Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Nuo tamsių požemių iki Šveicarijos Alpių

Nuo tamsių požemių iki Šveicarijos Alpių

Gyvenimo istorija

Nuo tamsių požemių iki Šveicarijos Alpių

PAPASAKOJO LOTARAS VALTERIS

Trejus ilgus metus praleidęs tamsiuose komunistinės Rytų Vokietijos kalėjimų požemiuose, džiaugiausi nuostabia laisve ir šiltu šeimos artumu.

TAČIAU šešiametis sūnus Johanas žvelgė į mane suglumęs: tėvo jis nematė pusę savo gyvenimo. Atrodžiau jam visai svetimas.

Skirtingai nei sūnus, pats vaikystėje buvau apsuptas tėvų meilės. Gyvenau jaukiuose mūsų namuose Chemnice (Vokietija), kur gimiau 1928-aisiais. Tėvas atvirai piktindavosi religija. Jis nepamiršo, kad per Pirmąjį pasaulinį karą abiejų kariaujančių pusių „krikščionys“ kareiviai gruodžio 25-ąją palinkėdavo „linksmų Kalėdų“, o kitą dieną žudydavo vienas kitą. Jo nuomone, religija — tai didžiausia veidmainystė.

Nusivylimą pakeičia tikėjimas

Laimei, aš tokio nusivylimo nepatyriau. Antrasis pasaulinis karas baigėsi, kai man buvo 17 metų, tad per plauką išvengiau šaukimo į armiją. Vis dėlto nedavė ramybės klausimai: kodėl vyko tokios žudynės? kuo galima pasitikėti? kur rasti tikrąjį saugumą? Rytų Vokietija, kur mes gyvenome, tapo sovietų įtakos zona. Komunistiniai teisingumo, lygybės, solidarumo bei taikaus sambūvio idealai patiko tiems, kuriuos iškankino karas. Tačiau greit daugelis tų nuoširdžių žmonių labai nusivylė — šįkart ne religija, o politika.

Kaip tik tuomet, kai ieškojau svarių atsakymų, viena mano teta, Jehovos liudytoja, papasakojo apie savo tikėjimą. Ji davė biblinį leidinį, paskatinusį pirmą kartą perskaityti Evangelijos pagal Matą visą 24 skyrių. Mane labai paveikė tame leidinyje išdėstyti logiški, įtikinami paaiškinimai apie tai, kad gyvename „šiai santvarkai baigiantis“ ir kokia pagrindinė žmonijos vargų priežastis. (Mato 24:3, NW; Apreiškimo 12:9)

Netrukus ėmiau gauti daugiau Jehovos liudytojų spaudinių. Godžiai juos skaitydamas supratau radęs tiesą, kurios taip uoliai ieškojau. Sujaudino žinia, kad 1914 metais Jėzus Kristus danguje sėdo į sostą ir greit sunaikins bedievišką santvarką, o klusniai žmonijai išlies palaimas. Kita didelė naujiena man buvo aiški išpirkos samprata. Tai paskatino kreiptis į Jehovą Dievą nuoširdžia malda ir prašyti atleisti. Krito į širdį malonus kvietimas, užrašytas Jokūbo 4:8: „Artinkitės prie Dievo, ir jis artinsis prie jūsų.“

Nepaisydami mano begalinio entuziazmo radus naują tikėjimą, tėvai ir sesuo iš pradžių nepritarė tam, ką jiems pasakojau. Bet tai neatvėsino mano troškimo lankyti krikščionių sueigas, kurias rengdavo nedidelė liudytojų grupė netoli Chemnico. Nustebau, kai į pačią pirmą sueigą kartu su manim vykti susiruošė tėvai ir sesuo! Buvo 1945—1946 metų žiema. Vėliau, kai Biblijos studijų grupė susibūrė Hartau, kur mes gyvenome, visa šeima reguliariai lankė sueigas.

„Esu tik vaikas“

Žinodamas svarbias Biblijos tiesas ir nuolat bendraudamas su Jehovos tarnais, pasiaukojau Jehovai ir 1946 metais gegužės 25-ąją pasikrikštijau. Labai džiaugiausi, kad mano šeima taip pat darė dvasinę pažangą ir galop visi trys tapo Jehovos liudytojais. Sesuo iki šiol yra aktyvi Chemnico susirinkimo narė. Tėvai ištikimai tarnavo Dievui iki pat mirties; mama mirė 1965-aisiais, o tėtis — 1986-aisiais.

