Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Ugdykis Kristaus požiūrį, ką reiškia būti didžiam

Ugdykis Kristaus požiūrį, ką reiškia būti didžiam

Ugdykis Kristaus požiūrį, ką reiškia būti didžiam

„Jei kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebūnie jūsų tarnas.“ (MATO 20:26)

1. Kas pasauliui yra didybė?

NETOLI senovės Egipto miesto Tebų (dabartinis Karnakas), maždaug 500 kilometrų piečiau nuo Kairo, stovi 18 metrų aukščio faraono Amenchotepo III statula. Žiūrėdamas į šį didžiulį paminklą žmogus jaučiasi mažytėlaitis. Toks monumentas, turėjęs, aišku, įkvėpti pagarbą valdovui, rodo kas, pasaulio požiūriu, yra didybė — išsiaukštinti ir išsigarsinti kiek tik įmanoma, kad kiti jaustųsi menki.

2. Kokį pavyzdį Jėzus paliko savo sekėjams ir kokie klausimai kyla?

2 Jėzus Kristus manė visiškai kitaip, kas yra didybė. Jis, savo sekėjų „Viešpats ir Mokytojas“, juos mokė, kad būti didžiam reiškia tarnauti kitiems. Paskutinį gyvenimo žemėje vakarą Jėzus savo pavyzdžiu parodė, ko mokė — nuplovė mokiniams kojas. Koks nuolankumas! (Jono 13:4, 5, 14) Tad kas labiau prie širdies — tarnauti ar būti aptarnaujamam? Ar Kristaus pavyzdys neįkvepia troškimo būti nuolankiam kaip jis? Patyrinėkime, ką Kristus manė — priešingai nei įprasta pasaulyje — apie didingumą.

Nesiek pasaulietiškos didybės

3. Kokie Biblijos pavyzdžiai rodo tų, kurie geidžia šlovės, liūdną baigtį?

3 Daug Biblijos pavyzdžių liudija, kad tai, kas, pasaulio požiūriu, yra didybė, lemia žlugimą. Tik pagalvok apie įtakingąjį Hamaną — žymų Persijos dvariškį, gyvenusį Esteros ir Mordechajo laikais. Šis vyras tiek geidė garbės, kad užsitraukė pažeminimą ir žūtį. (Esteros 3:5; 6:10-12; 7:9, 10) O išdidusis Nebukadnecaras, netekęs proto pačioje šlovės viršūnėje? Iškreiptą požiūrį į didybę rodo jo žodžiai: „Argi ne šaunus tas Babilonas, kurį pasistačiau didele galybe kaip karališką buveinę savo didenybės garbei?“ (Danieliaus 4:27 [4:30, Brb]) Taip pat žinome apie išpuikėlį Erodą Agripą I, kuris didžiavosi nepelnyta garbe, užuot šlovinęs Dievą. Jis „mirė, kirminų suėstas“. (Apaštalų darbų 12:21-23) Visi tie vyrai nepaisė, kas, Jehovos požiūriu, yra didingumas, ir susilaukė žeminančio galo.

4. Kas įkvepia išdidžią pasaulio dvasią?

4 Norėti gyventi taip, kad būtume gerbiami, natūralus dalykas. Tačiau Velnias stengiasi, kad šį norą paverstume išdidumo dvasia — tai atspindi jo paties ambicijas. (Mato 4:8, 9) Niekada nepamirškime, jog jis yra „šio pasaulio dievaitis“, skleidžiantis savo mąstyseną žemėje. (2 Korintiečiams 4:4; Efeziečiams 2:2; Apreiškimo 12:9) Žinodami, iš ko tokios mintys kyla, krikščionys vengia pasaulio požiūrio į didybę.

