Gyvenimo istorija

Man atsivėrė akys

PAPASAKOJO EGONAS HAUSERIS

Praėjus dviem mėnesiams nuo tada, kai apakau, mano akys atsivėrė Biblijos tiesai, nors iki tol šia knyga niekada nesidomėjau.

KAI permąstau daugiau kaip septynias dešimtis nugyventų metų, galiu daug kuo džiaugtis. Tačiau jeigu būčiau galėjęs, vieną dalyką būčiau pakeitęs — apie Jehovą Dievą sužinojęs daug anksčiau.

Gimiau 1927-aisiais Urugvajuje, nedidelėje šalyje palei Atlanto vandenyną, tarp Argentinos ir Brazilijos, Dievo apdovanotoje nepaprasto grožio gamtovaizdžiais. Dauguma gyventojų — imigrantų iš Italijos ir Ispanijos palikuoniai. Mano tėvai čia atsikėlė iš Vengrijos. Vaikystę praleidau skurdžioje, tačiau glaudžioje bendruomenėje. Nereikėjo nei durų rakinti, nei langų grotuoti. Nebuvo jokios rasinės neapykantos. Vietiniai ir užsieniečiai, juodaodžiai ir baltieji — visi gyvenome draugiškai.

Tėvai buvo uolūs katalikai, todėl būdamas dešimties jau patarnaudavau per mišias. Suaugęs bendradarbiavau su vietos parapija ir priklausiau vyskupo patarėjų komisijai vietinėje vyskupijoje. Kadangi pasirinkau mediko profesiją, buvau pakviestas dalyvauti katalikų bažnyčios suorganizuotame seminare Venesueloje. Mūsų grupę sudarė ginekologai, todėl gavome pavedimą tirti pasirodžiusius tuo laiku prekyboje hormoninius kontraceptinius preparatus.

 Medicinos studento apmąstymai

Dar studijų metais gilindamasis į žmogaus anatomiją negalėjau atsistebėti, kaip nepaprastai sudarytas mūsų kūnas. Žavėjo organizmo gebėjimas išgyti ir atsigauti po traumos, pavyzdžiui, kad pašalinus kepenų ar šonkaulio dalį ji atauga.

Bet mačiau, kaip stipriai žmonės nukenčia per įvairias nelaimes, ir buvo labai liūdna, kai jie mirdavo dėl perpilto kraujo. Kaip šiandien pamenu tą nemalonų jausmą, kai reikėdavo kalbėtis su giminaičiais, praradusiais artimąjį dėl kraujo perpylimo sukeltų komplikacijų. Dažniausiai šeima taip ir nesužinodavo, kad žmogus mirė jam perpylus kraują. Paprastai būdavo nurodomos kitos priežastys. Nors praėjo daug metų, iki šiol pamenu, jog vis dvejojau dėl kraujo perpylimo pagrįstumo, kol galiausiai priėjau prie išvados, kad tai abejotinas gydymo būdas. O, jei tada būčiau žinojęs Jehovos įstatymą dėl kraujo šventumo! Tuomet nebūtų buvę nežinios. (Apaštalų darbų 15:19, 20)

Gera padėti kitiems

Laikui bėgant tapau chirurgu ir Santa Lusijos medicinos centro direktoriumi. Turėjau pareigų ir Nacionaliniame biologinių tyrimų institute. Tai man teikė daug pasitenkinimo. Padėdavau žmonėms įveikti negalias, palengvindavau kančias, ne vienam gelbėjau gyvybę, o per gimdymą padėdavau naujai gyvybei išvysti pasaulį. Jau patyręs, kad kraujo perpylimas pavojingas, stengiausi jo vengti ir tūkstančius ligonių operavau nenaudodamas kraujo. Kraujavimą lyginau su vandens tekėjimu iš kiauros statinės. Vienintelis sprendimas — užtaisyti kiaurymę, o ne mėginti vis pildyti statinę.

Gydau Jehovos liudytojus

Su Jehovos liudytojais susipažinau septintajame dešimtmetyje, kai jie ėmė kreiptis į mūsų ligoninę prašydami bekraujo gydymo. Niekada nepamiršiu vienos pacientės, pionierės (visalaikė evangelizuotoja) Mersedes Gonzales. Dėl ūmios mažakraujystės ji buvo tokia silpna, kad universitetinės ligoninės medikai nesiėmė operuoti būdami tikri, jog moteris neištvers. Nors pacientė kraujavo, mes ryžomės operuoti. Viskas puikiai pavyko ir ji paskui tarnavo pioniere dar trisdešimt metų, kol visai neseniai, būdama 86-erių, mirė.

