Kunigų knygos apžvalga
Jehovos Žodis gyvas
Kunigų knygos apžvalga
DAR nėra nė metų, kai izraelitai buvo išlaisvinti iš Egipto vergijos. Suburti į naują tautą, jie keliauja į Kanaano žemę. Jehova nori ten turėti šventą tautą. Tačiau kanaaniečių gyvensena iškrypusi, religiniai papročiai nepadorūs. Todėl Izraelio susirinkimui tikrasis Dievas duoda nurodymų, kaip atsidėti jo tarnybai. Tuos nurodymus randame Biblijoje, Kunigų knygoje. Pranašo Mozės parašyta Sinajaus dykumoje tikriausiai apie 1512 m. p. m. e., ši knyga aprėpia maždaug vieno mėnulio mėnesio laikotarpį. (Išėjimo 40:17; Skaičių 1:1-3) Jehova pakartotinai ragina savo garbintojus būti šventus. (Kunigų 11:44; 19:2; 20:7, 26)
Jehovos liudytojai nepavaldūs Įstatymui, Dievo duotam per Mozę. Savo mirtimi Jėzus Kristus jį panaikino. (Romiečiams 6:14; Efeziečiams 2:11-16) Tačiau Kunigų knygos nurodymai mums naudingi. Jie daug pamoko apie Jehovos, tikrojo Dievo, garbinimą.
SAVANORIŠKOS IR PRIVALOMOS ŠVENTOS AUKOS
Kai kurios Įstatyme nurodytos atnašos ir aukos buvo savanoriškos, kitos — privalomos. Viena savanoriškų aukų, deginamoji, būdavo atnašaujama Dievui visa, kaip ir Jėzus Kristus noriai ir visiškai atidavė savo gyvybę kaip išperkamąją auką. Savanorišką bendrystės auką padalydavo. Vieną dalį sudegindavo Dievui ant aukuro, kitą suvalgydavo kunigas, trečią — atnašautojas. Panašiai pateptiesiems krikščionims Kristaus mirties Minėjimas yra bendravimo vakarienė. (1 Korintiečiams 10:16-22)
Aukos už nuodėmę ir už kaltę buvo privalomos. Pirmąsias atnašaudavo už netyčines nuodėmes. Antrosios leido permaldauti Dievą pažeidus kieno nors teises ar sugrąžinti teises atgailaujančiam nusidėjėliui, arba ir tai, ir tai. Kaip padėka už Jehovos dosnumą buvo atnašaujami ir javai. Visi šie dalykai mums įdomūs, nes aukos, lieptos aukoti Įstatymo sandoros laikotarpiu, nurodė Jėzų Kristų ir jo auką bei su ja susijusias palaimas. (Hebrajams 8:3-6; 9:9-14; 10:5-10)
Atsakymai į klausimus:
2:11, 12. Kodėl medaus „ugninė auka“ Jehovai buvo nepriimtina? Čia neturimas omenyje bičių medus. Nors nepriimtinas „ugninei aukai“, šis medus buvo duodamas kaip ‘visokio žemės derliaus pirmiena’. (2 Metraščių 31:5) Tai greičiausiai buvo vaisių sultys, arba sirupas. Kadangi galėjo rūgti, aukai ant aukuro netiko.
2:13. Kodėl ‘visas atnašas’ reikėjo sūdyti druska? Jos dėdavo ne aukos skoniui pagerinti. Druska yra konservuojanti priemonė. Jos atnašavimas reiškė apsaugą nuo gedimo ir puvimo.
Ko pasimokome:
3:17. Kadangi taukai buvo laikomi geriausia ir riebiausia dalimi, draudimas juos valgyti, matyt, leido izraelitams suprasti, jog geriausia dalis priklauso Jehovai. (Pradžios 45:18) Tai primena ir mums atiduoti Jehovai visa, kas geriausia. (Patarlių 3:9, 10; Kolosiečiams 3:23, 24)
7:26, 27. Valgyti kraują izraelitams buvo draudžiama. Dievo požiūriu, kraujas — tai gyvybė. Kūno „gyvybė yra kraujyje“, sakoma Kunigų 17:11. Susilaikyti nuo kraujo tikrieji garbintojai privalo ir šiandien. (Apaštalų darbų 15:28, 29)
ĮSTEIGIAMA ŠVENTA KUNIGYSTĖ
Kas buvo atsakingi rūpintis aukojimais ir atnašavimais? Šis darbas buvo patikėtas kunigams. Mozė Dievo nurodymu pašventino Aaroną vyriausiuoju kunigu bei keturis jo sūnus kunigais padėjėjais. Ceremonija, matyt, truko septynias dienas. Paskui kunigai pradėjo eiti pareigas.
