Kai Dievo valia bus žemėje

MOKYDAMAS apaštalus melsti „teesie tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje“, Jėzus kalbėjo iš patirties, nes buvo gyvenęs danguje su Tėvu. (Mato 6:10; Jono 1:18; 3:13; 8:42) Daugybę amžių prieš jam tampant žmogumi, viskas danguje ir žemėje vyko pagal Dievo valią. Tai buvo nuostabus harmonijos ir pasitenkinimo laikotarpis. (Patarlių 8:27-31)

Pirmieji Dievo kūriniai — dvasinės būtybės: „jo angelai, jo žodį vykdantys galiūnai“. Jie buvo ir yra „jo tarnai, vykdantys jo valią“. (Psalmyno 103:20, 21) Ar angelai galėjo reikšti ir savo valią? Taip. Kuriant žemę šie ‘Dievo sūnūs šaukė iš džiaugsmo’. (Jobo 38:7, Brb) Tas džiaugsmas rodė, kaip jie gėrisi Dievo tikslu ir pritaria jo valiai.

Padaręs žemę Dievas paruošė ją žmonėms gyventi ir galiausiai sukūrė pirmuosius vyrą bei moterį. (Pradžios 1 skyrius) Ar dėl to vertėjo džiūgauti? Įkvėptame pranešime sakoma: „Dievas apžvelgė visa, ką buvo padaręs, ir iš tikrųjų matė, kad buvo labai gera“, — puiku, tobula. (Pradžios 1:31)

Kokia buvo Dievo valia pirmajai porai bei jų palikuoniams? Pasak Pradžios 1:28, irgi labai gera: „Dievas palaimino juos, tardamas: ‘Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją! Viešpataukite ir jūros žuvims, ir padangių paukščiams, ir visiems žemėje judantiems gyvūnams.’“ Kad įvykdytų šį nuostabų pavedimą, mūsų protėviai, taip pat jų palikuoniai, turėjo gyventi amžinai. Negrėsė jokia nelaimė, neteisybė, širdgėla ar mirtis.

Tada Dievo valia buvo vykdoma tiek danguje, tiek žemėje. Vykdantieji ją tai darė su didžiausiu malonumu. Kas gi atsitiko?

Netikėtai Dievo valia buvo užginčyta. Nors tai nebuvo neišsprendžiama, toks iššūkis atnešė ilgą skausmo bei sielvarto laikotarpį, ir tai sukėlė abejonių dėl Dievo valios žmonijai. Mes esame viso to aukos. Koks tas iššūkis?

Dievo valia maišto metu

Vienas iš dvasinių „Dievo sūnų“ matė, jog Dievo valią žmonijai gali užginčyti savo naudai. Kuo daugiau apie tai mąstė, tuo realesnė ir patrauklesnė ši galimybė atrodė. (Jokūbo 1:14, 15) Galbūt manė: jei pirmuosius žmones patrauks į savo pusę, Dievas jo konkurencinę valdžią bus priverstas kęsti. O gal maištautojas tikėjosi, kad žmonių Jehova mirtimi nebaus, antraip sužlugtų Jo tikslas. Dėl to  Dievas turės keisti planus ir pripažinti padėtį to dvasinio sūnaus, kuriam Jo žemiškieji kūriniai dabar paklūsta. Šitas maištininkas vėliau deramai pavadintas Šėtonu, tai yra „priešininku“. (Jobo 1:6)

Savo troškimo užvaldytas Šėtonas kreipėsi į moterį. Kurstė ją ignoruoti Dievo valią ir tapti moraliai nepriklausoma: „Jūs tikrai nemirsite! . . Būsite kaip Dievas, žinantis, kas gera ir kas pikta“, — kalbėjo jis. (Pradžios 3:1-5) Tai buvo tarsi laisvės pažadas ir Ieva priėmė jį su viltimi, kad gyvens dar geriau. Vėliau tuo įtikino ir vyrą. (Pradžios 3:6)

Jiedu pasielgė ne pagal Dievo, o pagal savo pačių valią. Ir susilaukė pražūtingų pasekmių. Dievas anksčiau buvo įspėjęs, jog neklusnumas reikš mirtį. (Pradžios 3:3) Žmonės nebuvo sukurti tvarkytis sėkmingai be Dievo. (Jeremijo 10:23) Maža to, prarado tobulybę ir palikuoniams perdavė netobulumą bei mirtį. (Romiečiams 5:12) Atitaisyti šių padarinių Šėtonas negalėjo.