5. Ar laimėjimai, garbė, turtai garantuoja ilgalaikę laimę? Pateik pavyzdį.

5 Velnias perša mintį, kad laimingas gyvenimas — tai garsus vardas, žmonių liaupsės ir pilnos kišenės pinigų. Ar tai tiesa? Ar garbė, turtai ir kiti laimėjimai garantuoja pasitenkinimą? Biblija įspėja mus nesusivedžioti tokia mąstysena. Išmintingasis karalius Saliamonas rašė: „Pastebėjau, kad visas triūsas ir darbo įgūdžiai kyla iš žmogaus pavydo artimui. Tai irgi migla ir vėjų vaikymasis!“ (Mokytojo 4:4) Daugelis pasaulio žmonių, tam paaukojusių gyvenimą, gali patvirtinti šių įkvėptų Biblijos žodžių teisingumą. Štai ką pasakoja vyras, padėjęs projektuoti, konstruoti ir išbandyti erdvėlaivį, kuriuo žmonės skrido į Mėnulį: „Daug dirbau ir tapau labai geru savo srities specialistu. Bet jaučiau tuštumą, nes tai nesuteikė ilgalaikės laimės, dvasinės ramybės.“ * Tai, kas pasaulio akyse yra didybė — verslo, sporto, pramogų aukštumos — negarantuoja patvarios laimės.

Didžiu tampama tarnaujant iš meilės kitiems

6. Kas rodo, kad Jokūbas ir Jonas klaidingai suprato, ką reiškia būti didžiam?

6 Vienas Jėzaus gyvenimo įvykis parodo, ką iš tikrųjų reiškia būti didžiam. 33 m. e. m. Jėzus su savo mokiniais traukė į Jeruzalę švęsti Paschos. Pakeliui paaiškėjo klaidingas dviejų Jėzaus pusbrolių, Jokūbo ir Jono, įsivaizdavimas, kas yra didybė. Per savo motiną jie paprašė Jėzaus: ‘Sakyk, kad tavo karalystėje sėdėtume vienas tavo dešinėje, o kitas kairėje.’ (Mato 20:21) Žydams taip sėdėti buvo didelė garbė. (1 Karalių 2:19) Jokūbas ir Jonas ambicingai siekė šlovingiausios vietos, norėjo užsitikrinti šią aukštą padėtį. Jėzus įžvelgė, ką jie mąsto, ir pasinaudojo proga pataisyti klaidingą didingumo supratimą.

7. Kas, pasak Jėzaus, yra tikrųjų krikščionių didybė?

7 Jėzus žinojo, kad šiame išpuikusiame pasaulyje didis yra tas, kuris kontroliuoja kitus, įsakinėja ir vos tik spragtelėjęs pirštais gauna, ko užsigeidžia. O Jėzaus sekėjams didybė — tai nuolanki tarnystė. Jis pasakė: „Jei kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebūnie jūsų tarnas, ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebūnie jūsų vergas.“ (Mato 20:26, 27)

8. Ką reiškia būti tarnu ir apie ką turėtume susimąstyti?

8 Graikiškas žodis, verčiamas „tarnas“, Biblijoje nurodo tą, kuris uoliai ir atkakliai stengiasi daryti paslaugą kitam. Jėzus pamokė savo sekėjus kai ko svarbaus: būti didžiam reiškia ne įsakinėti žmogui, o tarnauti jam iš meilės. Pamąstyk, ką būtum daręs Jokūbo ir Jono vietoj? Ar būtum suvokęs, jog tikroji didybė — iš meilės tarnauti? (1 Korintiečiams 13:3)

9. Kokį pavyzdį Jėzus rodė bendraudamas su kitais?

9 Jėzus mokiniams parodė, kad jis didybę suvokia kitaip nei pasaulis. Jis niekad nemanė esąs aukštesnis už tuos, kuriems tarnavo, ir niekam nedavė dingsties jaustis žemesniais. Įvairiausiems žmonėms — vyrams, moterims ir vaikams, turtuoliams ir vargšams, įtakingiesiems ir žinomiems nusidėjėliams — buvo lengva su juo bendrauti. (Morkaus 10:13-16; Luko 7:37-50) Paprastai žmonėms pristinga kantrybės bendraujant su tais, kurie turi trūkumų. Jėzus buvo kitoks. Nors mokiniai kartais būdavo nesupratingi bei priekabūs, Kristus kantriai juos mokė, rodė tikrą nuolankumą, romumą. (Zacharijo 9:9; Mato 11:29; Luko 22:24-27)

10. Kaip iš viso Jėzaus gyvenimo matyti, kad jis nesavanaudiškai tarnavo kitų labui?

10 Nesavanaudišku pavyzdžiu šitas pranašiausias Dievo Sūnus parodė, kas yra tikrasis didingumas. Jėzus atėjo į žemę, ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti kitiems; išgydydavo „įvairias ligas“, išlaisvindavo žmones iš demonų valdžios. Nors jis pavargdavo ir turėdavo pailsėti, visada kitų poreikius laikė svarbesniais už savo ir neatsisakydavo padėti. (Morkaus 1:32-34; 6:30-34; Jono 11:11, 17, 33) Meilė skatino Jėzų dvasiškai remti žmones: šimtus kilometrų jis nukeliavo dulkėtais keliais skelbdamas gerąją Karalystės naujieną. (Morkaus 1:38, 39) Nėra abejonių, kad Jėzus tarnystę kitiems laikė atsakinga pareiga.

