Gyvenimo istorija

Ištvėrėme Jehovos stiprinami

PAPASAKOJO ERŽEBET HAFNER

„Neleisiu jiems tavęs ištremti“, — pasakė Tiboras Hafneris, sužinojęs, jog man įsakyta palikti Čekoslovakiją. Paskui pridūrė: „Jei sutinki, vesiu tave ir liksi su manim amžinai.“

PRAĖJUS kelioms savaitėms po tokio netikėto pasipiršimo, 1938-ųjų sausio 29-ąją, ištekėjau už Tiboro — krikščionies, kuris pirmasis paliudijo mūsų šeimai. Apsispręsti nebuvo lengva. Ką tik sulaukusi 18, tarnavau pioniere (visalaike skelbėja) ir savo jaunystę troškau paskirti išimtinai Dievui. Verkiau. Meldžiausi. Paskui aprimusi suvokiau, kad Tiboras pasiūlė tuoktis ne vien iš gailesčio. Jis nuoširdžiai mylėjo mane. Nutariau su šiuo žmogumi susieti savo gyvenimą.

Tačiau kodėl man grėsė tremtis? Juk gyvenau šalyje, kuri didžiavosi demokratija ir religijos laisve. Kad būtų aiškiau, papasakosiu apie savo šeimą.

Gimiau 1919-ųjų gruodžio 26-ąją Vengrijoje, Šajosentpėterio kaime, apie 160 kilometrų į rytus nuo Budapešto. Tėvai buvo graikų katalikai. Deja, tėtis mirė anksčiau nei išvydau pasaulį. Netrukus mama ištekėjo už našlio su keturiais vaikais ir persikėlėme į Lučenecą, gražų tuometinės Čekoslovakijos miestą. Gyventi su patėvio šeima tais laikais nebuvo lengva. Mažiausia iš viso būrio vaikų, jaučiausi lyg penktas vežimo ratas. Vertėmės sunkiai. Be materialinių dalykų, trūko tėvų dėmesio ir šilumos.

 Ar žino kas nors atsakymą?

Sulaukus 16, ėmė kamuoti rimti klausimai. Dėmesingai perskaičiusi Pirmojo pasaulinio karo istoriją, pašiurpau, kaip civilizuotų tautų žmonės, vadinantys save krikščionimis, žudė vieni kitus. Visur plito militarizmas. Bažnyčioje buvau mokoma artimo meilės, o mačiau priešingus dalykus.

Nuėjusi pas Romos katalikų kunigą paklausiau: „Koks įsakymas mums, krikščionims, privalomas: eiti į karą žudyti bendratikių ar juos mylėti?“ Supykęs jis pasakė, kad moko to, ką liepia valdžia. Tą patį išgirdau apsilankiusi pas kalvinistų pastorių ir žydų rabiną. Jie nieko nepaaiškino, tik stebėjosi mano neįprastu klausimu. Galiausiai teiravausi liuteronų dvasininko. Šis susierzino, bet prieš man išeinant tarė: „Jei tikrai nori ką nors apie tai sužinoti, klausk Jehovos liudytojų.“

Mėginau juos surasti, bet veltui. Po kelių dienų grįžusi iš darbo pastebėjau praviras duris. Išvaizdus jaunas vyras skaitė mamai iš Biblijos. Galvoje šmėstelėjo mintis: ar tik nebus Jehovos liudytojas! Tą jaunuolį, Tiborą Hafnerį, pakvietėme užeiti ir aš pakartojau rūpimus klausimus. Užuot kalbėjęs iš savęs, jis nurodė, kas Biblijoje sakoma apie tikruosius krikščionis bei apie laiką, kuriuo gyvename. (Jono 13:34, 35; 2 Timotiejui 3:1-5)

Po kelių mėnesių, dar neturėdama 17, pasikrikštijau. Maniau, kad visi turi išgirsti tas sunkiai ieškotas brangias tiesas. Pradėjau reguliariai skelbti, o tai Čekoslovakijoje ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje buvo gana rizikinga. Nors mūsų veikla buvo oficialiai pripažinta, patyrėme didelį dvasininkų kurstomą priešiškumą.

