Gyvenimo istorija

Skausmai neužtemdė gyvenimo džiaugsmo

PAPASAKOJO ODRI HAID

Apmąstydama daugiau kaip 63 visalaikės tarnybos metus — iš jų 59-erius praleistus Jehovos liudytojų pagrindiniame biure — galiu pasakyti, kad juos pragyvenau kupina pasitenkinimo. Tiesa, skaudu buvo matyti, kaip mano pirmojo vyro, sergančio vėžiu, gyvybė lėtai geso ir kaip antrąjį kamavo sunki Alzheimerio liga. Vis dėlto net tokie skausmai neužtemdė džiaugsmo. Norėčiau apie tai ir papasakoti.

VAIKYSTĘ praleidau sodyboje netoli Heksteno miestelio, esančio šiaurės rytų Kolorado (JAV) prerijose, netoli sienos su Nebraska. Orilio ir Ninos Mokų šeimoje buvau penkta iš šešių vaikų. Nuo 1913-ųjų iki 1920-ųjų pasaulį išvydo broliai Raselas ir Veinas, seserys Klara ir Ardis, o 1921-aisiais aš. 1925 metais gimė Kurtis.

1913-aisiais mama tapo Biblijos tyrinėtoja (taip tada vadinosi Jehovos liudytojai). Laikui bėgant visi namiškiai pasekė jos pėdomis.

Grūdinantis gyvenimas prerijose

Tėvas buvo labai pažangus žmogus. Visur sodyboje įvedė elektrą — tai buvo retenybė tuo laiku. Maitinomės iš savo ūkio — mūsų dedeklių kiaušiniais, iš karvių gaunamu pienu, grietine, sviestu. Žemę apdirbdavome arkliais; auginome braškes, bulves, kviečius, kukurūzus.

 Tėvo įsitikinimu, visi vaikai turėjo išmokti dirbti. Dar iki mokyklos buvau pratinama plušėti laukuose. Prisimenu, kaip vasaros saulei kepinant kapliuodavau darže ilgas vagas — atrodė, jos niekad nesibaigs. Žliaugdavo prakaitas ir geldavo bitės. Tarpais pagaildavo savęs, nes kitų vaikai taip sunkiai nesidarbavo. Tačiau dabar prisimindama vaikystę, esu dėkinga, kad buvau išmokyta dirbti.

Kiekvienam iš mūsų buvo paskirtas darbas. Ardis melždavo karves geriau už mane, tad aš turėdavau mėžti arklides. Bet mums netrūko ir pramogų. Drauge su Ardis žaidėme vietinėje softbolo komandoje: aš stovėdavau trečiojoje bazėje, Ardis — pirmojoje.

Kaip džiugindavo puikios žvaigždėtos prerijų naktys! Tūkstančiai dangaus šviesulių bylojo apie mūsų Kūrėją, Jehovą Dievą. Dar vaikas vis prisimindavau žodžius iš Psalmyno 147:4: „Jis [Jehova] nustatė žvaigždžių skaičių ir kiekvieną jų vadina vardu.“ Daugelį kartų grožėdavausi tokiomis šviesiomis naktimis, o mūsų šuo Džadžis gulėdavo šalia padėjęs galvą man ant kelių. Dažną popietę sėdėdavau verandoje ir gėrėdavausi, kaip vėjui pučiant neprinokusių kviečių laukai spindi saulėje it sidabras.

Puikus mamos pavyzdys

Mama buvo labai atsidavusi žmona. Tėvas visada buvo šeimos galva ir mama mokė jį gerbti. 1939 metais jis irgi tapo Jehovos liudytoju. Žinojome, kad tėvas mus myli, nors liepia sunkiai dirbti ir nelepina. Žiemą ne sykį pakinkęs porą arklių vėžindavo mus rogėmis. Kaip smagu būdavo žiūrėti į blizgantį sniegą!

O meilę Dievui ir pagarbą Biblijai mums įkvėpė mama. Sužinojome, kad Dievo vardas Jehova ir Jis yra gyvybės Šaltinis. (Psalmyno 36:10 [36:9, Brb]; 83:19 [83:18, Brb]) Taip pat supratome, kad jis davė taisykles, ir tai netemdo džiaugsmo, bet skirta mūsų labui. (Izaijo 48:17) Mama nuolat pabrėždavo, jog turime ypatingą užduotį. Žinojome Jėzaus nurodymą savo sekėjams: „Ši geroji naujiena apie karalystę bus paskelbta visame pasaulyje paliudyti visoms tautoms. Ir tada ateis galas.“ (Mato 24:14, Č. Kavaliausko vertimas, 1972)

 Vaikystėje parėjusi iš mokyklos ir neradusi mamos namie, eidavau jos ieškoti. Kartą, kai man buvo šešeri ar septyneri, užtikau ją daržinėje. Tuo metu ėmė smarkiai lyti. Susėdome aukštai ant šieno stirtos ir aš paklausiau, ar tik Dievas dar sykį neužleido Tvano. Mama patikino, jog Dievas yra pažadėjęs niekada nebenaikinti žmonių vandenimis. Taip pat atsimenu, kaip daugelį kartų bėgdavome į rūsį slėptis nuo siautėjančių tornadų.