Sek Kristaus nuolankumo pavyzdžiu

11. Kokiomis savybėmis turi pasižymėti broliai, paskirti tarnauti susirinkime prižiūrėtojais?

11 Kokį deramą požiūrį turi ugdytis krikščionių prižiūrėtojai, pabrėžta XIX amžiaus pabaigoje, kai broliai buvo parenkami tarnauti keliaujančiaisiais atstovais Dievo tautos narių poreikiams tenkinti. 1894 metų rugsėjo 1-osios „Siono Sargybos bokštas“ rašė, kad tokie vyrai turi būti „romūs, nepasipūtę..., nuolankios dvasios, siekiantys garsinti ne save, o Kristų; ne savo žinias demonstruoti, o pasakoti apie Jo Žodį — paprastą ir turintį galią“. Tikriesiems krikščionims visiškai nedera siekti tarnybinių pareigų tam, kad patenkintų savo ambicijas, išgarsėtų, rodytų galią, kontroliuotų kitus. Nuolankus prižiūrėtojas nepamiršta, kad jo pareigos — ne aukštinimasis, o „geras darbas“. (1 Timotiejui 3:1, 2) Visiems vyresniesiems bei tarnybiniams padėjėjams privalu kiek tik pajėgia nuolankiai darbuotis ir rodyti iniciatyvą šventoje tarnyboje, kad būtų sektini pavyzdžiai. (1 Korintiečiams 9:19; Galatams 5:13; 2 Timotiejui 4:5)

12. Apie ką verta pamąstyti tam, kas siekia tarnybinių pareigų susirinkime?

12 Kiekvienas brolis, siekiantis tarnybinių pareigų, turi pasvarstyti: „Ar trokštu tarnauti kitiems, ar kad man tarnautų? Ar noriai atlieku tokias užduotis, kurių kiti nepastebi?“ Pavyzdžiui, kuris nors jaunas brolis galbūt norėtų sakyti krikščionių susirinkime kalbas, bet nesiima padėti pagyvenusiems. Gal jam patinka bendrauti su atsakingais susirinkimo broliais, tačiau nenoriai dalyvauja skelbimo darbe. Tokiam jaunuoliui reikėtų pamąstyti: „Ar nesutelkiu dėmesio tik į tuos tarnybos Dievui aspektus, kurie pelno pripažinimą bei garbę? Gal noriu išsiskirti visų akyse?“ Jei trokštame garbės, tikrai nesekame Jėzaus pavyzdžiu. (Jono 5:41)

13. a) Kaip prižiūrėtojo nuolankumas gali paveikti kitus? b) Kodėl neturime manyti, kad nuolankumas nėra būtinas?

13 Jeigu stropiai stengiamės būti nuolankūs kaip Kristus, mielai tarnausime kitiems. Pagalvok apie vieną zonos prižiūrėtoją, atvykusį apžiūrėti vieno Jehovos liudytojų filialo veiklos. Nors buvo labai užsiėmęs ir turėjo daug nelengvų užduočių, nepraėjo nepadėjęs jaunam broliui, kuriam strigo darbas prie spaudinių segamosios mašinos. „Negalėjau patikėti! — stebėjosi jaunuolis. — Jis pasakė dirbęs prie tokios pat mašinos jaunystėje tarnaudamas Betelyje ir prisimena, kaip sunku būdavo tinkamai susegti lapus. Prižiūrėtojas net šiek tiek padirbėjo su manimi, nors turėjo daugybę svarbių reikalų. Tai labai sujaudino.“ Šis brolis dabar pats tarnauja prižiūrėtoju viename Jehovos liudytojų filiale ir aną nuolankumo pavyzdį prisimena iki šiol. Niekad neįsivaizduokime, jog esame per daug aukštos padėties ar pernelyg svarbūs, kad darytume paprastus darbus. Priešingai, apsivilkime nuolankumu. Nemanykime, kad nuolankumas nėra būtinas; tai vienas iš krikščionims privalomų naujos asmenybės bruožų. (Filipiečiams 2:3; Kolosiečiams 3:10, 12; Romiečiams 12:16)

