Jūs galite džiuginti Dievą

AR MES galime veikti Dievo jausmus? Ar jis geba džiaugtis? Pasak vieno žodyno, „Dievas yra aukščiausioji ir absoliuti realybė“. O jei ši stulbinanti realybė — tik jėga? Ar beasmenė jėga gebėtų džiaugtis? Vargu. Atkreipkime dėmesį, ką apie Dievą kalba Šventasis Raštas.

„Dievas yra dvasia“, — pasakė Jėzus Kristus. (Jono 4:24) Dvasia — tai esybė, skirtinga nei žmogus. Ji, nors ir nematoma, turi kūną — dvasinį. (1 Korintiečiams 15:44; Jono 1:18) Biblijoje metaforiškai kalbama, kad Dievas net turi akis, ausis, rankas ir panašiai. * Dievas taip pat turi vardą — Jehova. (Išėjimo 3:15, išnaša) Vadinasi, Biblijos Dievas yra dvasinis asmuo. (Hebrajams 9:24) „Jis — gyvasis Dievas, amžinasis Karalius.“ (Jeremijo 10:10)

Būdamas realus asmuo, Jehova gali mąstyti ir veikti. Jam būdingos tam tikros savybės, jausmai; vieni dalykai jam patinka, kiti — ne. Daugybė Biblijos posakių rodo, kas Dievui malonu ir kas nemalonu. Žmonių sugalvoti dievai ir stabai atspindi vien jų pramanytojų bruožus bei savybes, o visagalis Dievas, Jehova, pats apdovanojo žmones jausmais. (Pradžios 1:27; Izaijo 44:7-11)

Jehova, be abejo, yra „laimingasis Dievas“. (1 Timotiejui 1:11, NW) Jis ne tik džiaugiasi savo kūryba, bet ir jaučia pasitenkinimą įgyvendindamas savo tikslus. Per pranašą Izaiją Jehova kalba: „Aš įvykdysiu visa, kas sumanyta [„kas man malonu“, NW]... Kaip kalbėjau, taip ir įvykdysiu, ką užsimojau, tą ir padarysiu.“ (Izaijo 46:9-11) Psalmininkas giedojo: „Džiaugsis Viešpats savo darbais.“ (Psalmyno 104:31, Brb) Yra ir dar vienas Dievo džiaugsmo šaltinis. Jehova sako: „Mano vaike, įgyk išminties ir pradžiugink mano širdį.“ (Patarlių 27:11) Tik pagalvokite — mes galime Dievą džiuginti!

Kaip galime džiuginti Dievo širdį

Atkreipkite dėmesį, kaip Jehovos širdį džiugino patriarchas Nojus. Šis vyras „rado malonę Dievo akyse“, nes buvo „savo kartoje be dėmės“. Visiškai skirdamasis nuo ano meto nedorėlių, Nojus tikėjimu  bei klusnumu taip patiko Dievui, jog buvo pasakyta, kad jis „ėjo su Dievu“. (Pradžios 6:6, 8, 9, 22) „Dėl tikėjimo... Nojus su baime pasistatė laivą savo šeimynai išgelbėti.“ (Hebrajams 11:7) Jehova buvo patenkintas Nojumi ir palaimino išgelbėdamas jį bei jo namiškius tuo audringu žmonijos istorijos tarpsniu.

Kokie yra Jehovos jausmai, puikiai žinojo ir patriarchas Abraomas. Jis gerai suvokė Dievo mąstyseną — tai aišku iš jųdviejų pokalbio apie būsimą Sodomos ir Gomoros sunaikinimą dėl šių miestų ištvirkimo. Abraomas taip gerai pažinojo Jehovą, jog padarė išvadą: Dievas nepražudys teisiojo kartu su nedorėliu. (Pradžios 18:17-33) Vėliau paklusdamas Dievo nurodymui, Abraomas „atnašavo Izaoką“, nes „suprato, kad Dievui įmanoma prikelti net mirusius“. (Hebrajams 11:17-19; Pradžios 22:1-18) Abraomas buvo toks dėmesingas Dievo jausmams ir parodė tokį tvirtą tikėjimą bei klusnumą, jog buvo „pramintas Dievo bičiuliu“. (Jokūbo 2:23)

Kitas vyras, stengęsis džiuginti Dievo širdį — senovės Izraelio karalius Dovydas. Apie jį Jehova pasakė: „Radau Dovydą, Jesės sūnų, vyrą pagal savo širdį, kuris įvykdys visus mano norus.“ (Apaštalų darbų 13:22) Prieš stodamas į dvikovą su milžinu Galijotu, Dovydas besąlygiškai pasikliovė Dievu ir Izraelio karaliui Sauliui tarė: „Viešpats, ... kuris išgelbėjo mane nuo liūto ir meškos, išgelbės ir nuo to filistino.“ Jehova palaimino tokį Dovydo pasitikėjimą juo ir padėjo nukauti Galijotą. (1 Samuelio 17:37, 45-54) Dovydas troško ne tik darbais, bet ir žodžiais bei mintimis patikti Jehovai. (Psalmyno 19:15 [19:14, Brb])