Dar prieš man gimstant mama eidavo skelbti gerąją naujieną. Skelbėjų būrelis rinkdavosi mūsų namuose; visi puoselėjo viltį gyventi su Kristumi danguje. Mamai būdavo nedrąsu skelbti po namus, bet iš meilės Dievui įveikdavo baimę. Mama ištikimai tarnavo Jehovai iki pat mirties 1969-ųjų lapkričio 24 dieną. Jai buvo 84 metai. „Mama, tu eini į dangų ir būsi su tais, kuriuos pažįsti“, — šnibždėjau jai į ausį. Kaip džiaugiuosi, kad tokiu laiku galėjau būti šalia ir kalbėti apie jos viltį! Ji švelniai pasakė: „Tu tokia gera man.“

Pradedame skelbti žinią

1939-aisiais Raselas ėmė tarnauti pionieriumi (taip vadinami Jehovos liudytojai, visą savo laiką skiriantys evangelizacinei veiklai). Jis darbavosi Oklahomos ir Nebraskos valstijose iki 1944 metų, kai buvo pakviestas į pagrindinį Jehovos liudytojų biurą Brukline (Niujorkas), vadinamą Beteliu. O aš pradėjau pionierišką veiklą 1941-ųjų rugsėjo 20 dieną. Tarnavau įvairiose Kolorado, Kanzaso, Nebraskos valstijų vietose. Tai buvo laimingas laikas ne tik dėl to, kad padėdavau žmonėms sužinoti apie Jehovą, bet ir kad išmokau juo pasitikėti.

Maždaug tais metais, kai Raselas ėmėsi pionieriškos veiklos, Veinas, anksčiau trumpai uždarbiavęs, studijavo universitete, šalies rytuose. Vėliau jį pakvietė į Betelį ir kurį laiką jis triūsė Karalystės ūkyje netoli Itakos (Niujorko valstija). Ūkis tiekė maistą ne tik nedidelei savo šeimai, bet ir maždaug 200 Bruklino beteliečių. Veino įgūdžiai bei patirtis labai pravertė Jehovos tarnyboje, kurioje jis išbuvo iki mirties. Brolis mirė 1988 metais.

Mano sesuo Ardis ištekėjo už Džeimso Kerno ir jiedu susilaukė penketo vaikų. Ji mirė 1997-aisiais. Kita sesė, Klara, gyvena Kolorado valstijoje ir ištikimai tarnauja Jehovai; ją aplankau per atostogas. Jauniausias brolis Kurtis pradėjo dirbti Bruklino Betelyje penktojo dešimtmečio viduryje. Jis sunkvežimiu vežiodavo produktus iš Karalystės ūkio, taip pat pirmyn atgal įvairius reikmenis. Liko nevedęs, mirė 1971 metais.

 Mano troškimas — tarnauti Betelyje

Kai vyresnieji broliai išvyko į Betelį, irgi panorau ten tarnauti. Manau, jog dėl jų puikaus pavyzdžio ir aš buvau pakviesta. Klausydamasi mamos pasakojimų apie Dievo organizaciją ir pati matydama, kaip pildosi Biblijos pranašystės apie paskutines dienas, ugdžiausi norą tarnauti Betelyje. Maldoje prisiekiau Jehovai, kad, jei jis leis tarnauti Betelyje, niekad jo nepaliksiu, nebent prisieitų imtis kitų krikščioniui būtinų pareigų.

Atvykau į Betelį 1945-ųjų birželio 20-ąją ir buvau paskirta kambarine. Reikėdavo tvarkyti 13 kambarių (kasdien pakloti 26 lovas), valyti koridorius, laiptus, langus. Tai nelengvas darbas. Kiekvieną kartą triūsdama kartodavau sau: „Na, ir kas, kad pavargstu; užtat esu Betelyje, Dievo namuose!“

Išteku už Natano Noro

Nuo trečiojo dešimtmečio beteliečiai, norintys tuoktis, turėdavo palikti Betelį ir kitur darbuotis Karalystės labui. Tačiau šeštojo dešimtmečio pradžioje keletui draugaujančių porų, kurie seniai tarnavo Betelyje, buvo leista susituokus pasilikti. Tad kai Natanas Noras, tais laikais atsakingas už pasaulinę Karalystės veiklą, ėmė rodyti man dėmesį, pagalvojau, jog jis tikrai bus paliktas.