Praėjus šešiems mėnesiams po krikšto, ėmiau tarnauti specialiuoju pionieriumi. Taip prasidėjo tarnystė „ir palankiu, ir sunkiu metu“. (2 Timotiejui 4:2, NW) Veikiai man pasiūlė darbuotis naujame lauke: labai reikėjo visalaikių evangelizuotojų vienoje atokioje rytų Vokietijos vietovėje. Pasisiūlėme drauge su kitu broliu, tačiau jaučiausi neturįs patirties ir nepakankamai subrendęs tokiai užduočiai. Man tebuvo 18 ir maniau kaip Jeremijas: „Ak, Viešpatie Dieve! . . Aš juk nemoku kalbėti! Esu tik vaikas!“ (Jeremijo 1:6) Nors ir kamavo dvejonės, atsakingi broliai maloniai paprašė priimti paskyrimą. Buvome pasiųsti į Belcigą, miestelį Brandenburgo žemėje.

Skelbti ten buvo labai sunku, bet išmokau daug ko naudingo. Laikui bėgant keletas žinomų verslininkių priėmė Karalystės žinią ir tapo Jehovos liudytojomis. Tačiau tai buvo nepalankiai įvertinta mažos kaimo bendruomenės, kuri laikėsi giliai įsišaknijusių tradicijų ir įtariai žiūrėjo į bet ką nauja. Tiek katalikų, tiek protestantų dvasininkai buvo griežtai nusistatę prieš skelbimo darbą ir platino apie mus šmeižikiškus kaltinimus. Pasitikėjome Jehovos vadovavimu bei apsauga, todėl pavyko padėti keliolikai susidomėjusių žmonių priimti tiesą.

Telkiasi nepakantos debesys

1948-aisiais patyriau ir palaimų, ir netikėtų vargų. Pirma, mane paskyrė pionieriumi į Rudolštatą (Tiuringija). Čia tarnavo daug ištikimų brolių bei seserų ir buvo smagu su jais bendrauti. Kitas svarbus įvykis — liepą vedžiau Eriką Ulman, atsidavusią, uolią jauną krikščionę, kurią pažinojau dar lankydamas Chemnico susirinkimo sueigas. Kartu ėmėme darbuotis pionieriais mano gimtajame Hartau. Tačiau ilgainiui Erika nebegalėjo tęsti visalaikės tarnybos dėl sutrikusios sveikatos bei kitų priežasčių.

Tai buvo sunkūs laikai Jehovos liudytojams. Chemnico Darbo skyrius man nebeišdavė maisto kortelės, nes norėjo, kad nustočiau skelbti ir visą dieną praleisčiau pasaulietiniame darbe. Tuo pasinaudodami, atsakingi broliai pareikalavo, kad mūsų veikla būtų įteisinta. Prašymą atmetė ir 1950 metų birželio 23-iąją man skyrė bausmę: sumokėti baudą arba 30 parų kalėti. Mes apskundėme sprendimą, bet aukštesnysis teismas nepatenkino skundo ir buvau įkalintas.

Šis įvykis — tik pradžia būsimos priešiškumo ir vargų audros. Nepraėjus nė mėnesiui, 1950-ųjų rugsėjį, po šmeižto kampanijos žiniasklaidoje komunistų režimas uždraudė mūsų veiklą. Pareigūnams nepatiko greitas liudytojų gausėjimas ir neutrali pozicija, todėl mums prisegė pavojingos Vakarų šnipų agentūros, užsiimančios „įtartina veikla“ prisidengus religijos skraiste, etiketę. Tą pačią dieną, man tebekalint, namuose gimė sūnus Johanas. Nepaisydami akušerės protesto, saugumo karininkai įsiveržė į mūsų butą — ieškojo kaltės įrodymų. Žinoma, nieko nerado. Deja, vėliau užsimaskavusiam saugumiečių agentui pavyko įsiskverbti į mūsų susirinkimą. Apsimetėlis pranešė, kas yra atsakingi broliai. Jie visi, tarp jų ir aš, 1953-iųjų spalį buvome suimti.