O kaip yra su mumis? Kaip galime įtikti Jehovai? Kuo daugiau sužinome apie Dievo jausmus, tuo geriau suvokiame, kokiais darbais džiugintume Dievo širdį. Todėl skaitant Bibliją labai svarbu stengtis perprasti Dievo jausmus, kad ‘būtume pilni Dievo valios pažinimo su visa išmintimi ir dvasiniu supratimu, kad elgtumės, kaip verta Viešpaties, ir jam tobulai patiktume’. (Kolosiečiams 1:9, 10) O pažinimas padeda ugdytis tikėjimą. Tai būtina, nes „be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui“. (Hebrajams 11:6) Tad ugdydamiesi tvirtą tikėjimą ir suderindami savo gyvenimą su Dievo valia, džiuginame jo širdį. Sykiu reikia saugotis neskaudinti Jehovos.

Neskaudinkite Dievo

Kad Jehovos jausmai gali būti įžeisti, aišku iš pasakojimo apie Nojaus laikus. Tomis dienomis „žemė buvo... pilna smurto. Dievas matė, kad žemė buvo pagedusi, nes visi žmonės buvo sudarkę savo kelius žemėje“. Ką Dievas jautė regėdamas ištvirkimą ir smurtą? „Viešpats gailėjosi sukūręs žmogų žemėje, — rašoma Biblijoje, — ir jam gėlė širdį.“ (Pradžios 6:5, 6, 11, 12) Dievas apgailestavo, kad nedoras žmonių elgesys verčia keisti požiūrį į sugedusią prieštvaninę kartą. Dėl nepakantos blogiui jis, žmonių Kūrėjas, turėjo tapti jų naikintoju.

 Jehovą taip pat liūdino jo tauta, senovės Izraelis, nuolat ignoruodama Jo jausmus bei meilingą vadovavimą. Psalmininkas dejavo: „Kiek daug kartų jie maištavo prieš jį tyruose ir liūdino jį dykumoje! Jie vis gundė ir gundė Dievą, Izraelio Šventajam skaudino širdį.“ Tačiau „Dievas iš savo gailestingumo atleisdavo kaltę ir jų nesunaikindavo; dažnai jis sutramdydavo savo pyktį ir viso savo įniršio neišliedavo“. (Psalmyno 78:38-41) Biblijoje sakoma, kad, net maištingiems izraelitams pagrįstai kenčiant dėl savo nuodėmingo elgesio pasekmių, Dievas „dėl visų jų nelaimių buvo nelaimingas“. (Izaijo 63:9)

Izraelio žmonės, nepaisydami šiltų Jehovos jausmų, kuriuos jis rodė daugybę kartų, „išjuokdavo Dievo pasiuntinius, niekindami jo žodžius ir tyčiodamiesi iš jo pranašų, kol Dievo rūstybė savo tautai tapo tokia stipri, kad nebeliko kitos išeities“. (2 Metraščių 36:16) Galop izraelitų nuolatinis maištavimas taip „liūdino jo šventą dvasią“, kad jie prarado Jehovos palankumą. (Izaijo 63:10) Kuo tai baigėsi? Dievas teisėtai nustojo tautą saugoti ir ją ištiko nelaimė: babiloniečiai užkariavo Judą, sugriovė Jeruzalę. (2 Metraščių 36:17-21) Liūdna, kai žmonės pasirenka nuodėmingą kelią taip įžeisdami savo Kūrėją ir sukeldami jam sielvartą!

Iš Biblijos aišku, kad Dievą labai skaudina nedoras elgesys. (Psalmyno 78:41) Dievas nekenčia — netgi bjaurisi — išdidumo, melo, žmogžudystės, burtų, žyniavimo, protėvių garbinimo, paleistuvystės, homoseksualizmo, svetimavimo, kraujomaišos, vargšų engimo. (Kunigų 18:9-29; 19:29; Pakartoto Įstatymo 18:9-12; Patarlių 6:16-19; Jeremijo 7:5-7; Malachijo 2:14-16)

Kaip Jehova žiūri į stabmeldystę? Išėjimo 20:4, 5 liepiama: „Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo, panašaus į tai, kas yra aukštai danguje, čia, žemėje, ir vandenyse po žeme. Nesilenksi jiems ir negarbinsi jų.“ Kodėl? Nes stabas — „bjaurus dalykas Viešpačiui“. (Pakartoto Įstatymo 7:25, 26) Apaštalas Jonas perspėjo: „Vaikeliai, sergėkitės stabų!“ (1 Jono 5:21) Apaštalas Paulius irgi kalbėjo: „Mano mylimieji, sergėkitės stabmeldystės!“ (1 Korintiečiams 10:14)