Natanas, prižiūrintis pasaulinį Jehovos liudytojų darbą, turėjo daug užduočių. Jis kuo atviriausiai apie tai man pasakė, kad kruopščiai apsvarstyčiau prieš apsispręsdama tekėti už jo. Tomis dienomis Noras daug keliaudavo po visoje žemėje išsibarsčiusius Jehovos liudytojų filialus ir kartais keletą savaičių praleisdavo svetur. Natanas pasakė, kad tektų ilgą laiką nesimatyti.

Dar visai jaunutė svajojau, jog ištekėsiu pavasarį ir medaus mėnesį praleisiu Ramiojo vandenyno salose, Havajuose. Bet mudu susituokėme žiemą, 1953-iųjų sausio 31-ąją, ir „medaus mėnesį“ praleidome Naujajame Džersyje šeštadienio popietę ir sekmadienį. Pirmadienį vėl buvome darbe. Tiesa, po savaitės išvykome septynioms dienoms tęsti medaus mėnesio.

Daug triūsiantis draugas

Natanas atvyko į Betelį 1923-iaisiais būdamas 18 metų. Jis išmoko daug vertingo iš tokių patyrusių brolių kaip Džozefas  Rezerfordas, vadovavęs liudytojų darbui, ir spaustuvės vedėjas Robertas Martinas. Kai brolis Martinas 1932-ųjų rugsėjį mirė, Natanas stojo jo vieton. Kitais metais brolis Rezerfordas pakvietė Nataną drauge aplankyti Jehovos liudytojų filialus Europoje. 1942-ųjų sausį broliui Rezerfordui mirus, Natanas buvo įpareigotas prižiūrėti Jehovos liudytojų pasaulinę veiklą.

Natanas nuolat žvelgdavo į ateitį ir visada iš anksto ruošdavosi būsimam organizacijos augimui. Kai kam tai atrodė nepriimtina, nes buvo manoma, kad šios santvarkos pabaiga čia pat. Sykį vienas liudytojas, sužinojęs Natano planus, paklausė: „Broli Norai, ką tai reiškia? Nejau tu nebetiki?“ Jis atsakė: „Tikiu, bet jei pabaiga neateis taip greit, kaip mes viliamės, būsime tam pasiruošę.“

Viena, ko, Natano tvirtu įsitikinimu, reikėjo — įkurti misionierių mokyklą. Tad 1943 metais vasario 1-ąją tokia mokykla buvo atidaryta dideliame Karalystės ūkyje, kuriame tada tarnavo mano brolis Veinas. Apie penketą mėnesių trukdavo intensyvus Biblijos studijavimas, bet Natanas pasirūpino, kad studentai galėtų ir papramogauti. Iš pradžių pats drauge su jais žaisdavo softbolą, tik vėliau atsisakė baimindamasis, jog gali susižeisti ir nebedalyvauti vasaros srities kongresuose. Natanas pasirinko teisėjauti ir užsienio studentai būdavo patenkinti, kai jis visiškai pakeisdavo taisykles jų naudai.

Kelionės su Natanu

Galop pradėjau lydėti kelionėse Nataną. Patikdavo dalintis įvairiais atsitikimais su filialų savanoriais bei misionieriais. Mačiau jų meilę, atsidavimą ir sužinojau apie jų gyvenimą bei sąlygas paskirtose šalyse. Daug metų gaudavau padėkos laiškų už tokius apsilankymus.

Iš tų kelionių liko aibė prisiminimų. Štai lankantis Lenkijoje šalia manęs buvusios dvi seserys kalbėjosi pašnibždomis. Paklausiau, kodėl jos taip daro. Liudytojos atsiprašė ir paaiškino, kad tai iš įpročio, nes uždraudus Jehovos liudytojų veiklą Lenkijoje jų namuose pareigūnai buvo įtaisę mikrofonus.

Sesuo Adach — viena iš daugelio, tarnavusių Lenkijoje veiklos draudimo laikais. Ji buvo garbanotais plaukais, kaktą dengė kirpčiukai. Sykį sesė pakėlė kirpčiukus ir parodė man gilų randą, likusį nuo tada, kai persekiotojas ją mušė. Buvau sukrėsta pamačiusi, kokį žiaurų elgesį teko ištverti broliams bei seserims.