Atsakymai į klausimus:
9:9. Kodėl kraują reikėdavo išlieti prie aukuro papėdės ir juo apšlakstyti įvairius reikmenis? Tai rodė, kad Jehova laiko kraują permaldavimo priemone. Visos kaltės išpirkimo apeigos buvo susijusios su krauju. „Bemaž viskas pagal įstatymą apvaloma krauju, — rašė apaštalas Paulius, — ir be kraujo praliejimo nėra atleidimo.“ (Hebrajams 9:22)
10:1, 2. Kuo iš tikrųjų nusikalto Nadabas ir Abihuvas? Nubaudęs Nadabą ir Abihuvą už šventvagišką elgesį atliekant kunigų pareigas, Jehova netrukus uždraudė kunigams vartoti vyną ar kitus svaigalus tarnybos padangtėje metu. (Kunigų 10:9) Tai rodo, kad šie du Aarono sūnūs galbūt tarnavo šventovėje apsvaigę nuo stipraus gėrimo. Tačiau tikroji jų mirties priežastis buvo „nešventinta ugnis, kokios [Jehova] nebuvo jiems įsakęs“ aukoti.
Ko pasimokome:
10:1, 2. Atsakingi tarnai šiandien privalo laikytis Jehovos reikalavimų. Atlikdami savo pareigas jie neturi imtis to, kas nepriklauso.
10:9. Negalima atlikti Dievo paskirtų užduočių apsvaigus nuo alkoholio.
ŠVENTAI GARBINTI REIKIA ŠVARIEMS
Nurodymai valgyti tik švarius gyvūnus izraelitams buvo naudingi dvejopai: neleido užsikrėsti žalingais organizmais ir tarsi siena skyrė nuo aplinkinių tautų. Taip pat buvo nurodymų dėl lavono lietimo, moterų apsivalymo po gimdymo, raupsuotųjų ir dėl vyrų bei moterų susiteršimo lytinėmis išskyromis. Atlikti apeigas už nešvariais tapusius asmenis turėjo kunigai.
Atsakymai į klausimus:
12:2, 5. Kodėl po gimdymo moteris buvo laikoma nešvaria? Dauginimosi organai buvo sukurti perduoti tobulą žmogaus gyvybę. Tačiau dėl paveldėtų nuodėmės padarinių gyvybė užsimezga netobula ir nuodėminga. Laikini ‘nešvaros’ tarpai, susiję su gimdymu bei kitais dalykais, pavyzdžiui, mėnesinėmis ir sėklos išsiliejimu, primindavo izraelitams apie paveldėtą nuodėmingumą. (Kunigų 15:16-24; Psalmyno 51:7 [51:5, Brb]; Romiečiams 5:12) Apsivalymo taisyklės turėjo padėti jiems suvokti, jog nuodėmingumui padengti ir tobulumui atkurti reikalinga išpirka. Taip Įstatymas buvo jų „auklėtojas, vedęs į Kristų“. (Galatams 3:24)
15:16-18. Koks „sėklos išsiliejimas“ minimas šiose eilutėse? Tai tikriausiai išsiliejimas naktį bei lytiškai santykiaujant.
Ko pasimokome:
11:45. Jehova Dievas yra šventas ir reikalauja šventumo iš jam tarnaujančių. Jie turi siekti šventumo ir likti fiziškai bei dvasiškai tyri. (2 Korintiečiams 7:1; 1 Petro 1:15, 16)
12:8. Jehova leido neturtingiesiems vietoj brangiau kainuojančių avių atnašauti paukščius. Jis supranta vargšų padėtį.
BŪTINA LIKTI ŠVENTIEMS
Svarbiausios aukos už nuodėmę buvo aukojamos metinę Permaldavimo dieną. Už kunigus ir Levio giminę būdavo aukojamas jautis. Už nekunigiškas Izraelio gimines — ožys. Dar kitą ožį, išpažinus virš jo galvos tautos nuodėmes, paleisdavo į dykumą. Abu ožiai buvo laikomi viena auka už nuodėmę. Visa tai rodė, kad Jėzus Kristus bus paaukotas ir taip nusineš mūsų nuodėmes.
