Kas buvo anabaptistai?

VOKIETIJOS Vestfalijoje, Miunsterio miesto centre, beveik visų pirmą kartą apsilankiusiųjų dėmesį prikausto trys geležiniai narvai ant bažnyčios bokšto. Jie ten kybo jau beveik penkis šimtus metų, išskyrus keletą trumpų pertraukėlių. Iš pradžių juose karojo trijų viešai nukankintų vyrų palaikai. Šie žmonės buvo anabaptistai, o narvai — jų karalystės reliktas.

Kas buvo anabaptistai? Kaip šis religinis judėjimas atsirado? Kokie buvo anabaptistų pagrindiniai mokymai? Kodėl anuos vyrus nubaudė mirtimi? Ir kuo trys narvai primena buvusią karalystę?

Bažnyčią reikia reformuoti. Tačiau kaip?

XV ir XVI amžių sandūroje ėmė stiprėti nepasitenkinimas Romos katalikų bažnyčia ir jos dvasininkija. Matydami bažnyčią užvaldžiusį sugedimą ir nedorumą, daugelis jautė, kad dideli pokyčiai neišvengiami. Kai 1517 metais Martynui Liuteriui viešai pareikalavus reformos bemat įsijungė ir kiti, protestantiškoji Reformacija netruko įsibėgėti.

Vis dėlto reformatoriai nesutarė, ką konkrečiai nuveikti ir kokio masto pokyčių reikia. Daugelis sutiko, kad garbinantieji Dievą turi vadovautis Biblija. Tačiau vieningo Biblijos mokymų aiškinimo reformatoriams pasiekti nepavyko, o kai kurių manymu, Reformacija žengė per lėtai. Iš pastarųjų kaip tik ir kilo anabaptistai.

„Iš tikrųjų buvo ne vienas, o keli krikštijančiųjų judėjimai“, — knygoje Die Täufer—Geschichte und Deutung rašo Hansas Jurgenas Gėrcas. Pavyzdžiui, 1521 metais keturi vyrai, vadinamieji Cvikau pranašai, sukėlė sambrūzdį skelbdami anabaptistų mokymus Vitenberge. Kita anabaptistų grupė susikūrė 1525-aisiais Ciuriche (Šveicarija). Tokios bendruomenės užgimė ir Moravijoje (dabar Čekijos Respublika), taip pat Nyderlanduose.

Ką krikštyti — vaikus ar suaugusius?

Anabaptistų bendruomenės paprastai būdavo nedidelės, jų nariai — taikūs. Judėjimo sekėjai savo įsitikinimų neslėpė — netgi skelbė kitiems. Svarbiausios šio tikėjimo tiesos buvo išdėstytos Šleitheimo išpažinime 1527 metais. Anabaptistai atsisakė atlikti karinę tarnybą, pasiryžo laikytis atskirai nuo pasaulio ir šalinti iš bažnyčios nuodėmiautojus. Bet labiausiai nuo kitų religijų skyrėsi įsitikinimu, kad krikštyti reikia ne vaikus, o suaugusius. *

Suaugusiųjų krikšto klausimas kaitino aistras ne vien kaip teologinė problema — jis lietė ir religijų valdžią žmonėms. Kadangi suaugusieji, vadovaudamiesi savo įsitikinimais, gali apsispręsti patys, dažnas taip ir liktų nepakrikštytas. O tokie bent dalinai išsprūstų iš bažnyčios įtakos. Kai kurioms bažnyčioms tai kvepėjo galios praradimu.

Todėl tiek katalikai, tiek liuteronai siekė užgniaužti norą krikštyti suaugusius  žmones. Po 1529-ųjų kai kuriose vietovėse už suaugusiųjų krikštijimą arba už tokio krikšto priėmimą imta grasinti mirties bausme. Kaip teigia žurnalistas Tomas Zeifertas, anabaptistus „Šventojoje vokiečių tautos Romos imperijoje aršiai persekiojo“. Apogėjų persekiojimas pasiekė Miunsteryje.

Senasis Miunsteris keičiasi

Viduramžiais Miunsteryje gyveno gal 10 tūkstančių žmonių. Jį juosė apie 5 kilometrų ilgio ir maždaug 90 metrų pločio beveik neįveikiama gynybinė sistema. Tačiau ramybės nebuvo. Miunsterio miesto muziejaus leidinyje The Kingdom of the Anabaptists minimi „miesto tarybos narių ir gildijų politiniai tarpusavio ginčai“. Gyventojus piktino katalikų dvasininkijos elgesys. Miunsteris stojo Reformacijos pusėn, ir 1533 metais tapo liuteronų miestu.

Vienas žymiausių Miunsterio protestantų dvasininkų buvo Bernhardas Rotmanas — gana kategoriškas žmogus. Kaip teigia vokiečių istorikas Frydrichas Ėningeris, Rotmanas „aiškiai perėmė anabaptistų pažiūras ir nei pats, nei jo bendražygiai nekrikštijo kūdikių“. Daug Miunsterio gyventojų Rotmanui pritarė, nors kai kuriems jo pažiūros rodėsi pernelyg kraštutinės. „Daugelis ankstesnės tvarkos šalininkų, nerimo ir blogos nuojautos kamuojami, vienas po kito paliko miestą. O jų vieton iš visų pusių plūdo anabaptistai, tikėdamiesi Miunsteryje įgyvendinti savo idealus.“ Šis anabaptistų susitelkimas Miunsteryje tapo šiurpios nelaimės užuomazga.