Prasideda persekiojimas

Sykį 1937-ųjų pabaigoje su kita krikščione skelbiau viename kaime netoli Lučeneco. Mudvi greit suėmė ir nuvežė į kalėjimą. „Supūsite čia“, — išrėkė sargybinis šaižiai užtrenkdamas kameros duris.

Iki vakaro atvedė dar keturias kalines. Guodėme jas, liudijome ir jos aprimo. Visą naktį skelbėme joms Biblijos tiesą.

Šeštą ryto mane iškvietė sargybinis. Sesei, kuri buvo kartu, tariau: „Susitiksime Dievo Karalystėje.“ Jei liks gyva, paprašiau pasakyti mano artimiesiems, kas atsitiko. Tyliai pasimeldusi nusekiau paskui sargybinį. Šis įsivedė į savo butą, esantį kalėjimo teritorijoje. „Noriu kai ko paklausti, panele, — kreipėsi į mane. — Vakar sakei, kad Dievo vardas — Jehova. Ar gali parodyti jį Biblijoje?“ Kokia staigmena ir koks palengvėjimas! Vyriškis atsinešė Bibliją ir jam su žmona parodžiau Dievo vardą. Jis uždavė daugiau klausimų panašiomis temomis, kurias tą naktį aptarinėjome su keturiomis kalinėmis. Patenkintas atsakymais, sargybinis paprašė žmonos paruošti man ir mano draugei pusryčius.

Po poros dienų buvome paleistos, tačiau teisėjo sprendimu aš, Vengrijos pilietė, turėjau palikti Čekoslovakiją. Būtent po šio atsitikimo Tiboras Hafneris pasiūlė už jo ištekėti. Susituokėme ir persikėliau į jo tėvų namus.

 Persekiojimas stiprėja

Toliau skelbėme drauge, nors Tiboras turėjo daug organizacinio darbo. Prieš pat vengrų kareiviams įžengiant į mūsų miestą 1938-ųjų lapkritį, gimė sūnus, Tiboras jaunesnysis. Europoje brendo Antrasis pasaulinis karas. Nemažą Čekoslovakijos dalį buvo užėmusi Vengrija, todėl Jehovos liudytojams, gyvenantiems okupuotose teritorijose, grėsė dar didesnis persekiojimas.

1942-ųjų spalio 10-ąją Tiboras išvyko į Debreceną susitikti su broliais ir nebegrįžo. Vėliau papasakojo, kas atsitiko. Vietoj brolių sutartoje vietoje ant tilto buvo keli darbininkų drabužiais persirengę policininkai. Jie laukė Tiboro ir Palio Nadžipalio, kurie atėjo paskutiniai. Nusivedę į būstinę pareigūnai tol mušė jiems lazdomis per padus, kol broliai iš skausmo neteko sąmonės.

Paskui liepė apsiauti batus ir atsistoti. Nepaisant baisių kančių, privertė eiti į geležinkelio stotį. Policininkai atvedė dar kitą vyrą tiek sutvarstyta galva, kad vos galėjo matyti. Tai buvo brolis Andrašas Pilingas, irgi atėjęs į tą susitikimą. Mano vyrą traukiniu išsiuntė į sulaikymo punktą Alage, netoli Budapešto. Vienas iš sargybinių, matydamas sumuštas Tiboro kojas, kandžiai tarstelėjo: „Na ir žiaurumas tų žmonių! Nebijok, tuoj tave išgydysim.“ O du kiti ėmė taip daužyti Tiborui žaizdotus padus, kad net kraujas tiško. Po kelių minučių jis prarado sąmonę.

Kitą mėnesį Tiboras ir daugiau kaip 60 brolių bei sesių stojo prieš teismą. Andrašas Barta, Denešas Faluvegis ir Janošas Konradas buvo nuteisti pakarti, brolis Andrašas Pilingas — kalėti iki gyvos galvos, o mano vyras — 12 metų. Už ką? Juos kaltino tėvynės išdavimu, atsisakymu tarnauti armijoje, šnipinėjimu bei švenčiausios bažnyčios šmeižimu. Vėliau mirties nuosprendžiai buvo pakeisti kalėjimu iki gyvos galvos.