Kita mano mėgstamiausia po Betelio vieta — Havajai. Pamenu 1957-aisiais vykusį kongresą Hilo mieste. Tai buvo didelis sambūris: dalyvių susirinko daugiau nei vietinių liudytojų. Meras net įteikė Natanui miesto raktą. Daugelis sveikino mudu ir papuošė kaklą gėlių girliandomis.

Kitas jaudinantis kongresas buvo surengtas 1955 metais Niurnberge (Vokietija), kur vykdavo Hitlerio paradai. Gerai žinoma, kad jis prisiekė išnaikinti Vokietijoje Jehovos tautą, o dabar šį stadioną užtvindė liudytojai! Negalėjau sulaikyti ašarų. Čia buvo didžiulė scena, už jos — 144 milžiniškos kolonos. Sėdėdama scenoje mačiau gausią, daugiau kaip  107000 žmonių minią. O eilių tiek daug, kad vos galėjau įžvelgti paskutiniąją.

Pajutome, kokie ištikimi liko Vokietijos broliai ir kaip Jehova juos stiprino, kai buvo persekiojami nacių valdymo laikais. Tai kėlė mūsų pačių ryžtą būti lojaliems ir atsidavusiems Jehovai. Natanas pasakė baigiamąją kalbą ir po paskutinių žodžių ėmė mojuoti atsisveikindamas. Susirinkusieji tuoj pat irgi iškėlė rankas su nosinaitėmis ir stadionas atrodė tarsi žydintis gėlių laukas.

Įsiminė ir mūsų apsilankymas 1974-ųjų gruodį Portugalijoje. Lisabonoje vyko pirmoji sueiga po liudytojų veiklos įteisinimo. Baigėsi 50 draudimo metų! Tuo laiku šalyje buvo tik 14000 Karalystės skelbėjų, bet daugiau nei 46000 žmonių dalyvavo dviejose surengtose sueigose. Man riedėjo ašaros, kai vienas brolis pasakė: „Slėptis daugiau nebereikia. Mes laisvi.“

Nuo tų dienų, kai keliaudavau su Natanu, iki dabar mėgstu liudyti tiesą neformaliai lėktuvuose, restoranuose, gatvėse. Visada nešiojuosi literatūros, kad būčiau pasiruošusi skelbti gerąją naujieną. Sykį belaukiant vėluojančio lėktuvo, viena moteris paklausė, koks mano darbas. Taip užsimezgė pokalbis su ja bei kitais, kurie buvo šalia ir klausėsi. Esu užimta ir labai džiaugiuosi Betelio ir skelbimo tarnyba.

Liga ir priešmirtinis padrąsinimas

1976 metais Natanas susirgo vėžiu. Ir aš, ir Betelio šeima jį palaikėme. Nors vyras silpo, į savo kambarį kviesdavomės iš įvairių pasaulio filialų svečių, kurie tuo metu mokėsi Brukline. Prisimenu Dono ir Erlin Stylių, Loido ir Melbos Berių, Daglaso ir Merės Gestų, Martino ir Gertrūdos Pėcingerių, Praiso Hjuzo bei kitų apsilankymus. Dažnai jie papasakodavo atsitikimų iš savo šalių. Mane ypač jaudino prisiminimai apie mūsų brolių tvirtybę draudimo laikais.

Jausdamas, jog artinasi mirtis, Natanas davė keletą gerų patarimų, kaip įveikti našlystės sunkumus. Jis pasakė: „Mūsų santuoka buvo laiminga. Daugelis žmonių visai to nepatyrė.“ Viena, dėl ko jautėmės laimingi, buvo Natano dėmesingumas. Pavyzdžiui, kai keliaudami sutikdavome daugybę žmonių, jis sakydavo: „Odri, jei kartais tavęs su jais nesupažindinčiau, vadinasi, pamiršau vardus.“ Džiaugiausi, kad vyras mane įspėjo iš anksto.

Natanas man priminė: „Turime tvirtą viltį, kad po mirties niekad daugiau nepatirsime skausmo.“ Paskui jis paskatino mane: „Žvelk į ateitį — ten tavęs laukia apdovanojimas. Negyvenk praeitimi, nors ir lydės prisiminimai. Laikas užgydys žaizdas. Nepasidaryk pagiežinga, gailinti savęs. Džiaukis, kad turėjai smagių akimirkų bei palaimų. Greit pajusi, kad prisiminimai tau teikia laimę. Atmintis yra Dievo dovana.“ Vyras pridūrė: „Būk užimta: stenkis gyventi kitų labui. Taip neprarasi džiaugsmo.“ Natanas žemiškąjį gyvenimo kelią baigė 1977-ųjų birželio 8-ąją.

