Dievo tarnai privalo mylėti gerumą
Dievo tarnai privalo mylėti gerumą
„Ko gi Jehova prašo iš tavęs, jei ne rodyti teisingumą, mylėti gerumą ir kukliai vaikščioti su savo Dievu?“ (MICHĖJO 6:8, NW)
1, 2. a) Kodėl nestebina, kad Jehova tikisi, jog žmonės rodys gerumą? b) Kokius klausimus apie gerumą verta apsvarstyti?
JEHOVA yra Dievas, kupinas gerumo. (Romiečiams 2:4; 11:22) Kaip už tai privalėjo būti jam dėkinga pirmoji pora, Adomas ir Ieva! Edeno sode jie galėjo gėrėtis kūriniais, kurie liudijo apie Dievo gerumą žmonėms. Jehova ir toliau yra geras visiems, net blogiems ir nedėkingiems.
2 Žmonės sukurti panašūs į Dievą, todėl gali atspindėti jo savybes. (Pradžios 1:26) Nenuostabu, kad Jehova tikisi, jog rodysime gerumą. Pasak Michėjo 6:8 (NW), Dievo tarnai turi „mylėti gerumą“. O kas yra gerumas? Kaip jis siejasi su kitomis Dievo savybėmis? Ir jeigu žmonės apdovanoti gebėjimu rodyti gerumą, kodėl šis pasaulis toks žiaurus? Kodėl mums, krikščionims, reikia būti geriems bendraujant su kitais?
Kas yra gerumas?
3. Kaip apibūdintum gerumą?
3 Gerumą rodome rūpindamiesi kitais — teikdami paramą, negailėdami malonių žodžių. Vadinasi, reikia vengti visko, kas būtų kam nors žalinga, ir stengtis daryti gera. Geras žmogus yra draugiškas, švelnus, atjautus, gailestingas. Jis taktiškas, dėmesingas kitiems. Apaštalas Paulius krikščionims patarė: „Apsivilkite nuoširdžiu gailestingumu, gerumu, nuolankumu, romumu ir kantrumu.“ (Kolosiečiams 3:12) Tad gerumas yra vienas tikrojo krikščionies simbolinių rūbų.
4. Kaip Jehova pirmas rodo gerumą žmonijai?
4 Jehova Dievas pirmas rodo gerumą. Pauliaus žodžiais tariant, „kai pasirodė mūsų Gelbėtojo Dievo gerumas ir meilė žmonėms, jis išgelbėjo mus Šventosios Dvasios atgimdančiu ir atnaujinančiu nuplovimu“. (Titui 3:4, 5) Dievas ‘nuplauna’, arba apvalo, pateptuosius krikščionis Jėzaus krauju pritaikydamas jų labui Kristaus išperkamosios aukos vertę. Jie tampa kitokie, „naujas kūrinys“, tai yra dvasia pagimdyti Dievo sūnūs. (2 Korintiečiams 5:17) Gerumą bei meilę Dievas rodo ir „milžiniškai miniai“, kuri „išplovė savo apsiaustus ir juos išbaltino Avinėlio kraujyje“. (Apreiškimo 7:9, 14; 1 Jono 2:1, 2)
5. Kodėl tie, kuriuos veda Dievo dvasia, privalo rodyti gerumą?
5 Gerumas taip pat yra Dievo šventosios dvasios, arba veikliosios jėgos, vaisius. Paulius pasakė: „Dvasios vaisius yra meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas. Tokiems dalykams nėra įstatymo.“ (Galatams 5:22, 23) Tad ar tie, kuriuos veda Dievo dvasia, neprivalo rodyti gerumo?
Tikrasis gerumas — ne silpnybė
6. Koks gerumas yra silpnybė ir kodėl?
6 Kai kurių požiūriu, gerumas yra silpnybė. Jie mano, jog žmogus turi būti kietaširdis, kartais net šiurkštus, kad visi matytų jo jėgą. Bet valios išties reikia tam, kad gebėtum rodyti tikrą, o ne tariamą gerumą. Kadangi tikrasis gerumas yra Dievo dvasios vaisius, jį rodantis asmuo negali abejingai žiūrėti į blogą elgesį. O netinkamas gerumas — silpnybė, taikstymasis su blogiu.
7. a) Kaip Elis nuolaidžiavo sūnums? b) Kodėl vyresnieji turi saugotis rodyti netinkamą gerumą?