Mane visada stebino, kaip Jehovos liudytojai su meile rūpinasi sergančiais bendratikiais. Lankydamas pacientus mėgau klausytis, kaip jie pasakoja apie savo įsitikinimus, ir priimdavau jų siūlomus leidinius. Kas galėjo pagalvoti, kad netrukus būsiu ne tik liudytojų gydytojas, bet ir dvasinis brolis.

Dar geriau juos pažinau, kai vedžiau vieno paciento dukterį Beatričę. Dauguma  jos šeimynykščių tada jau bendravo su Jehovos liudytojais, o po santuokos ir ji pati tapo aktyvi liudytoja. Aš gi buvau visiškai pasinėręs į darbą ir mėgavausi savo profesiniais laimėjimais. Gyvenimas atrodė nuostabus. Nė nenujaučiau, kad mano susikurtas pasaulis tuojau subyrės.

Ištinka nelaimė

Chirurgui tikriausiai nėra nieko baisiau kaip netekti regos. Deja, kaip tik taip man ir atsitiko. Staiga trūkus abiejų akių tinklainei, apakau! Ir kas žino, ar kada vėl matysiu? Po operacijos gulėjau apibintuota galva, slėgė depresija. Jaučiausi toks bejėgis ir niekam vertas, kad nusprendžiau nusižudyti. Mano palata buvo ketvirtame aukšte, tad atsikėliau ir apgraibomis ėjau palei sieną ieškodamas lango. Ketinau iššokti. Tačiau išėjau į ligoninės koridorių ir seselė palydėjo atgal iki lovos.

Daugiau nebebandžiau žudytis. Tačiau gyvenau tamsos pasaulyje, — nuolatos kamavo depresija, buvau irzlus. Tuo metu pažadėjau Dievui perskaityti visą Bibliją nuo pradžios iki galo, jei tik kada vėl praregėsiu. Pamažu rega iš dalies sugrįžo ir galėjau skaityti. Chirurgu, tiesa, dirbti nebegalėjau, tačiau sakoma, jog nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Kaip tik tai ir patyriau.

Pradėjau ne ta koja

Norėjau nusipirkti stambaus šrifto The Jerusalem Bible, tačiau sužinojau, jog iš Jehovos liudytojų galiu įsigyti pigesnį Šventojo Rašto vertimą, kurį vienas jaunas liudytojas pasisiūlė atnešti į namus. Jau kitą rytą jis stovėjo prie mano durų su Biblija rankose. Atidarė žmona ir ėmė šnekučiuotis su tuo vaikinu. Aš nemandagiai šūktelėjau iš kito kambario, kad ji greičiau sumokėtų ir kad šis išeitų. Nė nenutuokiau, kaip dėl jo netrukus pasikeis mano gyvenimas.

Kartą žmonai kai ką pažadėjau ir nepajėgiau ištesėti. Tad norėdamas „išpirkti“ kaltę ir ją pradžiuginti prižadėjau kartu nueiti į kasmetinį Kristaus mirties Minėjimą. Pažado nepamiršau ir Minėjimo dieną drauge susiruošėme į tą šventę. Mane sujaudino draugiška aplinka bei šiltas priėmimas. Minėjimo kalbą, mano nuostabai, sakė tas pats jaunuolis, kuriam taip netaktiškai anąkart liepiau išeiti. Kalba labai sujaudino, tad graužiausi, kad nemandagiai su juo elgiausi. Kaip galėjau klaidą ištaisyti?

Paprašiau žmonos, kad pakviestų kalbėtoją pietų, bet ji pasiūlė: „Ar nemanai, kad būtų geriau, jei pats pakviestum? Pabūk čia ir jis prie mūsų prieis.“ Iš tiesų jis priėjo pasisveikinti ir mielai priėmė kvietimą.

Tą vakarą, kai liudytojas svečiavosi, daug kalbėjomės ir nuo to prasidėjo dideli mano gyvenimo pokyčiai. Kai jis parodė knygą Tiesa, vedanti į amžiną gyvenimą *, aš parodžiau turįs šešis jos egzempliorius. Gavau iš liudytojų, gulėjusių mūsų ligoninėje, tačiau niekada neskaičiau. Per vakarienę ir iki pat išnaktų vis klausinėjau, o svečias į visus klausimus atsakinėjo iš Biblijos. Šnekėjomės iki paryčių. Prieš išeidamas jaunuolis pasiūlė man studijuoti su juo Bibliją naudojantis knyga Tiesa. Per tris mėnesius ją išstudijavome ir ėmėmės kitos: „‘Krito didžioji Babelė!’ Dievo  Karalystė valdo!“ * Po to savo gyvenimą paaukojau Jehovai Dievui ir pasikrikštijau.