Išteku už Gleno Haido

Natanas paminėjo, kad galiu gyventi praeitimi arba sukurti naują gyvenimą. Tad 1978 metais, kai persikėliau į Sargybos bokšto ūkį Volkile (Niujorko valstija),  ištekėjau už Gleno Haido, labai išvaizdaus, santūraus ir malonaus brolio. Prieš tapdamas liudytoju, jis tarnavo kariniame laivyne tuo laiku, kai Jungtinės Valstijos kariavo su Japonija.

Glenas dirbo patruliuojančiame torpediniame kateryje, mašinų skyriuje. Dėl triukšmo jo klausa smarkiai susilpnėjo. Po karo Glenas įsidarbino ugniagesiu. Daugelį metų jį persekiojo karo laikų košmarai. Biblijos tiesą šis vyras sužinojo iš savo sekretorės, paliudijusios jam neformaliai.

Vėliau, 1968 metais, Gleną pakvietė į Betelį tarnauti ugniagesiu Brukline. Paskui, 1975-aisiais, kada Sargybos bokšto ūkis gavo gaisrinę mašiną, jį perkėlė tenai. Po kurio laiko Glenas susirgo Alzheimerio liga. Praėjus dešimtmečiui nuo mūsų vedybų Glenas mirė.

Kaip ištverti? Vėl guodžiausi išmintingais, Natano prieš mirtį pasakytais žodžiais. Sėdau skaityti jo parašytų patarimų, kaip nesuklupti po našlystės našta. Iki šiol dalijuosi šiomis mintimis su tais, kurie neteko sutuoktinio, ir Natano žodžiai juos nuramina. Išties naudinga, kaip jis patarė, žiūrėti į ateitį.

Brangi brolija

Laimingu, džiugiu gyvenimu ypač galiu pasigirti draugų beteliečių dėka. Tai pirmiausia Estera Lopes, 1944 metų Sargybos bokšto Gileado mokyklos trečiosios laidos absolventė. 1950-ųjų vasarį ji grįžo į Brukliną tarnauti biblinės literatūros vertėja į ispanų kalbą. Natanui išvykus dažnai Estera būdavo mano artimiausia kompanionė. Ji irgi gyvena Sargybos bokšto ūkyje. Dabar ši sesė perkopusi 90 ir dėl silpnos sveikatos prižiūrima mūsų ligoninėje.

Iš maniškių dar gyvi Raselas ir Klara. Broliui jau 90 su viršum ir jis iki šiol ištikimai tarnauja Bruklino Betelyje. Raselui vienam iš pirmųjų leido čia pasilikti susituokus. 1952-aisiais jis vedė betelietę Džin Larson. Jos brolis Maksas atėjo į Betelį 1939 metais ir 1942-aisiais perėmė iš Natano spaustuvės prižiūrėtojo pareigas. Betelyje Larsonas turi daugybę užduočių; be kita ko, rūpinasi brangia žmona Helen, sergančia išsėtine skleroze.

Apmąstydama daugiau kaip 63 visalaikės tarnybos metus, galiu pasakyti, kad gyvenimas tikrai buvo džiugus. Betelis tapo mano namais ir čionai toliau darbuojuosi laiminga širdimi. Tėvai išmokė dirbti ir įdiegė troškimą tarnauti Jehovai. O mūsų nuostabi brolija išties yra puikaus gyvenimo laidas. Tikiuosi džiaugtis su broliais bei seserimis žemės rojumi ir tarnauti savo Didžiajam Kūrėjui, vieninteliam tikrajam Dievui Jehovai, visą amžinybę.

[Iliustracija 24 puslapyje]

Tėvai vestuvių dieną 1912-ųjų birželį

[Iliustracija 24 puslapyje]

Iš kairės į dešinę: Raselas, Veinas, Klara, Ardis, aš ir Kurtis 1927 metais

[Iliustracija 25 puslapyje]

Stoviu viduryje šalia Fransis ir Barbaros Maknot 1944 metais, kai tarnavau pioniere

[Iliustracija 25 puslapyje]

Betelyje 1951 metais. Iš kairės į dešinę: aš, Estera Lopes ir mano brolienė Džin

[Iliustracija 26 puslapyje]

Su Natanu ir jo tėvais

[Iliustracija 26 puslapyje]

Su Natanu 1955 metais

[Iliustracija 27 puslapyje]

Su Natanu Havajuose

[Iliustracija 29 puslapyje]

Su antruoju vyru Glenu