Abraomas ir Sara. Sek jų tikėjimu!

JĮ VADINA ‘visų tikinčiųjų tėvu’. (Romiečiams 4:11) Tokia pat tikinti buvo ir jo mylima žmona. (Hebrajams 11:11) Tai dievobaimingieji patriarchas Abraomas ir jo žmona Sara. Kodėl juos galima laikyti puikiais tikėjimo pavyzdžiais? Kokius išbandymus jiems teko patirti? Ir ko galime iš jų pasimokyti?

Abraomas parodė tikėjimą paklusdamas Dievo paliepimui palikti namus ir iškeliauti. Jehova sakė Abraomui: „Eik iš savo gimtojo krašto, savo tėvo namų, į kraštą, kurį tau parodysiu.“ (Pradžios 12:1) Ištikimasis patriarchas pakluso. Apie jį skaitome: „Tikėdamas Abraomas paklausė šaukimo keliauti į šalį, kurią turėjo paveldėti, ir išvyko, nežinodamas kur einąs.“ (Hebrajams 11:8) Tik pagalvok, kaip tai buvo nelengva.

Abraomas gyveno Ūro mieste. Šiandien tai pietinė Irako teritorija. Ūras tuo metu buvo klestintis Mesopotamijos verslo centras, palaikęs prekybinius ryšius su Persijos įlankos regionu ir tikriausiai Indo slėniu. Leonardas Vulis, kuris vadovavo kasinėjant Ūro miestą, sako, kad Abraomo laikais dauguma namų čia buvo plytiniai, balintomis tinkuotomis sienomis. Pavyzdžiui, atkastas vieno pasiturinčio miestiečio dviaukštis namas su grįstu vidiniu kiemu. Pirmas aukštas buvo skirtas namiškiams ir svečiams. Antrajame sieną juosė medinė galerija su durimis į šeimynos kambarius. Namai su 10—20 kambarių buvo „gana erdvūs, jaukūs, patogūs ir, vertinant rytiečių standartais, prabangūs“, — sako Vulis. Tokie namai „buvo įprasti civilizuotoje [aukštos kultūros] visuomenėje ir tenkino išsivysčiusių miestų gyventojų reikmes“. Paklusę Jehovos nurodymui ir iškeitę tokius namus į gyvenimą palapinėse, Abraomas ir Sara tikrai labai aukojosi.

Pirmiausia Abraomas su šeima nukeliavo į Haraną, miestą Mesopotamijos šiaurėje, paskui leidosi link Kanaano. Taigi reikėjo įveikti apie 1600 kilometrų — nemenka kelionė pagyvenusiai porai!  Iš Harano Abraomas iškeliavo būdamas 75 metų, o Sara — 65. (Pradžios 12:4)

Kaip galėjo jaustis Sara sužinojusi, jog turės palikti Ūrą? Galimas daiktas, ji nerimavo, kad neteks jaukios pastogės, išvyks į nežinomą, ko gero, priešišką, kraštą ir turės tenkintis prastesne buitimi. Tačiau Sara buvo klusni vyrui ir laikė jį „viešpačiu“. (1 Petro 3:5, 6) Kai kurių tyrinėtojų manymu, tai liudija, jog Sara „visada gerbė jį savo požiūriu ir elgesiu“, kad ji „iš tiesų taip mąstė bei jautėsi“. Bet svarbiausia, Sara pasitikėjo Jehova. Jos klusnumas ir tikėjimas yra puikus pavyzdys krikščionėms.

Jehova, tiesa, nereikalauja iš mūsų palikti namus, nors kai kurie visalaikiai tarnai išvyksta skelbti gerosios naujienos į svečią šalį. Tačiau, kad ir kur tarnautume, Dievas pasirūpins mūsų poreikiais, jeigu dvasiniams dalykams skirsime pirmąją vietą. (Mato 6:25-33)

Nei Abraomas, nei Sara nesigailėjo paklusę Jehovos nurodymams. Apaštalas Paulius sako: „Jeigu jie būtų minėję aną [žemę], iš kurios iškeliavo, jie būtų turėję laiko sugrįžti atgal.“ Tačiau negrįžo. Jiedu tikėjo Jehovos pažadais neabejodami, kad Dievas „jo ieškantiems atsilygina“. Jei norime tarnauti Jehovai atsidavę, iš visos širdies, turime, kaip ir Abraomas su Sara, pasitikėti juo. (Hebrajams 11:6, 15, 16)