Taisyklės dėl mėsos valgymo bei kitų dalykų pabrėžia būtinybę garbinti Jehovą šventai. Todėl kunigai turėjo likti šventi. Trys metinės šventės buvo proga džiūgauti ir dėkoti Kūrėjui. Jehova taip pat nurodė, ką daryti, kai niekinamas jo šventas vardas, kaip švęsti šabus ir jubiliejų, kaip elgtis su skurdžiais ir vergais. Klausant Dievo lydėjo palaimos, o neklusnumas užtraukė prakeikimą. Buvo nurodymų ir dėl aukų duodant įžadus, dėl tų aukų vertės nustatymo, dėl gyvulių pirmagimių, dėl ‘pašvęstos Viešpačiui’ dešimtinės.
Atsakymai į klausimus:
16:29. Kaip izraelitai turėjo ‘marinti save’? ‘Marindami save’ Permaldavimo dieną jie siekė nuodėmių atleidimo. Pasninkauti tuo metu, galimas daiktas, reiškė pripažinti savo nuodėmingumą. Taigi jie greičiausiai ‘marino save’ pasninkaudami.
19:27. Ką reiškė nurodymas ‘nekarpyti barzdos’ (Brb) ir ‘nekirpti plaukų ant smilkinių’? Šis įstatymas, matyt, turėjo priminti žydams nemėgdžioti tam tikrų pagoniškų papročių kerpantis barzdą ar plaukus. (Jeremijo 9:24, 25 [9:25, 26, Brb]; 25:23; 49:32) Tačiau toks Dievo paliepimas nereiškė, jog kirpti barzdą ar smilkinių plaukus draudžiama. (2 Samuelio 19:25 [19:24, Brb])
25:35-37. Ar izraelitams niekada nederėjo imti palūkanų? Jei pinigus skolindavo verslo tikslais, skolintojas galėdavo imti palūkanas. Tačiau Įstatymas draudė jas imti nuo paskolų, duodamų beturčiams. Pelnytis iš skurstančio kaimyno nelaimės buvo nedora. (Išėjimo 22:24 [22:25, Brb])
26:19. Kaip galėjo ‘dangaus skliautas pavirsti geležimi ir žemė variu’? Trūkstant lietaus dangus virš Kanaano krašto pasidarydavo tarsi kieta ir neporinga geležis. Negaudama drėgmės žemė įgaudavo blizgantį varinį atspalvį.
26:26. Kas turima omenyje, kad ‘dešimčiai moterų užteks vienintelės krosnies duonai kepti’? Paprastai kiekviena moteris visokiems kepiniams turi savo krosnį. Tačiau čia kalbama apie tokį maisto stygių, kad dešimt moterų viską iškeps vienoje krosnyje. Tai viena iš pasekmių, ištinkanti dėl šventumo nesilaikymo.
Ko pasimokome:
20:9. Nepakanti ir pagiežinga dvasia Jehovos akimis buvo lygi žmogžudystei. Tuos, kurie keikė tėvus, jis baudė taip pat, kaip ir tėvų žudikus. Ar tai neturėtų skatinti mus rodyti bendratikiams meilę? (1 Jono 3:14, 15)
22:32; 24:10-16, 23. Jehovos vardo negalima niekinti. Priešingai, turime jį girti ir melsti, kad būtų laikomas šventu. (Psalmyno 7:18 [7:17, Brb]; Mato 6:9)
KAIP KUNIGŲ KNYGA MOKO GARBINTI DIEVĄ
Jehovos liudytojai Įstatymui nebepavaldūs. (Galatams 3:23-25) Tačiau Kunigų knyga padeda suvokti Jehovos požiūrį į įvairius dalykus, tad moko teisingai garbinti.
Kai ruošdamasis Teokratinės tarnybos mokyklai skaitysi savaitei užduotą Kunigų knygos ištrauką, aiškiai suprasi, jog Dievas reikalauja iš savo tarnų šventumo. Ši Biblijos knyga gali paskatinti tave atiduoti Aukščiausiajam tai, kas geriausia, ir visuomet saugoti šventumą jo gyriui.
[Iliustracija 21 puslapyje]
Įstatymo reikalaujamos aukos vedė į Jėzų Kristų ir jo auką
[Iliustracija 22 puslapyje]
Neraugintos duonos šventė buvo didelio džiaugsmo metas
[Iliustracija 23 puslapyje]
Per metines šventes, tokias kaip Palapinių, visi džiūgaudavo ir dėkodavo Jehovai