Paskui vyrą

Praėjus dviem dienoms po Tiboro išvykimo į Debreceną, atsikėlusi apie šeštą valandą lyginau drabužius. Staiga išgirdau garsų beldimą. „Čia jie“, — atėjo mintis. Įsiveržė šeši policininkai ir pasakė, jog turi leidimą daryti kratą. Visus namiškius, taip pat ir mūsų trejų metų sūnelį, nugabeno į nuovadą. Tą pačią dieną atsidūrėme Petervašaros (Vengrija) kalėjime.

Man pakilo karštis, todėl buvau atskirta nuo kitų kalinių. Kai pasveikau, į kamerą atėjo du kareiviai. „Reikia ją nušauti! Aš nušausiu!“ — pasakė vienas. Bet antras siūlė prieš tai patikrinti mano sveikatą. Maldavau jų neatimti gyvybės. Galiausiai jie išėjo, o aš dėkojau Jehovai už pagalbą.

Sargybiniai naudojo specialų tardymo būdą. Jie liepė gultis ant grindų veidu žemyn, burną užkišo kojinėmis, surišo rankas bei kojas ir mušė, kol pasruvau krauju. Trumpam sustojo, kai vienas kareivis pasakė nebeturįs jėgų. Jie tardė, su kuo mano vyras turėjo susitikti tą dieną, kai buvo suimtas. Kadangi tylėjau, mušė tris dienas.  Ketvirtą leido nuvežti sūnų mamai. Užsikėlusi vaiką ant sumuštos nugaros per šaltį kėblinau 13 kilometrų į geležinkelio stotį. Nusigavusi iki namų traukiniu, turėjau grįžti atgal tą pačią dieną.

Mane nuteisė šešerius metus kalėti Budapešto kalėjime. Atvykusi sužinojau, kad čia laikomas Tiboras. Kaip džiaugėmės gavę leidimą kalbėtis po keletą minučių per geležinę tvorą! Tos brangios akimirkos labai stiprino. Abu jautėme Jehovos meilę, nes per nesimatymo laiką buvome patyrę baisių išmėginimų ir keletą kartų vos išvengę mirties.

Iš vieno kalėjimo į kitą

Vienoje kameroje talpinomės apie 80 seserų. Troškome dvasinio maisto, bet įnešti jo atrodė neįmanoma. O gauti ką nors pačiame kalėjime? Štai ką darėme. Aš pasisiūliau adyti kalėjimo tarnautojams kojines. Į vieną kojinę įdėjau popieriaus lapą su prašymu iš vietinės bibliotekos katalogo užrašyti Biblijos numerį. Kad nekiltų įtarimo, paprašiau dar dviejų kitų knygų numerių.

Rytojaus dieną gavau naują krūvą tarnautojų kojinių. Vienoje buvo atsakymas. Daviau tuos numerius sargybiniui ir pasakiau, kad pageidaujame nurodytų knygų. Koks buvo džiaugsmas, kai gavome jas, taip pat ir Bibliją! Knygas keitėme kas savaitę, o Bibliją laikėme. Kai sargybinis klausdavo apie ją, atsakydavome: „Tai didelė knyga, ir kiekviena nori su ja susipažinti.“ Taip galėjome Bibliją skaityti.

Vieną dieną pareigūnas pakvietė mane į savo kabinetą. Jis elgėsi neįprastai mandagiai.

„Ponia Hafner, turiu jums gerą žinią, — pasakė jis. — Galite grįžti namo. Galbūt rytoj. Netgi šiandien, jeigu yra traukinys.“

„Tai būtų nuostabu“, — atsakiau.

„Žinoma, — tarė jis. — Turite vaiką ir, be abejo, norite jį auklėti.“ Paskui pridūrė: „Tik pasirašykite šį laišką.“

„Kokį laišką?“ — paklausiau.

„Nesirūpinkite, — primygtinai ragino, — tik pasirašykite ir galite eiti.“ Paskui paaiškino: „Namuose galėsite daryti, ką norite. Bet dabar turite pasirašyti, kad nebebūsite Jehovos liudytoja.“

Žengiau žingsnį atgal ir griežtai atsisakiau.

„Tad mirsite čia!“ — suriko piktai ir išvarė.

