Liberija. Nepaisant karo, Karalystės veikla plečiasi

LIBERIJOJE daugiau kaip dešimtmetį siaučia pilietinis karas. 2003-iųjų viduryje sukilėliai šturmavo šalies sostinę Monroviją. Daugeliui Jehovos liudytojų teko palikti namus, ir ne sykį. Be to, juos apiplėšinėdavo.

Vykstant kovoms sostinėje tūkstančiai žmonių žuvo, tarp jų ir du liudytojai — vyras ir moteris. Kaip kiti bendratikiai ištvėrė tokias nelaimes ir kokia pagalba jiems buvo suteikta?

Parama stokojantiems

Visą krizės laikotarpį Liberijos Jehovos liudytojų filialas rėmė stokojančius: tiekė maisto, būtiniausių daiktų, medikamentų. Tuo metu, kai sukilėliai kontroliavo uosto teritoriją, maisto labai stigo. Filialas tai numatė ir iš anksto pasirūpino, kad užtektų reikalingiausių atsargų dviem tūkstančiams liudytojų, subėgusių iš viso miesto į Karalystės sales. Broliai taip paskirstė maistą, kad jo nepritrūko, kol uostas vėl buvo atidarytas. Belgijos ir Siera Leonės filialai atskraidino medicinos reikmenų, o Britanijos ir Prancūzijos filialai pristatė drabužių.

Net baisiomis aplinkybėmis mūsų broliai neprarado teigiamo požiūrio ir džiaugsmo. Daugelis mąstė panašiai kaip vienas liudytojas, kuriam prisiėjo tris kartus bėgti iš namų. Jis sakė: „Kaip tik apie tokią padėtį mes ir skelbiame; juk gyvename paskutinėmis dienomis.“

Žmonės priima gerąją naujieną

Nors šalyje suirutė, liudytojai ir toliau sulaukia puikių rezultatų lauko tarnyboje. 2003-iųjų sausį Karalystės skelbėjų buvo gausu kaip niekad — 3879; vasarį jie vedė 15227 namų Biblijos studijas.

Žmonės neatidėliodami priima gerąją naujieną. Štai pavyzdys iš šalies pietvakarių. Liudytojų susirinkimas nutarė surengti Kristaus mirties Minėjimą viename dideliame kaime, Bvane, į kurį nuo įprastos sueigų vietos reikėjo eiti apie penkias valandas. Broliai prieš ruošdamiesi vadinti kaimiečius švęsti Minėjimo, pirmiausia įteikė kvietimą Bvano merui. Jį gavęs, šis pasiėmė Bibliją ir pradėjo pats lankyti gyventojus: perskaitydavo kvietime nurodytą Šventojo Rašto eilutę ir paragindavo nepraleisti šventės. Atkeliavę skelbėjai pamatė, kad jų darbas jau atliktas! Meras drauge su vaikais ir dviem žmonomis atėjo į Minėjimą, o iš viso susirinko 27 dalyviai. Nuo tada meras paliko  Metodistų bažnyčią, pradėjo studijuoti su liudytojais Bibliją ir pasiūlė sklypą Karalystės salės statybai.

Keičiasi požiūris

Mūsų brolių elgesys visiškai pakeitė kai kurių priešininkų požiūrį į tiesą. Taip atsitiko su vienu vyru, vardu Opoku. Kartą specialusis pionierius jam pasiūlė Sargybos bokšto numerį. Vyriškis susidomėjo vienu straipsniu, bet neturėjo pinigų. Liudytojas, paaiškinęs, kad žurnalas neplatinamas už pinigus, paliko jį Opoku ir sutarė vėl susitikti. Pionieriui atėjus, vyras paklausė: „Ar žinai, kas esu? Čia, Harperyje, dauguma jūsų žmonių mane pažįsta. Aš šalindavau iš mokyklos jūsiškių vaikus.“ Pasisakė esąs vienos vidurinės mokyklos direktorius ir prisipažino persekiodavęs Jehovos liudytojų vaikus už tai, kad šie nesaliutuodavo vėliavai.

Tačiau trys atsitikimai, rodantys krikščionišką Jehovos liudytojų meilę, privertė Opoku pakeisti požiūrį. Pirmiausia jis pastebėjo, kaip liudytojai rūpinasi vienu sunkiai sergančiu dvasiniu broliu. Jie net nuvežė šį žmogų gydytis į kitą šalį. Opoku pamanė, kad tas ligonis yra liudytojų organizacijos „įtakingas asmuo“, bet sužinojo jį esant tik paprastą narį. Vėliau, paskutinįjį praėjusio amžiaus dešimtmetį, Opoku glaudėsi kaip pabėgėlis Dramblio Kaulo Kranto Respublikoje. Kartą ištroškęs priėjo prie vandenį pardavinėjančio jaunuolio. Opoku turėjo tik stambų banknotą, o pardavėjas neturėjo tiek grąžos, todėl davė atsigerti veltui. Prieš Opoku nueinant, vaikinas paklausė: „Kaip manote, ar bus toks metas, kada žmonės kaip dabar mudu dalysis viskuo be pinigų?“ Opoku pagalvojo, ar tik šis nėra Jehovos liudytojas, ir neapsiriko. Mūsų brolio dosni širdis bei gerumas padarė jam didelį įspūdį. Galiausiai iš specialiojo pionieriaus veltui gavęs žurnalą, Opoku įsitikino, jog reikia pakeisti savo klaidingą nuomonę apie liudytojus. Jis padarė dvasinę pažangą ir dabar yra nekrikštytas skelbėjas.

Nors liudytojams Liberijoje tenka išgyventi nepaprastų sunkumų, jie kupini pasitikėjimo Dievu ir ištikimai skelbia gerąją naujieną apie tas puikias dienas, kokios bus valdant Dievo Karalystei. Jehova niekada nepamirš jų triūso ir meilės, kurią rodo jo vardui. (Hebrajams 6:10)

[Žemėlapiai 30 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

MONROVIJA

[Iliustracijos 31 puslapyje]

Kritišku laiku Jehovos tauta teikia dvasinę ir materialinę paramą stokojantiems