Sportas ir pergalės troškimas antikos laikais

„KIEKVIENAS varžybų dalyvis nuo visko susilaiko.“ „Kas stoja į rungtynes, negaus vainiko, jei nebus grūmęsis pagal taisykles.“ (1 Korintiečiams 9:25; 2 Timotiejui 2:5)

Apaštalo Pauliaus minėtos varžybos buvo neatskiriamas senosios graikų civilizacijos bruožas. Ką iš istorijos sužinome apie jas ir kokia atmosfera jose vyravo?

Neseniai Romos Koliziejuje buvo surengta Graikijos žaidynių paroda, pavadinta Nike — Il gioco e la vittoria. * Jos eksponatai padeda rasti atsakymą į minėtą klausimą ir apmąstyti krikščionišką požiūrį į sportą.

Senas paprotys

Graikija ne pirmoji ėmė rengti žaidynes. Vis dėlto maždaug VIII a. p. m. e. poetas Homeras kalbėjo apie  visuomenę, aukštinančią didvyriškumą ir konkurencinę dvasią, be galo vertinančią karinį meistriškumą ir atletiškumą. Paroda rodo, kad pirmosios graikų žaidynės buvo religinis ritualas — dievų pagerbimas per didvyrių laidotuves. Pavyzdžiui, Homero „Iliadoje“, seniausiame išlikusiame graikų literatūros kūrinyje, rašoma, kaip Achilo bendražygiai, kilmingi kovotojai, kiekvienas norėdamas įrodyti savo drąsą, per Patroklo laidotuves sudėjo ginklus ir surengė bokso varžybas, imtynes, disko ir ieties mėtymo turnyrą bei vežimų lenktynes.

Panašias šventes imta švęsti visoje Graikijoje. Parodos lankstinuke rašoma: „Šios šventės graikams buvo puiki proga iš pagarbos dievams laikinai nutraukti nepaliaujančius, neretai smurtingus tarpusavio kivirčus ir sutaurinti jiems būdingą konkurencinę dvasią taikingai ir drauge taip pat uoliai siekiant pergalės atletinėse rungtynėse.“

Poliai (miestai valstybės) pamėgo reguliariai burtis garbinimo centruose ir atletinėmis žaidynėmis pagerbti dievybes. Ilgainiui išpopuliarėjo keturios pagrindinės šventės: Olimpinės ir Nemėjos žaidynės, rengiamos Dzeuso garbei, taip pat Pitijos bei Istmo žaidynės, skirtos atitinkamai Apolonui ir Poseidonui. Varžybos darėsi vis reikšmingesnės, kol tapo nacionalinėmis Graikijos šventėmis. Taigi jose galėjo dalyvauti varžovai iš viso anuometinio graikų pasaulio. Per šias šventes žmonės aukodavo aukas, melsdavosi ir pagerbdavo savo dievus puikiomis sporto varžybomis bei artistiniais pasirodymais.

Manoma, jog seniausia ir garsiausia sporto šventė, kurią rengdavo Dzeuso garbei Olimpijoje kas ketveri metai, pirmą kartą įvyko 776 m. p. m. e. Antra pagal svarbą buvo Pitijos šventė; ją švęsdavo prie žymiausio antikoje orakulo Delfuose. Nors vykdavo sporto rungtynės, šventė buvo skirta poezijos ir muzikos globėjui Apolonui. Todėl svarbesnioji iškilmių dalis buvo dainos ir šokiai.

Rungtys

Lyginant su šiandiena, antikoje rungčių nebuvo daug, o dalyvauti galėjo tik vyrai. Olimpines žaidynes sudarydavo ne daugiau kaip dešimt rungčių. Koliziejuje eksponuojamos statulos, reljefai, mozaikos ir piešiniai ant terakotos (korytos keramikos) vazų padeda šiek tiek geriau įsivaizduoti, kokios tai buvo sporto šakos.

