Jehova parodo savo šlovę nuolankiesiems

„Nusižeminimo ir pagarbios Viešpaties baimės atlygis — turtai, pagarba ir gyvenimas.“ (PATARLIŲ 22:4)

1, 2. a) Kaip iš Apaštalų darbų knygos sužinome, kad Steponas buvo „vyras pilnas malonės ir galios“? b) Kas rodo Steponą buvus nuolankų?

STEPONAS buvo „vyras kupinas tikėjimo ir Šventosios Dvasios“, „pilnas malonės ir galios“. Jis, vienas iš pirmųjų Jėzaus mokinių, darė žmonėms didelių ženklų ir stebuklų. Sykį kai kurie vyrai mėgino ginčytis su juo, „tačiau jie negalėjo atsispirti išminčiai ir Dvasiai, kurios įkvėptas jis kalbėjo“. (Apaštalų darbų 6:5, 8-10) Neabejotina, Steponas buvo kruopštus Dievo Žodžio tyrinėtojas ir išmoningai jį gynė nuo anų dienų žydų religinių vadovų. Išsamus liudijimas, užrašytas Apaštalų darbų 7 skyriuje, rodo, kad šis krikščionis labai domėjosi, kaip palaipsniui atsiskleidžia Dievo tikslas.

² Skirtingai nei religiniai vadovai, dėl savo padėties bei žinių jautęsi aukštesni už paprastus žmones, Steponas buvo nuolankus. (Mato 23:2-7; Jono 7:49) Nors puikiai išmanė Šventąjį Raštą, jis labai džiaugėsi paskirtas prižiūrėti „kasdieninį aprūpinimą“, kad apaštalai galėtų atsidėti „maldai ir žodžio tarnybai“. Steponas turėjo gerą reputaciją tarp brolių, todėl buvo išrinktas vienu iš septynių patikimų vyrų maistui kasdien skirstyti. Jis nuolankiai priėmė šią užduotį. (Apaštalų darbų 6:1-6)

3. Kokį nepaprastą regėjimą išvydo Steponas dėl neužtarnautos Dievo malonės?

³ Stepono nuolankumas, dvasingumas bei ištikimybė neliko Jehovos nepastebėti. Kai Steponas kalbėjo piktai nusiteikusiam žydų vadovų būriui sinedrione, priešininkai „matė, kad jo veidas tartum angelo“. (Apaštalų darbų 6:15) Stepono veidas buvo kaip Dievo pasiuntinio: kupinas ramybės, kurią įkvėpė šlovingasis Dievas Jehova. Drąsiai paskelbęs gerąją naujieną sinedriono nariams, jis patyrė nepaprastą Dievo gerumą dėl neužtarnautos Jo malonės. „Steponas, kupinas Šventosios Dvasios, žvelgė į dangų ir išvydo Dievo šlovę ir Jėzų, stovintį Dievo dešinėje.“ (Apaštalų darbų 7:55) Tas įspūdingas regėjimas dar kartą patvirtino Steponui, kad Jėzus yra Dievo Sūnus ir Mesijas. Tai sustiprino ir patikino šį krikščionį esant Jehovos mylimą.

4. Kam Jehova parodo savo šlovę?

⁴ Iš Stepono regėjimo galime suprasti, kad Jehova parodo savo šlovę ir atskleidžia tikslus dievobaimingiesiems — tiems, kurie nuolankūs ir brangina santykius su Juo. Biblijoje sakoma: „Nusižeminimo ir pagarbios Viešpaties baimės atlygis — turtai, pagarba ir gyvenimas.“ (Patarlių 22:4) Tad itin svarbu žinoti, kas yra tikrasis nuolankumas, kaip ugdytis šią  reikalingą savybę ir kuo naudinga ją visada rodyti.

Nuolankumas — Dievo savybė

5, 6. a) Kas yra nuolankumas? b) Kaip Jehova rodo nuolankumą? c) Kaip mus turi veikti Jehovos nuolankumas?