Tamsiuose požemiuose

Buvome pripažinti kalti ir nuteisti nuo trejų iki šešerių metų kalėti. Taip drauge su daugeliu kitų brolių atsidūrėme bjauriuose Osteršteino pilies (Cvikau) požemiuose. Sąlygos buvo baisios, bet džiaugėmės galėdami bendrauti su brandžiais liudytojais. Nelaisvėje mums netrūko dvasinio maisto. Nors veikla buvo uždrausta, Sargybos bokštas patekdavo į kalėjimą, tiesiog į mūsų kameras! Kaip?

Kai kurie broliai turėjo dirbti anglių kasyklose, kur susitikdavo su laisvėje esančiais liudytojais; šie ir pristatydavo žurnalų. Broliai parsinešdavo juos slapta į kalėjimą ir išradingai perduodavo mums taip būtiną dvasinį peną. Matydamas tokį Jehovos rūpinimąsi ir vadovavimą, buvau labai laimingas ir padrąsintas.

1954-ųjų pabaigoje mus perkėlė į liūdnai pagarsėjusį Torgau kalėjimą. Čia uždaryti liudytojai mus svetingai priėmė. Iki tol jie palaikė dvasinę stiprybę perpasakodami, ką gebėjo prisiminti iš senų Sargybos bokšto numerių. Kaip šie broliai buvo ištroškę šviežio dvasinio maisto! Dalijomės su jais tuo, ką studijavome Cvikau. O kaip, jei griežtai buvo draudžiama kalbėtis per pasivaikščiojimus? Broliai davė vertingų patarimų, kaip tai daryti, ir mus saugojo galinga Jehovos ranka. Tokios aplinkybės priminė, kaip svarbu uoliai studijuoti Bibliją ir ją apmąstyti, kai tik turi progą būdamas laisvėje.

Svarbūs sprendimai

Jehovos padedami nepalūžome. Mūsų didelei nuostabai, 1956 metais daugelis buvome amnestuoti. Neapsakomai džiaugėmės, kai atsivėrė kalėjimo vartai! Tada sūnui buvo šešeri ir netvėriau laime, kad vėl esu su žmona ir galiu rūpintis mūsų vaiku. Kurį laiką Johanui buvau kaip pašalietis, bet greitai tarp mudviejų užsimezgė šilti santykiai.

Rytų Vokietijoje Jehovos liudytojams buvo nepaprastai sunku. Didėjo nepakanta, kad darbuojamės krikščioniškoje tarnyboje ir laikomės neutralios pozicijos. Gyvenimas buvo kupinas nuolatinių pavojų, nerimo, nuovargio. Kruopščiai ir maldingai apsvarstę savo padėtį, mudu su Erika supratome, jog reikėtų persikelti ten, kur galėtume gyventi ramiau. Norėjome tarnauti Jehovai nevaržomi ir siekti dvasinių tikslų.

1957-ųjų pavasarį pasitaikius galimybei atvykome į Štutgartą (Vakarų Vokietija). Čia evangelizacinė veikla nebuvo draudžiama, tad galėjome laisvai bendrauti su broliais. Trūksta žodžių apsakyti jų meilingą paramą. Septynerius metus tarnavome Hedelfingeno susirinkime. Per tą laiką sūnus jau tapo moksleivis, lavėjo dvasiškai. 1962-ųjų rugsėjį lankiau Karalystės tarnybos mokyklą Vysbadene. Čia mane paskatino persikelti su šeima ten, kur trūksta vokiškai kalbančių Biblijos mokytojų. Tai buvo kai kurios Vokietijos vietovės ir Šveicarija.

Šveicarijos Alpėse

Tad 1963 metais atvykome į Šveicariją. Buvome paskirti tarnauti į nedidelį susirinkimą Brunene, šalia gražaus Liucernos ežero, centrinėse Alpėse. Jautėmės lyg rojuje. Turėjome priprasti prie vietinių vokiečių dialekto, jų gyvensenos, galvosenos. Džiugu buvo dirbti ir skelbti žinią čia tarp taikių žmonių. Brunene praleidome 14 metų. Sūnus suaugo.

