Gyvenimo istorija

Nedaug ko atsisakę patyrėme gausių palaimų

PAPASAKOJO DŽORDŽAS IR EN ALDŽIANAI

Net pačiose fantastiškiausiose svajonėse niekada mums netoptelėjo mintis, kad vieną dieną supainiosime žodžius ir vietoj „mokytoja“ pasakysime „pelė“. Nė nemanėme, jog sulaukę šešiasdešimties turėsime įsiminti keistus rašmenis norėdami bendrauti su atvykėliais iš Tolimųjų Rytų. Bet būtent taip ir atsitiko mudviem su En devintojo dešimtmečio pabaigoje. Papasakosiu, kaip metų tėkmėje nedaug ko atsisakydami patyrėme gausių palaimų.

ESU armėnų kilmės. Priklausiau Armėnų bažnyčiai. En buvo katalikė. Tad kai 1950-aisiais tuokėmės, abu nepaisėme savo religinių įsitikinimų. Tuo laiku man buvo 27, o En 24 metai. Apsigyvenome Džersi Sityje (Naujojo Džersio valstija, JAV), bute virš mano valyklos. Tada jau maždaug ketverius metus buvau šios įmonės savininkas.

1955-aisiais nusipirkome gražų namą su trimis miegamaisiais toje pat valstijoje, Midltaune. Iš ten šešias dienas per savaitę važinėdavau apie 60 kilometrų į valyklą. Namo grįždavau vėlai. Man į darbovietę Jehovos liudytojai nuolat atnešdavo literatūros ir tai buvo vienintelis ryšys su jais. Labai patikdavo skaityti šiuos leidinius. Nors verslas reikalavo didumos laiko ir dėmesio, skaitydamas išsiugdžiau didelę pagarbą Biblijai.

Netrukus išgirdau per Sargybos bokšto bendrijos radiją, WBBR, transliuojamas  Biblijos paskaitas tuo laiku, kai keliaudavau į savo darbą ir atgal. Atidžiai jų klausydamasis taip susidomėjau, kad paprašiau liudytojų mane aplankyti. 1957-ųjų lapkritį mūsų namuose pasirodė Džordžas Blentonas ir pradėjo su manimi studijuoti Bibliją.

Visa šeima ima tyrai garbinti Dievą

Kaip tuo metu jautėsi En? Tegu papasakoja pati.

„Iš pradžių buvau nusiteikusi labai priešiškai. Per studijas tiek trukdydavau savo vyrui, kad šis nusprendė studijuoti kitur ir taip darė aštuonis mėnesius. Tuo laiku Džordžas pradėjo lankyti sekmadienio sueigas Karalystės salėje. Kadangi tai buvo vienintelis vyro laisvadienis, supratau, kaip rimtai jis žiūri į Biblijos studijavimą. Tačiau jis liko geras — netgi geresnis — vyras ir tėvas ir mano požiūris ėmė keistis. Tiesą sakant, kartais valydama kavos staliuką niekam nematant paimdavau ant jo visada Džordžo paliktą Atsibuskite! ir skaitydavau. Kai kada vyras pats skaitydavo man Atsibuskite! straipsnius, kuriuose tiesiogiai nebuvo gvildenami mokymai, bet visuomet išaukštinamas Kūrėjas.

Vieną vakarą, kai vyras studijavo Bibliją su broliu Blentonu, paėmiau leidinį, kurį dvejų metukų sūnus Džordžas padėjo ant staliuko šalia mano lovos. Jame buvo rašoma, kokia viltis mirusiesiems. Nors buvau pavargusi, pradėjau skaityti, nes neseniai mirė mano senelė ir jos netektis labai slėgė. Čia pat sužinojau ir supratau Biblijos tiesą — mirusieji niekur nesikankina, o ateityje bus prikelti. Iškart visi miegai išlakstė; atidžiai skaičiau pasibraukdama tas eilutes, kurias norėjau parodyti Džordžui, kai tik grįš.

Mano sutuoktinis negalėjo patikėti savo akimis: jam išeinant iš namų prieštaravau, o dabar neužsičiaupdama kalbu apie nuostabias Biblijos tiesas, kurias sužinojau. Mudu nemiegojome visą naktį ir šnekėjomės apie Bibliją. Džordžas pasakojo, ką Dievas yra numatęs įgyvendinti žemėje. Tą pačią naktį paprašiau, kad jis vėl studijuotų namuose ir aš galėčiau dalyvauti.