⁵ Galbūt kai kam keista, kad Jehova Dievas, aukščiausias ir šlovingiausias asmuo visatoje, yra didžiausias nuolankumo pavyzdys. Karalius Dovydas jam pasakė: „Tu davei man savo apsaugos skydą, tavo dešinė man padėjo, tavo pagalba [„nuolankumas“, NW] padarė mane didį.“ (Psalmyno 18:36 [18:35, Brb]) Jehovos nuolankumą Dovydas įvardijo vienu hebrajišku žodžiu, kurio šaknies pagrindinė reikšmė — „nusilenkti“. Tos pačios šaknies žodžiai reiškia ne tik „nuolankumą“, bet ir „nusižeminimą“, „romumą“. Vadinasi, Jehova rodė nuolankumą, kitaip tariant, nusižemino bendraudamas su netobulu vyru Dovydu ir paskyrė jį kaip savo atstovą karaliauti. Aštuonioliktos psalmės prieraše pasakyta, kad Dievas gynė ir palaikė Dovydą: išvadavo „iš visų priešų ir Sauliaus rankų“. Taigi Dovydas žinojo, kad visa jo karališka didybė bei šlovė priklauso nuo Jehovos nuolankumo, dėl kurio Jis teikiasi jam padėti. Tai suvokdamas Dovydas pats buvo nuolankus.

⁶ O kaip mes elgiamės? Jehova nusprendė mus mokyti tiesos. Be to, ne vienam skyrė ypatingas tarnybines užduotis per savo organizaciją arba naudojasi mumis kaip kitaip savo valiai įgyvendinti. Kokią tai turėtų daryti mums įtaką? Ar nereikėtų būti nuolankiems? Ar nederėtų dėkoti Jehovai už jo nuolankumą ir vengti puikybės, vedančios į nesėkmę? (Patarlių 16:18; 29:23)

7, 8. a) Kaip Jehova parodė Manasui nuolankumą? b) Kaip Jehova bei Manasas parodė mums sektiną nuolankumo pavyzdį?

⁷ Jehova nuolankus ne tik tuo, kad bendrauja su netobulais žmonėmis. Jis noriai rodo gailestingumą tiems, kas nusižeminę, net pakelia ir juos išaukština. (Psalmyno 113:4-7) Štai Judo karalius Manasas piktnaudžiavo savo garbinga padėtimi: palaikė klaidingą garbinimą ir „padarė daug  pikta Viešpaties akyse, jį pykdydamas“. (2 Metraščių 33:6) Galop Jehova Manasą nubaudė: leido, kad Asirijos karalius nušalintų jį nuo sosto. Kalėjime Manasas „maldavo Viešpatį, savo Dievą, ir labai nusižemino“. Todėl Jehova grąžino jam valdžią Jeruzalėje ir Manasas „suprato, kad Viešpats [„Jehova“, NW] iš tikrųjų yra Dievas“. (2 Metraščių 33:11-13) Galiausiai nuolanki Manaso dvasia išties patiko Jehovai ir jis parodė nuolankumą — atleido karaliui ir vėl pasodino į sostą.

⁸ Jehovos atlaidumas ir Manaso atgaila — svarbi pamoka. Nuolat prisiminkime: tai, kaip elgiamės su savo įžeidėjais ir kokie būname, kada nusidedame, turi įtakos ir Jehovos elgesiui su mumis. Jeigu noriai atleidžiame kitiems ir nuolankiai pripažįstame savo klaidas, galime tikėtis Jehovos gailestingumo. (Mato 5:23, 24; 6:12)

Dievas parodo savo šlovę nuolankiesiems

9. Ar nuolankumas yra silpnumo požymis? Paaiškink.

⁹ Tačiau būtų klaida manyti, jog nuolankumas bei kitos panašios savybės — silpnumo požymis ar taikstymasis su blogiu. Šventasis Raštas liudija, kad Jehova, nors yra nuolankus, teisėtai pasipiktina ir rodo baimę keliančią jėgą, kai to reikalauja aplinkybės. Dėl savo nuolankumo Jehova maloningas, tai yra itin dėmesingas kukliems žmonėms, o išdidžiųjų šalinasi. (Psalmyno 138:6, Brb) Kaip Jehova parodo ypatingą dėmesį savo nuolankiems tarnams?