1977-aisiais, kai man buvo beveik 50, mus pakvietė tarnauti į Šveicarijos Betelį, įsikūrusį Tūne. Tai buvo nelaukta garbė ir labai dėkingi sutikome ten darbuotis. Abu su žmona ištarnavome Betelyje devynerius metus, kuriuos prisimename kaip ypatingą savo krikščioniško gyvenimo ir dvasinio tobulėjimo tarpsnį. Patiko skelbti gerąją naujieną su vietiniais liudytojais Tūne ir jo apylinkėse; visada prieš akis stūksojo didingi snieguoti Berno Alpių kalnai — Jehovos „nuostabūs darbai“. (Psalmyno 9:2 [9:1, Brb])

Vėl kraustomės

1986-ųjų pradžioje vėl kėlėmės kitur. Mus paprašė tarnauti specialiaisiais pionieriais labai didelėje rytų Šveicarijos teritorijoje, priklausančioje Būchso susirinkimui. Čia irgi teko prisitaikyti prie naujų sąlygų. Tačiau troškome dirbti, kur esame reikalingiausi, todėl ėmėmės šios užduoties ir patyrėme palaimų. Kartais pakeičiu keliaujančiuosius prižiūrėtojus — lankau ir stiprinu susirinkimus. Per 18 metų buvo daug puikių atsitikimų skelbimo tarnyboje. Būchso susirinkimas išaugo; dabar renkamės puikioje, prieš penketą metų dedikuotoje Karalystės salėje.

Jehova labai mumis rūpinosi. Didžiąją gyvenimo dalį praleidome visalaikėje tarnyboje ir niekada mums nieko netrūko. Esame laimingi ir kupini pasitenkinimo, kad sūnus su žmona ir jų vaikų šeimos ištikimai eina Jehovos keliu.

Žvelgdamas į praeitį matau, kad tarnavome Jehovai „ir palankiu, ir sunkiu metu“. Siekdamas tęsti krikščionišką tarnybą, iš tamsių komunistinio kalėjimo požemių patekau į didingas Šveicarijos Alpių aukštumas. Drauge su šeima nė akimirką nesigailėjome pasirinkę šią tarnybą.

[Rėmelis 28 puslapyje]

„Dviejų režimų aukos“ ištvėrė persekiojimus

Buvusioje Vokietijos Demokratinėje Respublikoje (VDR), dar vadinamoje Rytų Vokietija, Jehovos liudytojai buvo žiauriai persekiojami. Duomenys rodo, kad per 5000 liudytojų buvo išsiųsti į priverčiamojo darbo stovyklas ir pataisos kolonijas dėl to, kad darbavosi krikščioniškoje tarnyboje ir laikėsi neutralumo. (Izaijo 2:4)

Kai kurie iš jų vadinami „dviejų režimų aukomis“. Per 320 liudytojų buvo uždaryti nacių koncentracijos stovyklose bei kalėjimuose. Paskui, šeštajame dešimtmetyje, juos persekiojo ir kalino VDR valstybės saugumo organai Stasi (skaitoma štazi). Net kai kurie kalėjimai buvo tie patys — iš pradžių nacių, paskui Stasi.

Pirmą intensyvaus persekiojimo dešimtmetį, nuo 1950 iki 1961 metų, 60 liudytojų — vyrų bei moterų — mirė kalėjimuose dėl žiauraus elgesio, maisto stygiaus, ligų, senatvės. Dvylika liudytojų buvo nuteisti kalėti iki gyvos galvos, bet vėliau nuosprendis pakeistas į 15 metų kalėjimo.

Dabar buvusioje Stasi būstinėje Berlyne veikia nuolatinė paroda, kurioje demonstruojami dokumentai apie 40 metų trukusį Jehovos liudytojų persekiojimą Rytų Vokietijoje. Nuotraukos ir pasakojimai byloja, kad spaudimas nepalaužė šių ištikimų liudytojų drąsos bei dvasinės stiprybės.

[Žemėlapis 24, 25 puslapiuose]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

RYTŲ VOKIETIJA

Rudolštatas

Belcigas

Torgau

Chemnicas

Cvikau

[Iliustracija 25 puslapyje]

Osteršteino pilis (Cvikau)

[Šaltinio nuoroda]

Fotosammlung des Stadtarchiv Zwickau, Deutschland

[Iliustracija 26 puslapyje]

Su žmona Erika