Bėgikai varžėsi trijose distancijose: trumpiausia buvo 200 metrų, tai yra vienas stadiono ratas, kita, dvigubai ilgesnė, atitinka šiandieninę 400 metrų distanciją ir ilgoji — apie 4500 metrų. Sportininkai rungtyniaudavo ir treniruodavosi visiškai nuogi. Penkiakovę sudarė penkios rungtys: bėgimas, šuolis į tolį, disko ir ieties metimas bei imtynės. Dar buvo bokso ir pankrationo varžybos, vadinamos „nuožmiu sportu, nes dalyviai boksuodavosi be pirštinių ir sykiu imdavosi“. Vežimų lenktynių distancija — daugiau kaip 1600 metrų. Vežimai buvo lengvi, atviru galu ir nedideliais ratais, juos tempė du ar keturi kumeliukai arba žirgai.

Bokso varžybos būdavo labai žiaurios, kartais baigdavosi sportininko žūtimi. Kovotojai apsukdavo kumščius kietos odos  juostelėmis, prie jų pritvirtinę aštrių metalo gabalėlių. Nesunku suprasti, kodėl vienas boksininkas, vardu Stratofontas, grūmęsis keturias valandas, nebegalėjo atpažinti savęs veidrodyje. Antikinės statulos ir mozaikos patvirtina, kad boksininkai būdavo siaubingai subjaurojami.

Imtynėse buvo leidžiama apglėbti priešininką tik aukščiau juosmens, o nugalėdavo pirmasis tris kartus prispaudęs varžovą prie žemės. Pankrationo varžybose tokių apribojimų nebuvo. Kovotojai galėjo spardytis, kumščiuotis, laužyti rankas ir kojas. Negalėjo tik badyti akių, draskytis ir kandžiotis. Tikslas buvo parversti priešininką ant žemės ir priversti jį pasiduoti. Kai kam tai buvo „nuostabiausias reginys Olimpijoje“.

Žymiausia pankrationo kova antikoje laikomas Olimpinių žaidynių finalas 564 m. p. m. e. Kovotojas Arachionas dusinamas sugebėjo išnarinti priešininkui kojos pirštą. Šis, neištvėręs skausmo, pasidavė prieš pat Arachionui numirštant. Teisėjai paskelbė nugalėtoju Arachiono lavoną!

Vežimų lenktynės pelnė didžiausią prestižą ir buvo mėgstamiausios aristokratų, nes nugalėtoju buvo laikomas ne važnyčiotojas, bet vežimo savininkas. Sunkiausios trasos dalys buvo starto linija, kai važnyčiotojams reikėjo saugotis neišsukti iš trasos, taip pat posūkiai prie kiekvieno stulpelio abiejuose trasos galuose. Klaidos ar taisyklių nepaisymas galėjo sukelti nelaimę, bet tai rungtį darė dar įspūdingesnę.

Apdovanojimas

„Lenktynių aikštėje bėga visi bėgikai, bet tik vienas gauna laimėtojo dovaną“, — rašė apaštalas Paulius. (1 Korintiečiams 9:24) Svarbiausia buvo laimėti. Nebuvo nei sidabro, nei bronzos medalių, nei antros, nei trečios vietų. „Vienintelis atleto tikslas buvo iškovoti ‘Nikę’, tai yra pergalę, — paaiškinta parodoje, — sportininką galėjo patenkinti tik pergalė, nes tik ji visiškai atskleidė asmens fizinį bei moralinį pajėgumą ir teikė nugalėtojo gimtajam miestui šlovę.“ Šis požiūris aiškiai jaučiamas iš vienos eilutės Homero „Iliadoje“: „Išmokau visuomet pranokti kitus.“