10. Ką, pasak 1 Korintiečiams 2:6-10, Jehova atskleidžia nuolankiesiems?

¹⁰ Paties nustatytu laiku ir per pasirinktą ryšio kanalą Jehova atskleidė nuolankiesiems savo tikslo detales. Šie šlovingi dalykai paslėpti nuo tų, kurie išdidžiai, atkakliai remiasi žmonių išmintimi bei mąstysena. (1 Korintiečiams 2:6-10) O nuolankieji, gavę aiškų Jehovos tikslo supratimą, yra paskatinti Jį šlovinti, nes vis aiškiau suvokia didingą jo garbę.

11. Kaip pirmajame amžiuje kai kuriems pristigo nuolankumo ir kaip jie sau pakenkė?

¹¹ Pirmajame amžiuje daugeliui, tarp jų kai kuriems laikiusiems save krikščionimis, pristigo nuolankumo. Jie pasipiktino tuo, ką apaštalas Paulius kalbėjo apie Dievo tikslus. Paulius tapo „pagonių apaštalu“, bet ne dėl tautybės, išsilavinimo, amžiaus ar nuveiktų gerų darbų. (Romiečiams 11:13) Būtent tie dalykai, dažno nedvasingo žmogaus manymu, nulemia, ką Jehova pasirenka savo įrankiu. (1 Korintiečiams 1:26-29; 3:1; Kolosiečiams 2:18) Vis dėlto Dievas dėl ištikimos meilės ir dėl savo teisingo tikslo pasirinko Paulių. (1 Korintiečiams 15:8-10) Tie, kuriuos Paulius pavadino „antapaštaliais“, bei kiti priešininkai neklausė Pauliaus, nei Raštu pagrįstų jo minčių. Nuolankumo stoka sukliudė jiems įgyti pažinimą ir suprasti,  kaip šlovingai Jehova įgyvendina, ką numatęs. Niekada nenuvertinkime ir nemenkinkime tų, kuriuos Jehova išsirinko savo valiai vykdyti. (2 Korintiečiams 11:4-6)

12. Kaip Mozės pavyzdys rodo, kad Jehova myli nuolankiuosius?

¹² Bet Biblijoje daug pavyzdžių, kaip nuolankiesiems buvo maloningai parodyta Dievo šlovė. Mozė, „kuklesnis už bet ką kitą“, matė Dievo šlovę ir turėjo su juo artimą ryšį. (Skaičių 12:3) Šiam nuolankiam vyrui, 40 metų piemenavusiam kaip dauguma Arabijos pusiasalio gyventojų, Kūrėjas įvairiopai parodė malonę. (Išėjimo 6:12, 30) Jehovos remiamas, Mozė tapo jo atstovu ir pagrindiniu Izraelio tautos vadovu. Jis turėjo abipusį ryšį su Dievu. Regėjime jam pasirodė „pats Viešpats“. (Skaičių 12:7, 8; Išėjimo 24:10, 11) Tie, kas pripažino, kad Mozė yra nuolankus Dievo tarnas ir atstovas, taip pat buvo palaiminti. Mums irgi naudinga pripažinti ir paklusti didesniam nei Mozė pranašui — Jėzui bei jo paskirtam „ištikimam ir protingam vergui“. (Mato 24:45, 46, Jr; Apaštalų darbų 3:22)

13. Kaip pirmajame amžiuje Jehova parodė savo šlovę paprastiems piemenims?

¹³ Ką „nutvieskė Viešpaties šlovės šviesa“ ir kam angelai pranešė gerąją naujieną, kad gimė „Išganytojas... Viešpats Mesijas“? Ne išdidiems religiniams vadovams ar žymiems aukštuomenės nariams, o kukliems piemenims, kurie ‘nakvojo lauke ir pakaitomis budėdami sergėjo savo bandą’. (Luko 2:8-11) Jų įgūdžių ir darbo niekas aukštai nevertino. O Jehova atkreipė dėmesį į tuos piemenis ir jiems pirmiausia pranešė apie Mesijo gimimą. Tikrai, Jehova parodo savo šlovę nuolankiems, dievobaimingiems žmonėms.