Dvasiniai ir materialiniai turtai

Atvykusiam į Kanaaną Abraomui Dievas tarė: „Šį kraštą duosiu tavo palikuonims.“ Tuomet patriarchas pastatė Jehovai aukurą ir „vardu šaukėsi Viešpaties“.  (Pradžios 12:7, 8) Jehova apdovanojo Abraomą turtais ir jo stovykloje labai padaugėjo žmonių. Kartą jis subūrė 318 jo namuose gimusių ir apmokytų kovoti vergų, todėl manoma, kad „jo palapinėse galėjo gyventi gerokai per tūkstantį žmonių“. Kitaip kodėl gi žmonės būtų jį vadinę ‘Dievo kunigaikščiu’? (Pradžios 13:2; 14:14; 23:6, Brb)

Abraomas mokė šeimynykščius dievobaimingumo, skatindamas juos „laikytis Viešpaties kelio, darant kas teisu ir teisinga“. (Pradžios 18:19) Jis sėkmingai mokė šeimyną pasitikėti Jehova ir elgtis teisiai, todėl savo pavyzdžiu gali padrąsinti šių laikų krikščionių šeimų galvas. Nenuostabu, kad Saros tarnaitė, egiptietė Hagara, Abraomo vyriausias tarnas, taip pat sūnus Izaokas — visi pasitikėjo Jehova Dievu. (Pradžios 16:5, 13; 24:10-14; 25:21)

Abraomas siekė taikos

Abraomo gyvenimas rodo jį buvus dievobaimingą žmogų. Jis neleido tęstis jo ir sūnėno Loto piemenų ginčui. Patriarchas pasiūlė atsiskirti ir leido jaunesniam amžiumi sūnėnui pirmajam pasirinkti žemę. Taigi Abraomas buvo taikdarys. (Pradžios 13:5-13)

Jei kada tenka rinktis ar reikalauti savo teisių, ar nusileisti dėl taikos, galime prisiminti: Jehova neleido Abraomui nukentėti už tai, kad šis buvo dėmesingas Lotui. Anaiptol! Po to įvykio Dievas pažadėjo atiduoti Abraomo palikuoniams visą kraštą, kiek tik šis galėjo užmatyti. (Pradžios 13:14-17) Jėzus sakė: „Palaiminti taikdariai; jie bus vadinami Dievo vaikais.“ (Mato 5:9)

Kas bus Abraomo paveldėtojas?

Nors Jehova ir žadėjo Abraomui palikuonį, Sara negalėjo pastoti. Taigi Abraomas išliejo širdį Dievui. Argi jo tarnas Eliezeras paveldės visą Abraomo užgyventą turtą? Jehova patikino, kad ne: „Jis nebus tavo paveldėtojas. Tavo paveldėtojas gims iš tavęs paties.“ (Pradžios 15:1-4)

Tačiau vaikelio vis nebuvo ir Sara, sulaukusi jau 75-erių, prarado viltį. Ji tarė Abraomui: „Viešpats nedavė man vaikų gimdyti. Prašau, įeik pas mano tarnaitę, galbūt per ją aš turėsiu vaikų.“ Taip Hagara tapo antrąja Abraomo žmona, jis santykiavo su ja ir ji pastojo. Kai tik Hagara pasijuto nėščia, ėmė niekinti šeimininkę. Sara karčiai skundėsi Abraomui ir taip pažemino Hagarą, kad ši pabėgo. (Pradžios 16:1-6)

Abraomas su Sara elgėsi taip, kaip jų dienomis buvo priimta. Tačiau Jehova ne taip ruošėsi duoti Abraomui atžalą. Galbūt ir šiandien papročiai leidžia tam tikromis aplinkybėmis imtis vienokių ar kitokių priemonių, tačiau tai dar nereiškia, kad jos priimtinos Jehovai. Gal jis mūsų aplinkybes vertina visai kitaip. Todėl reikia ieškoti Dievo vadovavimo ir melstis, kad jis parodytų išeitį. (Psalmyno 25:4, 5; 143:8, 10)

‘Jehovai nėra negalimų dalykų’