7 Pagalvok apie senovės Izraelio vyriausiąjį kunigą Elį. Jis nedrausmino savo sūnų, Hofnio ir Fineho, tarnavusių kunigais prie padangtės. Jiedu nesitenkindavo ta aukos dalimi, kuri buvo skirta kunigams pagal Dievo įstatymą, o reikalaudavo iš aukotojo žalios mėsos dar prieš sudeginant taukus kaip atnašą ant aukuro. Elio sūnūs taip pat paleistuvaudavo su moterimis, tarnaujančiomis prie įėjimo į padangtę. Tačiau užuot pašalinęs Hofnį ir Finehą iš pareigų, Elis tik švelniai jiems papriekaištaudavo. (1 Samuelio 2:12-29) Nenuostabu, kad „tomis dienomis Dievo žodis buvo retas“! (1 Samuelio 3:1) Krikščionių vyresnieji turi nenuolaidžiauti, tai yra nerodyti netinkamo gerumo nuodėmiautojams, dėl kurių gali grėsti pavojus susirinkimo dvasingumui. Rodyti tikrą gerumą nereiškia ignoruoti piktžodžiavimą ir nedorą elgesį, kuriais pažeidžiamos Dievo normos.
8. Kaip Jėzus rodė tikrą gerumą?
8 Mūsų Pavyzdys, Jėzus Kristus, niekada nerodė netinkamo gerumo. Jis buvo tikrojo gerumo įsikūnijimas. Štai pasakyta, kad Jėzus „gailėjosi žmonių, nes jie buvo suvargę ir apleisti lyg avys be piemens“. Doros širdies žmonės mielai su juo bendraudavo, net atnešdavo jam savo vaikučius. Pagalvok, kokį gerumą ir atjautą Jėzus rodė, kai „laimino juos, apkabindamas“. (Mato 9:36; Morkaus 10:13-16) Nors Jėzus buvo geras, nesileisdavo į kompromisus dėl to, kas buvo teisinga, jo dangiškojo Tėvo požiūriu. Jis niekada netoleravo blogio; Dievo apdovanotas drąsa, demaskuodavo veidmainius religinius vadovus. Mato 23:13-26 rašoma, jog keliskart jis pasakė: „Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai!“
Gerumas ir kitos dieviškosios savybės
9. Kaip gerumas siejasi su kantrybe bei maloningumu?
9 Gerumas siejasi su kitomis savybėmis, kurias ugdo Dievo dvasia, pavyzdžiui, su kantrybe bei maloningumu. Išties asmuo, ugdantis gerumą, rodo šią savybę kantriai. Jis kantrus net su šiurkščiu žmogumi. Gerumas neatsiejamas nuo maloningumo, tai yra paramos kitam. Biblijoje vartojamas graikiškas žodis, verčiamas „gerumas“, kartais gali būti verčiamas „maloningumas“. Pirmieji krikščionys šia savybe taip stebino pagonis, jog tie, pasak Tertuliano, Jėzaus sekėjus vadino ‘įkūnytu gerumu’.
10. Kaip gerumas susijęs su meile?
10 Meilė irgi neatsiejama nuo gerumo, arba maloningumo. Apie savo sekėjus Jėzus pasakė: „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus.“ (Jono 13:35) Tokią meilę Paulius apibūdino taip: „Meilė kantri, meilė maloninga.“ (1 Korintiečiams 13:4) Gerumas taip pat susijęs su „ištikima meile“, dažnai Rašte vartojamu posakiu, kartais dar verčiamu „ištikimas gerumas“. Hebrajiškas daiktavardis, verčiamas „ištikima meilė“, gali būti apibrėžiamas kaip meilės kupinas gerumas, rodomas kokiam nors asmeniui arba dalykui, kol pasiekiamas tikslas. Jehova savo ištikimą meilę rodo įvairiopai, pavyzdžiui, gelbėdamas arba apsaugodamas. (Psalmyno 6:5 [6:4, Brb]; 40:12 [40:11, Brb]; 143:12)
11. Žinodami, kad Dievas ištikimas savo meile, kokiu pažadu galime būti tikri?
11 Ištikima Jehovos meilė patraukia prie jo žmones. (Jeremijo 31:3) Kai atsidavusius Dievo tarnus reikia išgelbėti arba jiems padėti, šie neabejoja, jog patirs jo ištikimą meilę. Būdami tuo tikri jie meldžia kaip psalmininkas: „Aš pasitikiu tavo ištikimu gerumu, mano širdis džiūgaus, nes tu mane išgelbėsi.“ (Psalmyno 13:6 [13:5, Brb]) Kadangi Dievas ištikimas savo meile, jo tarnai gali visiškai juo pasikliauti. Jiems duotas pažadas: „Viešpats neapleis savo tautos, nepaliks savo paveldo.“ (Psalmyno 94:14)
Kodėl pasaulis toks žiaurus?