14. Kaip Jehova atlygina tiems, kas nuolankūs?

¹⁴ Ko šie pavyzdžiai pamoko? Jehova myli nuolankiuosius, praneša jiems savo tikslą bei leidžia jį suprasti. Ne visi jo išrinktieji atitinka žmonių nustatytus kriterijus, tačiau būtent per tuos tarnus Jehova duoda žinoti kitiems savo didingus tikslus. Tai turi skatinti mus ir toliau remtis Jehovos, jo pranašiško Žodžio bei jo organizacijos vadovavimu. Neabejokime, Jehova ir toliau atskleis šlovingus tikslus per kuklius tarnus. Pranašas Amosas skelbė: „Tikrai Viešpats Dievas nedaro nieko, pirma neapreiškęs savo užmojo savo tarnams pranašams.“ (Amoso 3:7)

Ugdykis nuolankumą ir Dievas tave mylės

15. Kodėl turime saugotis prarasti nuolankumą ir kaip tai atsitiko Izraelio karaliui Sauliui?

¹⁵ Kad būtume visada Dievo mylimi, privalome likti nuolankūs. Žmogus gali būti nuolankus, bet neišsaugoti šios savybės: imti didžiuotis, aukštintis, tai yra perdėtai pasitikėti savimi ir taip užsitraukti nelaimę. Šitaip atsitiko pirmajam pateptam Izraelio karaliui Sauliui. Išrinktas karaliauti, jis ‘savo akyse atrodė menkas’. (1 Samuelio 15:17) Tačiau vos po dvejų valdymo metų pasielgė įžūliai. Nebepaisė, kad Jehova nustatė aukų atnašavimą per pranašą Samuelį — griebėsi pats tai daryti ir net rado kuo teisinti savo elgesį. (1 Samuelio 13:1, 8-14) Taip prasidėjo visa eilė įvykių, liudijusių, jog šis vyras pasidarė nenuolankus. Dėl to Saulius prarado Dievo dvasią bei palankumą ir galiausiai viskas baigėsi gėdinga mirtimi. (1 Samuelio  15:3-19, 26; 28:6; 31:4) Pamoka aiški: turime ugdytis nuolankumą, klusnumą ir slopinti savimeilę — tuomet niekada neišsiaukštinsime ir neužsitrauksime Jehovos nemalonės.

16. Kaip apmąstydami savo santykius su Jehova ir artimu galime ugdytis nuolankumą?

¹⁶ Nors nuolankumas nepaminėtas tarp Dievo dvasios vaisių, tai viena iš jo savybių, kurią privalu ugdytis. (Galatams 5:22, 23; Kolosiečiams 3:10, 12) Kadangi nuolankumas — vidinė nuostata, tai yra požiūris į save bei kitus, jam ugdytis reikia pastangų. Stropiai apmąstydami ir įvertindami savo santykius su Jehova bei artimu, galime išsaugoti šią savybę. Dievo požiūriu, visoks netobulas kūnas yra kaip žolė, kuri tam tikrą laiką želia, o paskui nuvysta. Žmonės — lyg žiogai lankoje. (Izaijo 40:6, 7, 22) Ar vienas želmens stiebelis gali didžiuotis esąs truputį ilgesnis nei kitas? Ar žiogui dera pūstis, kad įstengia nušokti tolėliau už kitus žiogus? Juk net galvoti taip absurdiška. Todėl apaštalas Paulius bendratikiams priminė: „Kas gi tave išskiria iš kitų? Ir ką gi turi, ko nebūtum gavęs? O jei esi gavęs, tai ko giriesi, lyg nebūtum gavęs?“ (1 Korintiečiams 4:7) Tokių Biblijos eilučių apmąstymas padeda ugdytis ir rodyti nuolankumą.