Brolis Blentonas pasiūlė, kad per studijas greta būtų ir vaikai. Manėme, kad jie per maži — vienas tik dvejų, kitas ketverių metų. Tačiau Blentonas parodė, kas sakoma Pakartoto Įstatymo 31:12 (Brb, kursyvas mūsų): „Sušaukite žmones: vyrus, moteris, vaikus..., kad klausydami mokytųsi.“  Mudu vertinome tokį nurodymą ir net stengdavomės, kad vaikai pasisakytų per Biblijos studijas. Ruošdavome atsakymus kartu, bet niekad nesufleruodavome sūnums, ką kalbėti. Manome, jog tai padėjo mūsų atžaloms pamilti tiesą. Visada būsime dėkingi broliui Blentonui už patarimus, paskatinusius mūsų šeimą bręsti dvasiškai.“

Reikia aukotis, kad įveiktume sunkumus

Dabar, kai šeima studijavo Bibliją, reikėjo kai ką pakeisti. Kadangi mano valykla buvo toli, grįždavau vakare prieš devynias. Dėl to negalėdavau dalyvauti savaitinėse sueigose, išskyrus sekmadienį. O En lankė visas sueigas ir sparčiai žengė pirmyn. Aš irgi troškau jų nepraleisti, taip pat vesti vaisingas šeimos studijas. Žinojau turįs kažko atsisakyti. Tad nusprendžiau sutrumpinti savo darbo valandas, net jei teks prarasti kai kuriuos klientus.

Viskas susiklostė puikiai. Mums šeimos studijos buvo tokios pat svarbios kaip ir penkios savaitinės sueigos Karalystės salėje ir vadinome jas šeštąja sueiga. Nutarėme susiburti nustatytą dieną ir valandą — kas trečiadienį aštuntą vakaro. Neretai po vakarienės baigus virtuvėje plauti indus kas nors primindavo, jog priartėjo laikas „sueigai“. En pradėdavo vesti studijas, kai aš vėluodavau, o grįžęs pratęsdavau.

Kita, kas mūsų šeimą stiprino ir vienijo — dienos citatos skaitymas drauge rytais. Reikėjo tai suderinti, nes visi keldavomės skirtingu laiku. Pasitarę nusprendėme keltis kartu, pusryčiauti pusę septynių ir aptarti Biblijos citatą. Tai mums buvo labai naudinga. Kai sūnūs užaugo, pasirinko tarnybą Betelyje. Manome, jog kasdieniai Biblijos eilučių aptarimai prisidėjo prie jų dvasinio ugdymo.

Po krikšto daugiau aukojamės tarnybai

1962-aisiais pasikrikštijau. Paskui įmonę, kurią valdžiau 21 metus, pardaviau, susiradau darbą netoli namų, kad būčiau arčiau šeimos ir drauge galėtume tarnauti Jehovai. Taip patyrėme daug palaimų. Visi užsibrėžėme tikslą imtis visalaikės tarnybos. Pirmasis ją nuo aštuntojo dešimtmečio pradėjo vyresnysis sūnus Edvardas, nusprendęs tarnauti reguliariuoju pionieriumi iškart po vidurinės mokyklos. Vėlėliau pionieriškos veiklos ėmėsi mūsų Džordžas, o netrukus ir En. Visi trys pasakodavo atsitikimus iš lauko tarnybos ir tai mane labai skatino prie jų prisidėti. Apsvarstėme, kaip supaprastinti gyvenimą, kad ir aš galėčiau būti visalaikis skelbėjas. Sutarėme parduoti namą. Jame pragyvenome 18 metų, užauginome vaikus ir tikrai čia mums buvo labai gera, bet Jehova palaimino mūsų nutarimą.

1972 metais tarnauti į Betelį pakvietė Edvardą, o 1974 — Džordžą. Nors mudu su En jų pasiilgdavome, negalvojome, kaip puiku būtų, jeigu sūnūs gyventų netoliese, vestų, turėtų vaikų. Užuot taip manę, džiaugėmės, kad jiedu tarnauja Jehovai Betelyje. *  Pritariame žodžiams iš Patarlių 23:15: „Mano vaike, jeigu tavo širdis išmintinga, tai ir mano širdis džiaugsis.“

Tarnaujame specialiaisiais pionieriais

Sūnums išvykus į Betelį, tęsėme pionierišką tarnystę. Vieną 1975 metų dieną mums atsiuntė kvietimą tarnauti specialiaisiais pionieriais nepaskirtoje teritorijoje Klintono apygardoje (Ilinojaus valstija). Tai bent staigmena! Vadinasi, reikės palikti Naująjį Džersį, kuris netoli nuo Niujorke tarnaujančių sūnų; čia taip pat turėjome draugų bei giminių. Bet mums tai buvo Jehovos užduotis, todėl ryžomės aukotis ir susilaukėme naujų palaimų.