1943-iųjų gegužę buvau perkelta į kitą Budapešto kalėjimą, o vėliau — į Marianostros kaimą, kur gyvenome vienuolyne su 70 vienuolių moterų. Nepaisant alkio bei kitų sunkumų, uoliai skelbėme joms apie savo viltį. Viena išties susidomėjo žinia ir pasakė: „Tai nuostabūs mokymai. Niekada negirdėjau nieko panašaus. Papasakokite daugiau.“ Paaiškinome apie naująjį pasaulį ir koks puikus tada bus gyvenimas. Kalbantis pasirodė viršininkė. Besidominčią vienuolę tuoj išstūmė, nutraukė drabužius ir smarkiai nuplakė rimbu. Kai susitikome, ji  maldavo: „Melskite Jehovą mane apsaugoti ir leisti iš čia išeiti. Noriu prisidėti prie jūsų.“

Paskui mus perkėlė į seną kalėjimą Komaromo mieste prie Dunojaus, apie 80 kilometrų į vakarus nuo Budapešto. Gyvenome baisiomis sąlygomis. Kaip ir daugelis seserų, užsikrėčiau šiltine, vėmiau krauju ir labai nusilpau. Vaistų neturėjome, maniau, greit mirsiu. Bet tada pareigūnai ieškojo, kas galėtų dirbti raštinėje. Seserys paminėjo mano vardą. Taip gavau vaistų ir pasveikau.

Vėl su šeima

Artėjant iš rytų sovietų armijai, traukėmės į vakarus. Aprašyti visus patirtus baisumus neužtektų knygos. Ne sykį buvau arti mirties, bet Jehovos globojama išgyvenau. Kai karas baigėsi, buvome Čekijos mieste Tabore, už 80 kilometrų nuo Prahos. Namus Lučenece su vyro seseria Magdalena pasiekėme tik po trijų savaičių, 1945-ųjų gegužės 30-ąją.

Iš tolo kieme pamačiau anytą ir savo brangų sūnelį, Tiborą. Akys pritvino ašarų. Pašaukiau: „Tibikai!“ Mažylis atbėgo ir puolė į glėbį. „Mama, tu niekad nebeišeisi, ar ne?“ Tai buvo pirmieji man pasakyti jo žodžiai, iki šiol likę atmintyje.

Jehova buvo gailestingas ir mano vyrui, Tiborui. Iš Budapešto kalėjimo kartu su 160 kitų brolių jį išsiuntė į priverčiamųjų darbų stovyklą Bore. Ne kartą grėsė mirtis, bet liko gyvi. Tiboras grįžo namo daugiau nei mėnesiu anksčiau už mane, 1945-ųjų balandžio 8-ąją.

Po karo mums vis reikėjo Jehovos stiprybės ištverti išbandymus per maždaug 40 komunistinio režimo Čekoslovakijoje metų. Tiboras vėl buvo nuteistas ilgai kalėti ir sūnų turėjau auginti viena. Išleistas vyras tarnavo keliaujančiuoju prižiūrėtoju. Valdant komunistams stengėmės liudyti kiekviena proga. Daugeliui padėjome pažinti tiesą. Taip jie tapo mūsų dvasiniais vaikais.

Koks buvo džiaugsmas, kai 1989-aisiais sulaukėme religinės laisvės! Kitais metais dalyvavome pirmame kongrese savo šalyje po tokio ilgo laiko. Kai išvydome tūkstančius brolių ir sesių, dešimtmečiais išlaikiusių ištikimybę, žinojome, kad jiems visiems Jehova buvo galingas stiprybės šaltinis.

Mano brangus vyras, Tiboras, mirė 1993-iųjų spalio 14-ąją. Jis atsidavusiai tarnavo Dievui iki pat galo. Dabar gyvenu Slovakijoje, Žilinos mieste, netoli sūnaus. Fiziškai nebesu pajėgi, bet mano dvasia Jehovos palaikoma yra stipri. Tvirtai tikiu, kad jo padedama ištversiu visus šios senosios santvarkos išbandymus. Laukiu to meto, kai Jehova savo neužtarnautu gerumu leis man gyventi amžinai.

[Iliustracija 20 puslapyje]

Mano sūnus Tiboras jaunesnysis (4 metų), kurį turėjau palikti

[Iliustracija 21 puslapyje]

Mano vyras su kitais broliais Bore

[Iliustracija 22 puslapyje]

Su Tiboru ir jo seseria Magdalena 1947-aisiais Brno mieste

[Iliustracijos 23 puslapyje]

Ne sykį buvau arti mirties, bet Jehovos globojama išgyvenau