17. Kas padėjo pranašui Danieliui ugdytis nuolankumą ir kas mums gali padėti?

¹⁷ Hebrajų pranašas Danielius buvo Dievo laikomas „brangiuoju žmogumi“ dėl savo nusižeminimo, tai yra nuolankumo. (Danieliaus 10:11, 12) Kas padėjo pranašui ugdytis šią savybę? Pirma, Danielius visiškai pasitikėjo Jehova, nuolat jam melsdavosi. (Danieliaus 6:11, 12 [6:10, 11, Brb]) Antra, Danielius stropiai ir deramai nusiteikęs studijuodavo Dievo Žodį, tad aiškiai  turėjo omenyje šlovingą Dievo tikslą. Be to, jis atvirai pripažino savo — ne vien tautos nusižengimus. Pranašui taip pat rūpėjo iškelti ne savo, o Dievo teisumą. (Danieliaus 9:2, 5, 7) Ar galime pasimokyti iš Danieliaus puikaus pavyzdžio ir visada ugdytis bei rodyti nuolankumą?

18. Kokios garbės sulauks tie, kas nuolankūs?

¹⁸ „Nusižeminimo ir pagarbios Viešpaties baimės atlygis — turtai, pagarba ir gyvenimas“, — sakoma Patarlių 22:4. Jehova išties myli nuolankiuosius ir atlygina garbe bei gyvenimu. Psalmininkas Asafas, sykį jau norėjęs palikti Jehovos tarnybą, paskui Jo pataisytas, nuolankiai pripažino: „Vedi mane savo mokymu ir galop priimsi mane į garbę.“ (Psalmyno 73:24) O kaip su mumis? Kokios garbės sulauks tie, kas rodo nuolankumą? Jie turės palankius, palaimingus santykius su Jehova ir viltį regėti išsipildant karaliaus Dovydo žodžius: „Romieji paveldės žemę ir gėrėsis gausia gerove.“ Kokia garbinga ateitis! (Psalmyno 37:11)

Ar atsimeni?

• Kodėl Steponas, kuriam Jehova parodė savo šlovę, buvo nuolankumo pavyzdys?

• Kaip Jehova Dievas rodo nuolankumą?

• Kokie pavyzdžiai liudija, kad Jehova parodo savo šlovę nuolankiesiems?

• Kaip Danieliaus pavyzdys padeda mums ugdytis nuolankumą?

[Studijų klausimai]

[Rėmelis 12 puslapyje]

Tvirtas, bet nuolankus

Per 1919-aisiais vykusį Biblijos studijuotojų (taip tada vadinosi Jehovos liudytojai) kongresą Sidar Pointe (Ohajas, JAV) 50-metis Dž. Rezerfordas, tuo metu prižiūrėjęs organizacijos veiklą, pats lydėjo delegatus į kambarius ir nešė jų lagaminus. Paskutinę kongreso dieną 7000 dalyvių netvėrė džiaugsmu išgirdę jo žodžius: „Jūs esate karalių Karaliaus ir viešpačių Viešpaties pasiuntiniai, skelbiantys žmonėms... šlovingą mūsų Viešpaties karalystę.“ Nors brolis Rezerfordas buvo nepajudinamų įsitikinimų, tvirtai, be kompromisų palaikė tiesą, sykiu rodydavo tikrą nuolankumą Dievo akivaizdoje. Tai dažnai buvo jaučiama ir iš jo maldų per rytinį garbinimą Betelyje.

[Iliustracija 9 puslapyje]

Gerai išmanęs Raštą Steponas nuolankiai sutiko dalyti maistą

[Iliustracija 10 puslapyje]

Jehovai patiko, kad Manasas nusižemino

[Iliustracija 12 puslapyje]

Kodėl Danielius buvo „brangusis žmogus“?