaus mirties Minėjime galėsite prisiminti šią didžią auką bei sustiprinsite savo dėkingumą už ją.

Apaštalas Jonas pabrėžė Jėzaus išperkamosios aukos svarbą sakydamas: „Mano vaikeliai [pateptieji broliai], rašau jums tai, kad nedarytumėte nuodėmių. O jei kuris nusidėtų, tai mes turime Užtarėją pas Tėvą, teisųjį Jėzų Kristų. Jis yra permaldavimas už mūsų nuodėmes, ir ne tik už mūsų, bet ir už viso pasaulio.“ (1 Jono 2:1, 2) Pateptiesiems tinka sakyti, kad Jėzaus auka atperka jų nuodėmes. Tačiau ši auka atperka ir viso pasaulio nuodėmes, todėl amžinasis gyvenimas prieinamas visiems Dievui klusniems žmonėms!

Ar dalyvausite 2004 metų balandžio 4 dieną Jėzaus mirties Minėjime? Jis bus rengiamas visame pasaulyje, Jehovos liudytojų Karalystės salėse. Jei atvyksite, išgirsite naudingą Biblija paremtą viešą pranešimą. Tai bus puiki proga prisiminti, kiek daug dėl mūsų padarė Jehova Dievas bei Jėzus Kristus. Tikra dvasinė atgaiva pabūti su tais, kurie didžiai gerbia Dievą, Kristų bei vertina Jėzaus išperkamąją auką. Minėjimas gali sustiprinti jūsų troškimą pasinaudoti Dievo neužtarnautu gerumu, vedančiu į amžinąjį gyvenimą. Tegul niekas nesutrukdo atvykti. Dalyvaukite širdį šildančioje šventėje, teikiančioje džiaugsmą ir gyrių mūsų dangiškajam Tėvui, Jehovai Dievui.

[Iliustracija 5 puslapyje]

Kristaus mirtis liudija dvi didžiausias meilės išraiškas

[Iliustracija 6 puslapyje]

Nerauginta duona bei raudonas vynas tinkamai simbolizuoja Jėzaus nenuodėmingą kūną ir pralietą kraują