Vėl jaučiuosi naudingas

Taigi aklumas netikėtai padėjo ‘mano širdies akims atsiverti’ ir išvysti Biblijos tiesą, kuri anksčiau nedomino! (Efeziečiams 1:18) Žinios apie Jehovą ir jo meilingus tikslus visiškai pakeitė gyvenimą. Vėl jaučiuosi naudingas ir laimingas. Padedu žmonėms tiek fiziškai, tiek dvasiškai, mokau ne tik gyventi sveikiau šioje santvarkoje, bet ir pasiekti amžinąjį gyvenimą naujojoje.

Stengiausi susipažinti ir su naujausiais medicinos laimėjimais. Tyrinėjau kraujo produktų keliamus pavojus, taip pat koks galimas alternatyvus gydymas, domėjausi pacientų teisėmis ir bioetika. Pakviestas į seminarus, turėjau progų supažindinti su savo tyrimais vietinius medikus. 1994 metais Rio de Žaneire (Brazilija) dalyvavau pirmajame kongrese bekraujo gydymo klausimais. Ten skaičiau pranešimą apie metodus, taikytinus pacientui smarkiai kraujuojant. Dalį kalboje išdėstytos informacijos sudėjau į straipsnį „Siūlomi kraujavimo stabdymo metodai“, kurį parašiau medicinos žurnalui Hemoterapia.

Ištikimybės išbandymas

Pradžioje mano abejonės dėl kraujo perpylimo rėmėsi daugiausia mokslo žiniomis. Tačiau kai pats atsidūriau ligoninėje ir patyriau didelį gydytojų spaudimą, supratau, kad tokiais momentais visai kas kita atsisakyti kraujo perpylimo dėl ištikimybės savo įsitikinimams. Ištiktas stipraus širdies smūgio, turėjau dvi valandas aiškinti chirurgui savo nuostatą. Jis buvo mano gero draugo sūnus ir pasakė neleisiąs man numirti žinodamas, jog kraujo perpylimas gali išgelbėti gyvybę. Aš tuo metu tyliai meldžiausi ir prašiau Jehovos padėti gydytojui suprasti bei gerbti mano nuomonę, net jeigu jis nesutinka su ja. Galiausiai gydytojas sutiko patenkinti mano pageidavimą.

Kitą kartą man reikėjo pašalinti didelį prostatos auglį. Stipriai kraujavo. Ir vėl turėjau aiškinti, kodėl atsisakau kraujo perpylimo, ir nors praradau du trečdalius kraujo, gydytojai paisė mano nusistatymo.

Požiūris keičiasi

Kadangi buvau Tarptautinės bioetikos asociacijos narys, turėjau progą matyti, kaip keičiasi medicinos personalo bei valdininkų požiūris į paciento teises. Gydytojų globėjišką nuostatą pakeitė pagarba informuoto paciento valiai. Dabar medikai jau leidžia ligoniams rinktis gydymą. Niekas nebelaiko Jehovos liudytojų fanatikais, nenusipelnančiais medikų dėmesio. Anaiptol! Jie laikomi puikiai informuotais pacientais, kurių teises reikia gerbti. Seminaruose ir televizijos laidose žinomi profesoriai ne sykį teigė: „Jehovos  liudytojų pastangomis supratome...“, „Iš liudytojų išmokome...“, „Jie mums padėjo tobulėti.“

Sakoma, kad gyvybė svarbiau už viską, nes laisvė ir orumas nieko nereikštų, jei prarastum gyvybę. Dabar daug kas pripažįsta dar aukštesnę nuostatą: kiekvienas žmogus turimomis teisėmis gali naudotis savo nuožiūra ir tik jis pats sprendžia, kas jam svarbiausia tam tikromis aplinkybėmis. Taigi pirmenybė teikiama orumui, pasirinkimo ir religinių įsitikinimų laisvei. Pacientas turi teisę rinktis. Visa tai daugeliui gydytojų padėjo suprasti Jehovos liudytojų įkurta Ligoninių informavimo tarnyba.

Nuolatinė šeimos parama įgalino mane būti našų Jehovos tarną, darbuotis vyresniuoju krikščionių susirinkime. Kaip minėjau, labiausiai gailiuosi, kad apie Jehovą nesužinojau anksčiau. Vis tiek esu jam nepaprastai dėkingas, kad atvėrė nuostabią viltį gyventi valdant jo Karalystei, kai „nebus... žmogaus, kuris sakytų: ‘Aš ligotas!’“ (Izaijo 33:24) *

[Išnašos]

[Iliustracija 24 puslapyje]

Eidamas ketvirtą dešimtį dirbau Santa Lusijos ligoninėje

[Iliustracija 26 puslapyje]

Su žmona Beatriče 1995 metais