Siekite Dievo palankumo

Dievas „artimas teisiajam“. Tie, „kurių elgesys be priekaišto, jam patinka“. (Patarlių 3:32, Brb; 11:20) O Dievą pykdantys, tai yra atkakliai jo jausmus ignoruojantys arba jų negerbiantys priešgynos, greit patirs, ką reiškia jam neįtikti. (2 Tesalonikiečiams 1:6-10) Nieko nelaukdamas jis tikrai sunaikins visą šiandien kerojantį blogį. (Psalmyno 37:9-11; Sofonijo 2:2, 3)

Tačiau Biblijoje aiškiai sakoma, jog Jehova ‘nenori, kad kuris pražūtų, bet kad visi atsiverstų’. (2 Petro 3:9) Dievui mieliau rodyti gerumą jį mylintiems teisiesiems nei rūstybę nepataisomiems žmonėms. Jehova džiaugiasi ne kai nedorėlis  miršta, o kai nusigręžia nuo savo piktų kelių ir lieka gyvas. (Ezechielio 33:11)

Taigi nė vienas neverčiamas patekti Jehovos nemalonėn. „Viešpats kupinas užuojautos ir gailestingumo.“ (Jokūbo 5:11) Visiškai pasikliaudami Dievo jausmais, „paveskite jam visus savo rūpesčius, nes jis jumis rūpinasi“. (1 Petro 5:7) Neabejokite, kad tie, kurie džiugina Dievo širdį, gali tikėtis jo pritarimo bei draugystės. Ir dabar labiau nei kada nors anksčiau būtina ‘ištirti, kas patinka Viešpačiui’. (Efeziečiams 5:10)

Kaip puiku, kad Dievas dėl nepelnyto gerumo atskleidė savo nuostabias savybes bei jausmus! Ir jūs galite džiuginti jo širdį. Jeigu to trokštate, skatiname susipažinti su savo vietovės Jehovos liudytojais. Jie mielai paaiškins, kaip įmanoma patikti Dievui.

[Išnaša]

[Rėmelis 7 puslapyje]

Kodėl Biblijoje Dievui priskiriamos fizinės ypatybės?

Kadangi „Dievas yra dvasia“, jo regėti negalime. (Jono 4:24) Todėl Biblijoje vartojami palyginimai, metaforos bei antropomorfizmai padeda suvokti Dievo galią, didybę, veiksmus. Antropomorfizmas (iš graikiško žodžio, reiškiančio „žmogaus pavidalo“) — žmogaus savybių priskyrimas kam nors kitam. Tad nors ir nežinome, kaip atrodo Dievo dvasinis kūnas, Biblijoje kalbama, kad Jis turi akis, ausis, rankas, pirštus, kojas ir širdį. (Pradžios 8:21, Brb; Išėjimo 3:20; 31:18; Jobo 40:9; Psalmyno 18:10 [18:9, Brb]; 34:16 [34:15, Brb])

Šis apibūdinimas nereiškia, jog dvasinis Dievo kūnas susideda iš tokių pat dalių kaip ir žmogaus kūnas. Antropomorfizmų nereikia suprasti pažodžiui. Jie tik padeda geriau suvokti Dievą. Be tokių žodžių būtų sunku, netgi neįmanoma, perprasti, koks asmuo jis yra. Tačiau nemanykime, kad Dievo Jehovos savybės išgalvotos pačių žmonių. Biblijoje aiškiai parašyta, jog Dievas sukūrė žmogų pagal savo atvaizdą, o ne atvirkščiai. (Pradžios 1:27) Kadangi Biblijos rašytojai buvo ‘Dievo įkvėpti’, jį, kaip asmenį, apibūdino jo paties nusakytomis savybėmis — tomis, kuriomis jis daugiau ar mažiau apdovanojo savo sukurtą žmogų. (2 Timotiejui 3:16, 17) Tad iš tikrųjų ne Dievas turi žmogaus savybių, o žmogus Dievo.

[Iliustracija 4 puslapyje]

Nojus rado malonę Dievo akyse

[Iliustracija 5 puslapyje]

Abraomas buvo labai dėmesingas Dievo jausmams

[Iliustracija 6 puslapyje]

Dovydas visiškai pasitikėjo Jehova

[Iliustracija 7 puslapyje]

Skaitydami Bibliją, sužinosite, kaip džiuginti Dievą

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 4 puslapyje]

Courtesy of Anglo-Australian Observatory, photograph by David Malin