Dievas tikrai rūpinasi tavimi

IŠTIKUS nelaimei natūralu melsti Dievą pagalbos. Juk jis „didis... ir galingas, beribė jo išmintis“. (Psalmyno 147:5) Jis gali geriausiai padėti įveikti problemas. Biblija ragina ‘išlieti jam savo širdis’. (Psalmyno 62:9 [62:8, Brb]) Kodėl tad daugelis mano, jog Dievas neatsako į maldas? Ar tai rodo, kad jam nerūpime?

Užuot skubėję kaltinti Dievą dėl jo tariamo abejingumo, prisiminkite vaikystę. Jeigu tėvai nepuldavo vykdyti kiekvieno jūsų noro, ar priekaištavote, kad jūsų nemyli? Deja, taip daro daugelis vaikų. Vis dėlto paaugę suvokėte, jog meilė parodoma įvairiopai ir tenkinti vaiko užgaidas visai nėra meilinga.

Tad jeigu į maldas Jehova ne visada atsako taip, kaip tikimės, nemanykime esą ignoruojami. Dievas parodo savo rūpinimąsi labai įvairiai.

„Mes jame gyvename“

Visų pirma tik Dievo dėka „gyvename, judame ir esame“. (Apaštalų darbų 17:28) Jis mums davė gyvybę ir jau tuo meilingai pasirūpino!

Be to, Jehova suteikia tai, ko reikia gyvybei palaikyti. Psalmininkas rašo: „Tu želdai žolę galvijams ir augalus žmonių reikalams, kad jie augintųsi maisto iš žemės.“ (Psalmyno 104:14) Čia dar ne viskas. Kūrėjas dosniai siunčia „lietaus iš dangaus ir vaisingų metų, pripildydamas mūsų širdis maisto ir džiaugsmo“. (Apaštalų darbų 14:17, Brb)

Tačiau kai kurie stebisi: „Jeigu Dievas taip myli mus, kodėl leidžia kentėti?“ Ar jūs žinote atsakymą?

Ar Dievas atsakingas?

Žmonės dažnai kenčia ir dėl savo pačių kaltės. Pavyzdžiui, visi žino, prie ko gali privesti netinkamas elgesys. Tačiau gyvena amoraliai, girtauja, vartoja narkotikus, rūko, užsiima ekstremaliu sportu, viršija greitį važiuodami. Jeigu visa tai galiausiai baigiasi nelaime, kas kaltas? Argi Dievas? O gal žmogaus paikystė? Dievo įkvėptas Žodis sako: „Neapsigaukite! Dievas nesiduoda išjuokiamas. Ką žmogus sėja, tai ir pjaus.“ (Galatams 6:7)

Neretai žmonės skaudina vieni kitus. Jei kokia tauta pradeda kariauti, už atneštas kančias juk ne Dievas atsakingas. Jeigu užpuolikas ką nors sužaloja ar net atima gyvybę, kas kaltininkas? Tikrai ne Dievas! Kiek diktatorių spaudžia, kankina ir žudo pavaldinius, bet dėl to nemėginame suversti kaltės Dievui! Tai juk būtų nelogiška. (Mokytojo 8:9)

O milijonai skurstančių ir badaujančių? Ar ir čia priekaištausime Dievui? Nieku gyvu! Žemė išaugina visko daug daugiau, nei reikia jos gyventojams išsimaitinti. (Psalmyno 10:2, 3; 145:16) Bėda ta, kad Dievo duodamos gėrybės  paskirstomos netolygiai dėl žmonių savanaudiškumo.

Esminė kančių priežastis

O ką reikėtų kaltinti, kai kas nors suserga ar miršta dėl senatvės? Galbūt keista, bet Dievas ir čia niekuo dėtas. Jis sukūrė žmogų ne tam, kad šis sentų ir mirtų.

Pirmąją porą, Adomą ir Ievą, apgyvendinęs Edeno sode, Jehova pažadėjo amžiną gyvenimą. Tačiau norėjo, kad žemė prisipildytų žmonių, vertinančių Dievo paveldą. Todėl jų ateitis priklausė nuo to, ar vykdys tam tikrus reikalavimus. Adomas ir Ieva galėjo likti Rojuje tol, kol klausė savo mylinčio Kūrėjo. (Pradžios 2:17; 3:2, 3, 17-23)

Deja, juodu sukilo. Ieva pakluso Šėtonui Velniui. O šis melavo sakydamas, jog Dievas nuslėpė nuo jos kažką gera. Taip Ieva pasuko nepriklausomybės keliu, kad būtų „kaip Dievas, žinantis, kas gera ir kas pikta“. Adomas prisidėjo prie jos. (Pradžios 3:5, 6)

Nusidėję pirmieji žmonės pasirodė esą neverti gyventi amžinai. Nuodėmės pasekmės buvo pražūtingos: jėgos silpo ir juodu galiausiai mirė. (Pradžios 5:5) Tačiau jų maišto padariniai buvo daug pragaištingesni. Mes vis dar kenčiame dėl Adomo ir Ievos nuodėmės. Apaštalas Paulius rašė: „Per vieną žmogų [Adomą] nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip ir mirtis prasiskverbė į visus žmones, nes visi nusidėjo.“ (Romiečiams 5:12) Pirmajai porai sukilus nuodėmė ir mirtis išplito žemėje tarsi pražūtinga liga.