Ar tie įvykiai sužlugdė Dievo tikslą, arba valią, žemei ir žmonijai? Ne. (Izaijo 55:9-11) Tačiau iškilo klausimų, į kuriuos reikėjo atsakyti. Ar gali žmogus ‘būti kaip Dievas, žinantis, kas gera ir kas pikta’, kaip teigė Šėtonas? Kitaip tariant, turėdami pakankamai laiko, ar galime nuspręsti, kas teisinga ir kas klaidinga, kas naudinga ir kas žalinga visose gyvenimo srityse? Ar verta visiškai paklusti Dievui manant, kad jo valdymas geriausias? Ar visuomet verčiau sutikti su jo valia? Kaip atsakytumėte?

Parodyti, koks atsakymas teisingas, protingų kūrinių akivaizdoje buvo tik vienas kelias: tiems, kurie geidžia būti nepriklausomi, leisti įgyvendinti savo norą. Vien atėmus jiems gyvybę, klausimai neišsispręstų. O duodant žmonijai ganėtinai laiko tvarkytis pačiai, rezultatai taptų akivaizdūs. Patvirtindamas šį sprendimą Dievas pasakė moteriai, kad ji gimdys vaikus. Taip prasidėjo žmonių šeima. Todėl ir mes šiandien gyvi! (Pradžios 3:16, 20)

Tačiau tai nereiškė, kad Dievas leis žmonėms ir tam maištingam dvasiniam sūnui daryti viską, ką nori. Dievas neišsižadėjo nei visavaldystės, nei savo tikslo. (Psalmyno 83:19 [83:18, Brb]) Tai patikino išpranašaudamas maišto kurstytojo galą bei jo padarytos žalos atitaisymą. (Pradžios 3:15) Taip pačioje pradžioje žmonija gavo guodžiantį pažadą.

Pirmieji tėvai atsiskyrė nuo Dievo valdymo ir atskyrė nuo jo savo palikuonius. Kad apsaugotų nuo liūdnų šitokio sprendimo pasekmių, Dievui būtų reikėję kiekviename žingsnyje primesti žmonėms savo valią. Tačiau tuomet jie  nebūtų turėję laisvės tvarkytis savarankiškai.

Žinoma, žmonės galėjo rinktis Dievo valdymą. Galėjo sužinoti, kokia tuo metu yra Dievo valia, ir kuo tiksliau prie jos derintis. (Psalmyno 143:10) Bet neišsprendus žmonijos nepriklausomybės nuo Dievo klausimo, sunkumų išvengti nebuvo įmanoma.

Savų sprendimų padariniai išryškėjo gana anksti. Žmonių šeimos pirmagimis Kainas nužudė Abelį, nes Kaino „darbai buvo pikti, o brolio — teisūs“. (1 Jono 3:12) Tai nebuvo Dievo valia. Dievas buvo įspėjęs Kainą, o vėliau nubaudė. (Pradžios 4:3-12) Kainas pasirinko Šėtono pasiūlytą moralinę nepriklausomybę ir parodė esąs „iš piktojo“. Panašiai elgėsi ir kiti.

Praėjus daugiau kaip 1500 metų, „Dievo akyse žemė buvo pagedusi ir pilna smurto“. (Pradžios 6:11) Jai išsaugoti reikėjo ryžtingų veiksmų. Dievas jų ėmėsi sukeldamas pasaulinį tvaną ir išgelbėdamas vieną teisią šeimą — Nojų, jo žmoną ir sūnus su žmonomis. (Pradžios 7:1) Visi mes — jų palikuoniai.