Pagaliau Hagara pagimdė Abraomui Izmaelį. Bet jis nebuvo Dievo pažadėtoji sėkla. Nors ir senyvo amžiaus, Sara pati turėjo pagimdyti Dievo žadėtąjį palikuonį. (Pradžios 17:15, 16)

Kai Dievas pranešė, kad Sara pagimdys sūnų, „Abraomas parpuolė veidu  žemėn ir juokėsi, širdyje galvodamas: ‘Argi gali kūdikis gimti šimtamečiui seniui? Argi gali Sara, būdama devyniasdešimtmetė, gimdyti?’“ (Pradžios 17:17) Kai angelai pakartojo priminimą girdint Sarai, ši ‘juokėsi sau’. Tačiau ‘Dievui nėra negalimų dalykų’. Galime būti tikri, kad jis pajėgus padaryti viską, ko panori. (Pradžios 18:12-14)

„Tikėdama ir pati Sara, nevaisinga ir nebe to amžiaus, gavo galią susilaukti palikuonies, nes pasitikėjo tuo, kuris buvo davęs pažadą.“ (Hebrajams 11:11) Laikui atėjus Sara pagimdė Izaoką, kurio vardas reiškia „juokas“.

Visiškai pasitikėjo Dievo pažadais

Jehova nurodė Izaoką esant ilgai lauktą paveldėtoją. (Pradžios 21:12) Tad kaip sukrėsti Abraomą turėjo Dievo prašymas paaukoti jam tą pažadėtąjį sūnų! Tačiau Abraomas turėjo svarių priežasčių visiškai pasitikėti Dievu. Argi Jehova nepajėgus prikelti Izaoką iš mirusiųjų? (Hebrajams 11:17-19) Ar jis neparodė tokios galios stebuklingai atgaivindamas Abraomo ir Saros dauginimosi pajėgumą, kad jiems gimtų palikuonis? Taigi Abraomas pakluso Jehovai tikėdamas, jog Jis tikrai pajėgus tesėti pažadus. Dievas sukliudė Abraomui paaukoti sūnų. (Pradžios 22:1-14) Bet ši istorija padeda mums suprasti, kaip Jehovai Dievui buvo sunku ‘atiduoti savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą’. (Jono 3:16; Mato 20:28)

Tikėjimas padėjo Abraomui suprasti, kad Jehovos pažadų paveldėtojui netinka vesti klaidatikės kanaanietės. Kaip galėtų dievobaimingas tėvas pritarti vaiko santuokai su mergina, netarnaujančia Jehovai? Todėl Abraomas išsiuntė tarną surasti Izaokui žmoną tarp giminaičių Mesopotamijoje, už 800 kilometrų. Jehova palaimino tėvo pastangas nurodydamas, jog Rebeka buvo Jehovos išrinktoji Izaoko nuotaka ir Mesijo pramotė. Taip, Jehova ‘visapusiškai laimino Abraomą’. (Pradžios 24:1-67; Mato 1:1, 2)

Palaimos visoms tautoms

Abraomas ir Sara — geras pavyzdys, kaip ištverti išbandymus ir pasitikėti Dievo pažadais. Nuo tų pažadų išsipildymo priklausė visos žmonijos ateitis, nes Jehova patikino Abraomą: „Visos  tautos žemėje gaus palaiminimą per tavo palikuonis, nes tu buvai klusnus mano balsui.“ (Pradžios 22:18)

Žinoma, Abraomas su Sara buvo tokie pat netobuli, kaip ir mes. Tačiau sužinoję Dievo valią, jie nedelsdami pakluso, kad ir kiek pastangų tai reikalavo. Todėl Abraomas vadinamas „Dievo bičiuliu“, o Sara ‘šventa moterimi, kuri turėjo viltį Dieve’. (Jokūbo 2:23; 1 Petro 3:5) Stengdamiesi sekti Abraomo ir Saros tikėjimo pavyzdžiu, mes irgi galime džiaugtis be galo vertingais artimais santykiais su Dievu. Taip pat turėti naudos iš brangių pažadų, kuriuos Jehova davė Abraomui. (Pradžios 17:7)

[Iliustracija 26 puslapyje]

Dėl tikėjimo Jehova palaimino sūnumi jau senyvus Abraomą su Sara

[Iliustracija 28 puslapyje]

Iš Abraomo pavyzdžio suprantame, kiek daug Jehovai kainavo atiduoti savo viengimį Sūnų mirčiai