Tvirčiausias įrodymas, kad Dievas rūpinasi

Ar tai reiškė, kad žmogaus, žemiškojo Dievo kūrinio, ateitis visiškai sugadinta? Ne. Ir dabar pakalbėkime apie tvirčiausią įrodymą, jog Dievas rūpinasi mumis.  Brangia auka jis išvadavo žmoniją iš nuodėmės ir mirties. Išpirkimo kaina buvo Jėzaus tobula gyvybė, noriai atiduota mūsų labui. (Romiečiams 3:24) Todėl apaštalas Jonas pasakė: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.“ (Jono 3:16) Dėl tokios kilnios meilės vėl įgijome viltį gyventi amžinai. Paulius rašė romiečiams: „Vieno teisus darbas visiems laimėjo nuteisinimą, kad gyventų.“ (Romiečiams 5:18)

Galime būti tikri, kad Dievo numatytu laiku mūsų planetoje nebebus kančių ir mirties. Žemė bus tokia, kaip išpranašauta Apreiškimo knygoje: „Štai Dievo padangtė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus jo tauta, o pats Dievas bus su jais. Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo.“ (Apreiškimo 21:3, 4) Gal pasakysite: „Aš to nesulauksiu.“ Tačiau sulaukti galite. Ir net jei mirtumėte, Dievas gali prikelti. (Jono 5:28, 29) Toks Jo tikslas ir jis bus įgyvendintas. Taigi visiška netiesa, kad Dievas nesirūpina žmonėmis!

„Artinkitės prie Dievo“

Paguoda žinoti, kad Dievas jau seniai ėmėsi priemonių visiems laikams pašalinti žmonijos kančias. O kaip dabar? Ką daryti, jei miršta artimas žmogus ar sunkiai suserga vaikas? Dievui dar neatėjo laikas išgydyti žmoniją ir sunaikinti mirtį. Biblijoje sakoma, kad reikia truputį palaukti, kol tai įvyks. Bet Dievas neapleidžia savo tarnų. Jėzaus mokinys Jokūbas pasakė: „Artinkitės prie Dievo, ir jis artinsis prie jūsų.“ (Jokūbo 4:8) Kūrėjas kviečia turėti artimus ryšius su juo, ir jam artimi žmonės visada jaučia paramą net sunkiausiomis aplinkybėmis.

Kaip galime artintis prie Dievo? Maždaug prieš tris tūkstančius metų to klausė karalius Dovydas: „Viešpatie, ... kas gali gyventi Sione, tavo šventajame kalne?“ (Psalmyno 15:1) Dovydas pats ir atsakė: „Žmogus, kuris dorai gyvena, daro, kas teisu, ir kalba tiesą iš grynos širdies. Kas nešmeižia nė vieno liežuviu, kas nedaro nieko pikta bičiuliui.“ (Psalmyno 15:2, 3) Kitaip tariant, Jehova priima nesitraukiančius iš to kelio, kurį Adomas ir Ieva paliko. Jis artimas tiems, kas vykdo jo valią. (Pakartoto Įstatymo 6:24, 25; 1 Jono 5:3)

Kaip ją vykdyti mums? Turime žinoti, kas „gera ir priimtina akyse mūsų Gelbėtojo Dievo“, ir atitinkamai elgtis. (1 Timotiejui 2:3) Svarbu tiksliai pažinti Dievo Žodį, Bibliją. (Jono 17:3; 2 Timotiejui 3:16, 17) Neužtenka vien skaityti. Reikia sekti pirmojo amžiaus Berėjos gyventojais, girdėjusiais skelbiant Paulių. Apie juos apaštalas pasakė: „Jie labai noriai priėmė žodį ir kasdien tyrinėjo Raštus, ar taip esą iš tikrųjų.“ (Apaštalų darbų 17:11)

Panašiai ir šiandien. Kruopštus Biblijos studijavimas stiprina mūsų tikėjimą Dievu ir padeda ugdytis su juo artimus santykius. (Hebrajams 11:6) Tyrinėdami Bibliją tiksliai suprantame, kaip Jehova elgiasi su žmonija: jis nori ne trumpalaikės naudos, bet nepaliaujamų palaimų visiems, turintiems teisingą nusistatymą.

 Štai ką sako kai kurie krikščionys, turintys artimus ryšius su Dievu. „Be galo myliu Jehovą. Tiek daug už ką noriu jam dėkoti, — džiaugiasi 16-metė Danielė. — Jis davė man rūpestingus tėvus, kurie nuoširdžiai myli Dievą ir mokė mane laikytis jo Žodžio.“ Vienas krikščionis iš Urugvajaus rašo: „Širdis kupina dėkingumo Jehovai už jo nepelnytą gerumą ir draugystę.“ Dievui priimtini ir vaikai. Septynmetė Gabriela sako: „Myliu Jehovą labiau už viską pasaulyje! Turiu savo Bibliją. Mėgstu skaityti apie Dievą ir jo Sūnų.“

Šiandien milijonai visoje žemėje su džiaugsmu pritaria psalmininkui: „Man gera artėti prie Dievo.“ (Psalmyno 73:28, Brb) Kitų padedami jie įveikia nūdienos sunkumus ir tvirtai tiki amžinuoju gyvenimu žemės rojuje. (1 Timotiejui 4:8) Jūs irgi galite turėti tikslą „artėti prie Dievo“, nes Biblija patikina: „Jis visiškai netoli nuo kiekvieno iš mūsų.“ (Apaštalų darbų 17:27) Dievas išties rūpinasi jumis!

[Iliustracijos 5 puslapyje]

Jehova rūpinasi mumis įvairiopai

[Iliustracija 7 puslapyje]

Net maži vaikai gali artintis prie Dievo

[Iliustracijos 7 puslapyje]

Šiandien Jehova padeda ištverti. O laikui atėjus pašalins ligas ir mirtį