Nuo tada bėgant amžiams Dievas duodavo nurodymų tiems, kas nuoširdžiai trokšta sužinoti jo valią. Jehova įkvėpė ištikimus vyrus užrašyti jo pranešimus visiems, ieškantiems jo vadovavimo. Tuos pranešimus randame Šventajame Rašte. (2 Timotiejui 3:16) Atsidavusiems žmonėms Dievas meilingai leido turėti su juo artimus ryšius, netgi tapti jo draugais. (Izaijo 41:8) Jis suteikė jiems stiprybės ištverti sunkius išbandymus, varginusius žmoniją per tuos nepriklausomybės tūkstantmečius. (Psalmyno 46:2 [46:1, Brb]; Filipiečiams 4:13) Kokie dėkingi galime būti už visa tai!

„Teesie tavo valia“ visur

Ką Dievas iki šiol padarė, dar nėra jo galutinė valia žmonijai. Krikščionių apaštalas Petras rašė: „Pagal jo pažadą mes laukiame naujo dangaus ir naujos žemės, kuriuose gyvena teisumas.“ (2 Petro 3:13) Čia simboliškai kalbama apie žmonijai duotą naują vadovybę ir tai vadovybei paklūstančią naują visuomenę.

Pranašas Danielius užrašė dar aiškiau: „Anų karalių dienomis dangaus Dievas įkurs karalystę, kuri niekada nebus sunaikinta... Ji sutrupins į šipulius visas anas karalystes ir padarys joms galą, o pati tvers amžinai.“ (Danieliaus 2:44) Ši pranašystė nusako, jog dabartinė netinkama santvarka bus sunaikinta ir pakeista nauja valdžia — Dievo Karalyste. Kokia tai gera naujiena! Nesutarimai, egoizmas, dėl kurių kyla smurtas ir grėsmė žemei, vieną dieną išnyks be pėdsako.

Kuomet tai įvyks? Mokiniai Jėzaus klausė: „Kada tai bus ir koks ženklas liudys tave čia esant ir šią santvarką baigiantis?“ Atsakydamas Jėzus, be kita ko, pasakė: „Ši geroji naujiena apie karalystę bus paskelbta visame pasaulyje paliudyti visoms tautoms. Ir tada ateis galas.“ (Mato 24:3, NW; 24:14, Č. Kavaliausko vertimas, 1972)

Gerai žinoma, kad dabar šis skelbimo darbas vykdomas pasauliniu mastu. Galbūt tai matote ir savo kaimynystėje. Knygoje These Also Believe profesorius Č. Breidenas rašo: „Jehovos liudytojai savo skelbimu tiesiog užtvindė žemę... Jokios kitos religijos nariai tikrai nėra tokie uolūs ir atkaklūs platindami gerąją Karalystės  naujieną, kaip Jehovos liudytojai.“ Šią gerąją naujieną liudytojai aktyviai skelbia daugiau kaip 230 šalių beveik 400 kalbų. Tas išpranašautas darbas dar niekada nebuvo toks visuotinis. Tai — vienas iš daugelio įrodymų, kad artėja laikas Karalystei pakeisti žmonių valdžias.

Karalystė, kuri, Jėzaus žodžiais, bus skelbiama, yra ta pati, kurios melsti jis mokė pavyzdinėje maldoje: „Teateinie tavo karalystė, teesie tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje.“ (Mato 6:10) Taigi per šią Karalystę Dievas įgyvendins savo tikslą bei valią žmonijos ir žemės labui.

Ką tai reiškia? Apreiškimo 21:3, 4 skaitome: „Išgirdau galingą balsą, skambantį nuo sosto: ‘Štai Dievo padangtė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus jo tauta, o pats Dievas bus su jais. Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo.’“ Tada Dievo valia bus vykdoma visur — tiek danguje, tiek žemėje. * Ar norėtumėte gyventi tuo metu?

[Išnaša]

[Iliustracija 5 puslapyje]

Dievo valios nepaisymas sukėlė tragediją