Naujosios Jeruzalės apsiaustis

Lemiamą vaidmenį Miunsterio įvykiuose suvaidino du imigrantai iš Nyderlandų: kepėjas iš Harlemo Janas Matisas ir Janas Bokelsonas, žinomas kaip Jonas Leidenietis. Matisas tvirtino esąs pranašas ir pareiškė, kad 1534-ųjų balandį laukia antrasis Kristaus atėjimas. Miestas buvo paskelbtas Biblijoje minima Naująja Jeruzale, įsivyravo apokaliptinės nuotaikos. Rotmanas nusprendė, kad visų gyventojų nuosavybė turi būti valdoma bendrai. Suaugusiesiems liepta pasirinkti — krikštytis arba išvykti iš miesto. Taigi tarp daugybės besikrikštijančių buvo ir tokių, kurie tiesiog nenorėjo palikti namų bei daiktų.

Kitos bendruomenės su išgąsčiu stebėjo, kaip Miunsteris tapo pirmuoju miestu, kuriame stipriausia religinė ir politinė jėga buvo anabaptistai. Todėl, kaip teigiama knygoje Die Täufer zu Münster (Miunsterio krikštytojai), „Miunsteris užsitraukė visos Šventosios vokiečių tautos Romos imperijos priešiškumą“. Grafas Francas fon Valdekas, įtakingas kunigaikštis vyskupas, Miunsteriui paimti surinko armiją — iš liuteronų ir katalikų. Nors neseniai prasidėjusi Reformacija supriešino šias dvi religijas, o netrukus jos atsuks ginklus viena į kitą Trisdešimties metų kare, dabar katalikai ir liuteronai suglaudė pečius prieš anabaptistus.

Anabaptistų karalystės galas

Miestą apsiautusi galinga armija sienų saugomiems gyventojams baimės neįvarė.  1534-ųjų balandį, kai buvo laukiama antrojo Kristaus atėjimo, tikėdamas Dievo apsauga Matisas ant balto žirgo išjojo iš miesto. Įsivaizduokite, koks siaubas apėmė žvelgiančius nuo miesto sienų jo šalininkus, kai priešo kareiviai sukapojo Matisą į gabalus, o galvą iškėlė ant baslio!

Matiso įpėdiniu tapo Jonas Leidenietis, kurį imta vadinti Miunsterio anabaptistų karaliumi Janu. Kadangi mieste buvo labai daug moterų, karalius Janas ėmė skatinti vyrus imti po kelias žmonas — kiek tik kuris norėjo. Miunsterio anabaptistų karalystė metėsi į kraštutinumus: už svetimavimą ir ištvirkavimą baudė mirtimi, bet toleravo ir net skatino poligamiją. Pats karalius Janas žmonų turėjo šešiolika. Kartą viena jų, Elizabet Vantšerer, pasiprašė išleidžiama iš miesto ir už tai buvo viešai nukirsdinta.

1535-ųjų birželį, po 14 apsiausties mėnesių, miestas galiausiai krito. Miunsteris buvo smarkiai apgriautas: antrą kartą panašiai miestas nuniokotas tik per Antrąjį pasaulinį karą. Rotmanas paspruko, bet nugalėtojai sučiupo karalių Janą ir dar du anabaptistų vadovus. Juos kankino, o paskui nubaudė lėta ir skausminga mirtimi. Lavonus įgrūdo į narvus ir pakabino ant Šv. Lamberto bažnyčios bokšto. Tai buvo „gąsdinantis perspėjimas visiems galimiems tvarkos drumstėjams“, — sako Zeifertas. Šitaip tragiškai baigėsi kišimasis į politiką.

Kas atsitiko kitoms anabaptistų bendruomenėms? Europoje juos persekiojo dar kelerius metus. Dauguma anabaptistų liko ištikimi pacifistiniams principams, nors kai kurie griebėsi ginklų. Vėliau tarp anabaptistų iškilo buvęs kunigas Menas Simonsas, todėl ilgainiui judėjimą imta vadinti menonitais bei kitaip.

Trys narvai

Dauguma anabaptistų buvo pamaldūs, stengėsi vadovautis Biblija. Tačiau Miunsteryje radikalai juos nuo šių vertybių nukreipė į politiką — pavertė revoliucionieriais. Anabaptistų judėjimui ir senajam Miunsteriui tai atnešė tik negandas.

Net ir praėjus beveik 500 metų apsilankiusieji miesto centre vis grįžta mintimis į anuos laikus. Kodėl? Ant bažnyčios bokšto tebekabo trys geležiniai narvai.

[Išnaša]

[Iliustracijos 13 puslapyje]

Karalių Janą nužudė ir pakabino ant Šv. Lamberto bažnyčios bokšto