12. Kada ir kaip prasidėjo engėjiškas valdymas?
12 Atsakymą į šį klausimą sužinome iš įvykių Edeno sode. Žmonijos istorijos pradžioje vienas dvasinis kūrinys virto savanaudžiu, išpuiko ir panūdo valdyti pasaulį. Įgyvendindamas savo užmačias, jis iš tiesų pasidarė „šio pasaulio kunigaikščiu“, dideliu engėju. (Jono 12:31) Tai Šėtonas Velnias, pagrindinis Dievo ir žmogaus priešininkas. (Jono 8:44; Apreiškimo 12:9) Kad jis, kupinas egoizmo, sumanė įvesti valdymą, konkurencinį maloniam Jehovos viešpatavimui, tapo aišku netrukus po Ievos sukūrimo. Blogas valdymas prasidėjo Adomui pasirinkus kelią, nepriklausomą nuo Dievo vadovavimo, visiškai paniekinus Jo gerumą. (Pradžios 3:1-6) Adomas ir Ieva netapo nepriklausomi, o pateko į savanaudžio, išdidaus Velnio įtaką ir pasidarė jo pavaldiniais.
13—15. a) Kokios pasekmės ištiko žmoniją atmetus teisingą Jehovos valdymą? b) Kodėl šis pasaulis toks žiaurus?
13 Atkreipkime dėmesį į kai kurias viso to pasekmes. Adomas ir Ieva buvo išvaryti iš rojaus — gražaus Edeno parko, pilno vertingų augalų, vaismedžių, ir dabar juos lydėjo vargai. Dievas Adomui pasakė: „Kadangi tu paklausei savo žmonos balso ir valgei nuo medžio, apie kurį buvau tau įsakęs: ‘Nuo jo nevalgysi!’ — tebūna už tai prakeikta žemė; triūsu maitinsies iš jos visas savo gyvenimo dienas. Erškėčius ir usnis ji tau želdins.“ Žemės prakeikimas reiškė, kad ją bus labai sunku įdirbti. Kaip nelengva verstis iš tokios erškėčius ir usnis želdinančios dirvos, gerai žinojo Adomo palikuoniai; vienas jų, Nojaus tėvas Lamechas, netgi sakė trokštąs „atgaivos nuo mūsų darbų ir mūsų rankų triūso“. (Pradžios 3:17-19; 5:29)
14 Adomas ir Ieva iškeitė ramybę į sielvartą. Dievas pasakė Ievai: „Aš padauginsiu tavo skausmus per nėštumą; skausme gimdysi vaikus, bet aistringai geisi savo vyro, o jis valdys tave.“ Vėliau Kainas, pirmagimis, žiauriai pasielgė su broliu — jį nužudė. (Pradžios 3:16; 4:8)
15 Apaštalas Jonas tvirtino: „Visas pasaulis yra piktojo pavergtas.“ (1 Jono 5:19) Kaip tas piktasis valdovas, taip ir pasaulis šiandien pilnas ydų, tarp jų egoizmo ir išdidumo. Nenuostabu, kad jame vyrauja šiurkštumas, žiaurybės! Bet tai nesitęs amžinai. Jehova garantuoja, kad viešpataujant jo Karalystei šiurkštumo bei žiaurybių neliks, o klestės gerumas, atjauta.
Valdant Dievo Karalystei klestės gerumas
16. Kodėl Dievo valdymas per Jėzų Kristų remiasi gerumu ir kam tai mus įpareigoja?
16 Jehova ir jo Karalystės paskirtasis Karalius Jėzus Kristus reikalauja iš savo pavaldinių ištikimos meilės ir gerumo. (Michėjo 6:8) Jėzus Kristus leido suprasti, kad Tėvo jam patikėtas viešpatavimas remsis gerumu. (Hebrajams 1:3) Tai matome iš Jėzaus žodžių, demaskuojančių melagingus religinius vadovus, apkrovusius žmones sunkiomis naštomis. Jis pasakė: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti; aš jus atgaivinsiu! Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. Mano jungas švelnus, mano našta lengva.“ (Mato 11:28-30) Daugybė religinių bei kitų žemės valdovų vargina žmones nepakeliamomis naštomis — begale taisyklių, neatlyginamais darbais. O tai, ko Jėzus reikalauja iš savo sekėjų, atitinka jų pačių poreikius ir gebėjimus. Kokia atgaiva, kokia iš tikrųjų lengva našta! Ar tai neskatina mus rodyti gerumą kitiems? (Jono 13:15)
17, 18. Kodėl galime būti tikri, kad tie, kas valdys su Kristumi danguje ar atstovaus jam žemėje, rodys gerumą?