Graikijos nacionalinių žaidynių nugalėtojo prizas būdavo grynai simbolinis — vadinamasis „laurų vainikas“. Apaštalas Paulius jį pavadino „vystančiu vainiku“. (1 Korintiečiams 9:25) Tačiau šiam prizui buvo teikiama didelė reikšmė. Jis simbolizavo gamtos jėgą, suteikusią nugalėtojui stiprybės. Kovotojai siekdavo pergalės su didžiuliu atsidavimu, ji reiškė jiems dievų malonę. Parodoje eksponuojami antikos skulptorių ir dailininkų darbai, vaizduojantys sparnuotą graikų pergalės deivę Nikę, tiesiančią nugalėtojui vainiką. Pergalė olimpinėse žaidynėse buvo kiekvieno atleto karjeros viršūnė.

Olimpinių žaidynių vainikai buvo pinami iš laukinių alyvų lapų, Istmo žaidynių vainikai — iš pušies šakelių, Pitijos — iš laurų ir Nemėjos — iš saliero. Kai kurių žaidynių  rengėjai, norėdami pritraukti geriausius kovotojus, steigdavo piniginius ar kitokius prizus. Pavyzdžiui, parodoje buvo kelios vazos, kurios kadaise atiteko Atėnės garbei rengiamų Panatėnajų žaidynių nugalėtojams. Šios amforos buvo pripildytos brangaus Atikos aliejaus. Ant vienos vazos pavaizduota pati deivė ir užrašyta: „Atėnės varžybų prizas“. Kitoje vazos pusėje vaizduojamos pačios žaidynės, kuriose tikriausiai sportininkas ir gavo apdovanojimą.

Pergalę iškovojusio atleto gimtasis miestas išgarsėdavo lygiai kaip ir pats atletas; pastarasis miestelėnų akyse tapdavo didvyriu. Grįžtantį nugalėtoją miestas pasitikdavo triumfo eisenomis. Žmonės darė laimėtojų skulptūras, taip norėdami išreikšti padėką dievams (mat patys mirtingieji nebuvo laikomi verti tokios garbės), o poetai liaupsino didvyrių narsą. Nugalėtojams palikdavo pirmąsias vietas tautos susibūrimuose, paskirdavo pensijas iš visuomenės lėšų.

Gimnazijos ir jų atletai

Sporto varžybos buvo laikomos svarbiu elementu ugdant žmogų, kad jis būtų ne vien geras pilietis, bet ir karys. Visuose graikų miestuose veikė gimnazijos, jose fizinis vaikinų lavinimas buvo derinamas su intelektualiniu bei religiniu švietimu. Tos mokyklos buvo statomos aplink erdvias aikštes, kuriose buvo galima treniruotis. Čia pat statydavo portikus ir kitas patalpas bibliotekoms bei auditorijoms įrengti. Gimnazijas daugiausia lankė jaunuoliai iš pasiturinčių šeimų, nes jie galėjo atitrūkti nuo darbo ir mokslams paskirti visą laiką. Šiose mokyklose atletai ilgai ir įtemptai ruošdavosi žaidynėms. Juos lavino treneriai, kurie taip pat nustatydavo dietą ir reikalaudavo, kad sportininkai visiškai susilaikytų nuo lytinių santykių.

Koliziejaus parodoje buvo proga pasigrožėti puikiais antikos atletų atvaizdais — daugiausia romėniškomis originaliųjų graikų skulptūrų kopijomis. Klasikinė graikų ideologija skelbė, kad fizinis žmogaus tobulumas atspindi moralinį tobulumą ir kad tai yra išskirtinis aristokratijos bruožas, todėl proporcingai sudėti nugalėtojų kūnai atitinka anuometinį filosofinį idealą. Romėnams tai buvo meno kūriniai, todėl daugelis skulptūrų puošė Romos stadionus, pirtis, vilas ir rūmus.