Po keleto mėnesių triūso naujoje teritorijoje pradėjome rengti sueigas vienoje Karlailio (Ilinojaus valstija) salėje, kurioje mielai buvo leidžiama rinktis. Tačiau norėjome turėti nuolatinę sueigų vietą. Vienas brolis su žmona surado labai mažą nuomojamą namelį. Viską — viduje bei lauke — išvalėme ir pavertėme jį sueigų vieta. Smagu prisiminti smalsuolį arklį, kuris dažnai įbesdavo nosį į langą ir stebeilydavo, kas vyksta sueigoje.

Ilgainiui buvo įkurtas Karlailio susirinkimas ir džiaugėmės, kad prie to prisidėjome. Mums padėjo jaunesnė pionierių pora, Stivas ir Karil Tompsonai, irgi atvykę į šią nepaskirtą teritoriją. Jiedu tarnavo čia keletą metų, o paskui baigė Sargybos bokšto biblinę Gileado mokyklą ir buvo paskirti misionieriais į Rytų Afriką, kur dirba keliaujamąjį darbą.

Netrukus mūsų maža sueigų patalpa pasidarė per ankšta ir reikėjo didesnės. Vėl padėjo tas pats brolis su žmona: nupirko būstą, daug tinkamesnį Karalystės salei. Kokie buvome laimingi, kai po keleto metų mus pakvietė į naujai pastatytos Karlailio Karalystės salės dedikaciją! Man teko garbė pasakyti dedikacinę kalbą. Darbas šioje teritorijoje, kur patyrėme puikių atsitikimų, buvo Jehovos palaima.

Tarnaujame naujoje teritorijoje

1979-aisiais mus paskyrė į naują teritoriją — Harisoną (Naujasis Džersis). Čia tarnavome beveik 12 metų. Tuo laiku pradėjome Biblijos studijas su viena kine ir nuo tada su kinais jų užsimezgė daugiau. Sužinojome, kad Harisone gyvena tūkstančiai  kinų studentų bei šeimų. Tai mus paskatino mokytis jų kalbos. Nors tam kasdien tekdavo skirti laiko, džiaugėmės vesdami savo teritorijoje daug Biblijos studijų kinams.

Per tuos metus yra nutikę nemažai juokingų atsitikimų, ypač mums kalbant kiniškai. Kartą En prisistatė vietoj Biblijos mokytojos Biblijos „pele“. Šie žodžiai labai panašūs. Namų šeimininkė nusišypsojo ir pasakė: „Prašom užeiti. Dar niekada nesu kalbėjusi su Biblijos pele.“ Mums ir dabar nelengva perprasti šią kalbą.

Paskui mudu paskyrė į Naująjį Džersį; čia irgi darbavomės kinų teritorijoje. Vėliau buvome pakviesti persikelti į Bostoną (Masačusetso valstija), kur jau apie trejetą metų veikė kinų grupė. Džiaugėmės garbe remti šią grupę pastaruosius septynerius metus ir matyti, kaip 2003-iųjų sausio 1-ąją ji tapo susirinkimu.

Pasiaukojamo gyvenimo palaimos

Pasak Malachijo 3:10, Jehova siūlo savo tautai sunešti aukas bei atnašas, kad už tai jis galėtų apipilti palaimomis. Atsisakėme verslo, į kurį buvau pasinėręs. Pardavėme mums labai brangų namą. Atsisakėme ir kitų dalykų. Tačiau, palyginus su palaimomis, nedaug ką paaukojome.

Iš tikrųjų, kokių dosnių palaimų Jehova išliejo mums! Esame patenkinti, kad vaikai priėmė tiesą, džiaugiamės būdami gyvybę gelbstinčioje visalaikėje tarnyboje ir matome, kaip Jehova rūpinasi mūsų poreikiais. Išties nedaug ką paaukoję patyrėme gausių palaimų!

[Išnaša]

[Iliustracija 25 puslapyje]

Luiz ir Džordžas Blentonai su En 1991 metais

[Iliustracija 26 puslapyje]

Karlailio Karalystės salė, dedikuota 1983 metų birželio 4-ąją

[Iliustracija 27 puslapyje]

Drauge su neseniai įkurtu Bostono kinų susirinkimu

[Iliustracija 28 puslapyje]

Su Edvardu, Koni, Džordžu ir Greis