17 Jėzus raiškiai pabrėžė apaštalams, kaip Dievo Karalystė skiriasi nuo žmogaus valdymo. Biblijoje rašoma: „Tarp [mokinių] kilo ginčas, kuris iš jų galėtų būti laikomas didžiausiu. Bet Jėzus jiems pasakė: ‘Pagonių tautų karaliai engia jas ir jų valdovai liepia vadinti save geradariais. Jūs taip nedarykite. Kas vyriausias tarp jūsų, tebūnie tarsi mažiausias, o viršininkas tebūnie lyg tarnas. Katras yra vyresnis — kuris sėdi už stalo ar kuris jam patarnauja? Argi ne tas, kuris sėdi?! O aš tarp jūsų esu kaip tas, kuris patarnauja.’“ (Luko 22:24-27)
18 Valdovai stengiasi didybę rodyti engdami pavaldinius, vadindamiesi garbės vardais, tarsi tokie titulai iškeltų juos virš kitų. Bet Jėzus pasakė, kad tikrasis didingumas remiasi uolia, nepaliaujama tarnyste kitiems. Visi, kurie valdys su Kristumi danguje arba tarnaus jo atstovais žemėje, privalo rodyti tokį kaip jo nuolankumą bei gerumą.
19, 20. a) Kaip Jėzus parodė, koks didelis Jehovos gerumas? b) Kaip galime sekti Jehova rodydami gerumą?
19 Įsiklausykime į kitus meilingus Jėzaus patarimus. Kalbėdamas, koks didis Jehovos gerumas, Jėzus pasakė: „Jei mylite tuos, kurie jus myli, tai koks čia jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai myli juos mylinčius. Jei darote gera tiems, kurie jums gera daro, tai koks jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai taip daro. Jei skolinate tik tiems, iš kurių tikitės atgausią, koks jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai skolina nusidėjėliams, kad atgautų paskolą. Bet jūs mylėkite savo priešus, darykite gera ir skolinkite, nieko nesitikėdami. Tuomet jūsų lauks didelis atlygis, ir jūs būsite Aukščiausiojo vaikai: juk jis maloningas ir nedėkingiesiems, ir piktiesiems. Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas.“ (Luko 6:32-36, kursyvas mūsų)
20 Dievo gerumas yra nesavanaudiškas: už tai nieko nereikalaujama ir nieko nesitikima. Jehova geraširdiškai „leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų“. (Mato 5:43-45; Apaštalų darbų 14:16, 17) Sekdami savo dangiškuoju Tėvu, mes ne tik vengiame nuskriausti žmogų ar būti jam nedėkingi, bet stengiamės daryti gera visiems, net priešininkams. Savo gerumu rodome Jehovai ir Jėzui, kad trokštame gyventi valdant Dievo Karalystei, kai visi santykiai tarp žmonių bus paremti gerumu bei kitomis dieviškosiomis savybėmis.
Kodėl turime rodyti gerumą?
21, 22. Kodėl turime rodyti gerumą?
21 Tikrajam krikščioniui labai svarbu rodyti gerumą. Iš to matyti, kad turime Dievo dvasią. Be to, rodydami gerumą sekame Jehova Dievu ir Jėzumi Kristumi. Gerumo reikalaujama iš tų, kurie bus Dievo Karalystės pavaldiniai. Todėl privalome mylėti šią savybę ir mokytis ją rodyti.
22 Kaip galime rodyti gerumą kasdien? Apie tai bus kalbama kitame straipsnyje.
Kaip atsakytum?
• Kas yra gerumas?
• Kodėl pasaulis toks žiaurus?
• Iš kur žinome, kad Dievui valdant klestės gerumas?
• Kodėl tie, kas trokšta gyventi valdant Dievo Karalystei, turi rodyti gerumą?
[Studijų klausimai]
[Iliustracija 13 puslapyje]
Krikščionių vyresnieji stengiasi būti geri ir malonūs kaimenei
[Iliustracija 15 puslapyje]
Jehovos ištikima meile gali būti tikri jo tarnai sunkiu metu
[Iliustracijos 16 puslapyje]
Jehova geraširdiškai siunčia saulės šviesą ir lietų visiems žmonėms