Romėnai mėgo žiaurius reginius, todėl iš visų graikų rungčių jie labiausiai vertino boksą, imtynes bei pankrationą. Tačiau Romoje tai buvo paprasčiausia pramoga, o ne lygiaverčių priešininkų varžybos siekiant įvertinti atleto sugebėjimus. Romėnai atsisakė pradinės sampratos, kad sportas yra karingų atletų elito bendro lavinimo dalis. Jie sumenkino žaidynes, laikydami jas vien pasimankštinimu prieš einant į pirtį arba parodomosiomis žemesnės klasės profesionalų varžybomis, tokiomis kaip gladiatorių kovos.

 Krikščionių požiūris į žaidynes

Žaidynių religinė prigimtis pirmiesiems krikščionims buvo svari priežastis jų šalintis, juk neįmanoma „suderinti Dievo šventyklos su stabais“. (2 Korintiečiams 6:14, 16) O kaip žiūrėti į sportą šiandien?

Aišku, šiandien sporto varžybos nėra rengiamos dievų garbei. Tačiau argi kai kurioms sporto šakoms nebūdingas bemaž religinis entuziazmas, panašus į antikos kovų aistras? Be to, paskutinių kelerių metų pranešimai rodo, jog kai kurie sportininkai siekdami pergalės vartoja pajėgumą keliančius, bet pavojingus sveikatai ir net gyvybei, medikamentus.

Krikščionys nepervertina sporto laimėjimų. Mus Dievo akyse puošia „paslėptasis širdies žmogus“ — mūsų dvasinės savybės. (1 Petro 3:3, 4, Jr) Žinoma, ne kiekvienas sportininkas apimtas nuožmios konkurencinės dvasios, tačiau daugelis vis dėlto yra jos valdomi. Ar bendravimas su tokiais žmonėmis padės mums laikytis Šventojo Rašto raginimo ‘nedaryti nieko varžantis ar iš tuščios puikybės, bet būti nuolankiems’? Argi tokios draugijos neskatina ‘priešiškumo, nesantaikos, pavyduliavimo, piktumų, vaidų, nesutarimo, susiskaldymo’? (Filipiečiams 2:3, Brb; Galatams 5:19-21)

Šiandien sporto rungtynės neretai baigiasi smurtu. Kiekvienas, mėgstantis smurtingą sportą, turėtų prisiminti žodžius iš Psalmyno 11:5: „Viešpats ištiria teisųjį ir nedorėlį. Kas mėgsta smurtą, to jis nekenčia iš visos širdies.“

Sportas gali teikti pasitenkinimo, jei skiriame jam tinkamą vietą, juk ir apaštalas Paulius sakė, kad „kūno lavinimas“ naudos vis dėlto duoda, kad ir nedaug. (1 Timotiejui 4:7-10) Tačiau apie graikų žaidynes apaštalas kalbėjo tik norėdamas pailiustruoti, kokia svarbi krikščionims savitvarda ir ištvermė. Paulius visų pirma siekė gauti iš Dievo amžinojo gyvenimo „vainiką“. (1 Korintiečiams 9:24-27; 1 Timotiejui 6:12) Ir tuo jis parodė puikų pavyzdį mums.

[Išnaša]

[Rėmelis/iliustracijos 31 puslapyje]

Boksininkas po eilinės kovos

Ši IV a. p. m. e. bronzinė skulptūra parodo, kaip boksas antikoje subjaurodavo sportininką. Kaip pažymima Romoje surengtos parodos kataloge, tai geras pavyzdys, kaip žmonės aukštino „ištvermingą boksininką..., kovojantį sekinančiose grumtynėse pagal principą ‘žaizda už žaizdą’“. Kataloge rašoma: „Ką tik pasibaigusios kovos randai papildė ankstesnių kovų žymes.“

[Iliustracija 29 puslapyje]

Vežimų lenktynės buvo prestižiškiausia rungtis antikoje

[Iliustracija 30 puslapyje]

Antikos menininkai pavaizdavo, kaip sparnuota graikų pergalės deivė Nikė vainikuoja nugalėtoją