Kaip išsiugdyti Kristaus požiūrį, ką reiškia būti didžiam

14. Kaip apmąstydami savo santykius su Dievu bei aplinkiniais galime ugdytis deramą supratimą, ką reiškia būti didžiam?

14 Kaip galime išsiugdyti deramą supratimą apie tai, ką reiškia būti didžiam? Viena, apmąstydami savo santykius su Jehova Dievu. Jis didingumu, galia bei išmintimi daug aukštesnis už menką žmogų. (Izaijo 40:22) Apmąstant, kokie mūsų santykiai su aplinkiniais, irgi lengviau ugdytis nuolankumą. Galbūt kai kuriose srityse aplenkiame kitus, bet gal anie geriau išmano daug svarbesnius gyvenimo aspektus. O gal mūsų bendratikiai turi tokių savybių, kokių mums trūksta. Dievui brangūs žmonės, būdami romūs ir nuolankūs, nesistengia išsiskirti iš kitų. (Patarlių 3:34; Jokūbo 4:6)

15. Kaip Jehovos liudytojų ištikimybė moko, kad nė vienas neturime pagrindo jaustis aukštesnis už kitus?

15 Pastarąjį teiginį paremia ir tai, kaip Jehovos liudytojai ištvėrė tikėjimo išbandymus. Labai dažnai tie, kuriuos pasaulis laikė paprastais, likdavo Dievui ištikimi žiaurių išmėginimų metu. Tokių pavyzdžių apmąstymas padeda neprarasti nuolankumo ir moko „nemanyti apie save geriau negu dera manyti“. * (Romiečiams 12:3)

16. Kaip visi susirinkimo nariai gali ugdytis tokį didybės supratimą, kokio mokė Jėzus?

16 Visi krikščionys — jauni ir seni — turi ugdytis Kristaus požiūrį, ką reiškia būti didžiam. Susirinkime tenka atlikti daug užduočių. Niekada neįsižeiskime prašomi padaryti ką nors paprasta. (1 Samuelio 25:41; 2 Karalių 3:11) Tėvai, ar skatinate savo mažylius bei paauglius džiugiai atlikti visas užduotis Karalystės salėje, per asamblėjas, kongresus? Ar jie mato, kaip jūs darote smulkius darbus? Vienas brolis, dabar tarnaujantis centriniame Jehovos liudytojų biure, gyvai atsimena savo tėvų pavyzdį. Jis pasakoja: „Iš to, kaip stropiai tėvai valydavo Karalystės salę bei kongresų patalpas, supratau, jog šis darbas jiems labai svarbus. Dažnai jie pasisiūlydavo padaryti, kas naudinga susirinkimui arba brolijai, kad ir kokie paprasti tie darbai atrodė. Toks požiūris padeda ir man noriai imtis kiekvienos paskirtos užduoties Betelyje.“

17. Kokia palaima susirinkimui yra nuolankių seserų parama?

17 Kaip kitų interesus laikyti aukščiau savųjų, galime pasimokyti iš Esteros, penktajame amžiuje p. m. e. tapusios Persijos imperijos karaliene. Ji gyveno rūmuose, bet neatsisakė rizikuoti gyvybe dėlei Dievo tautos bei jo valios įgyvendinimo. (Esteros 1:5, 6; 4:14-16) Nors ir sunkus pragyvenimas, šiandien krikščionės irgi gali rodyti tokią kaip Esteros dvasią: drąsinti prislėgtuosius, lankyti ligonius, skelbti gerąją naujieną, bendradarbiauti su vyresniaisiais. Kokia palaima susirinkimui tokios nuolankios sesės!

Kristaus požiūrio į didingumą mokykimės savo pačių labui

18. Kuo naudinga mokytis tokio kaip Kristaus požiūrio į žmogaus didybę?

18 Daug kuo naudinga laikytis tokio kaip Kristaus požiūrio į žmogaus didingumą. Nesavanaudiška tarnystė džiugina ir kitus, ir tave patį. (Apaštalų darbų 20:35) Noriai bei stropiai darbuodamasis brolių ir seserų labui, tapsi jų mylimas. (Apaštalų darbų 20:37) Svarbiausia, rūpinimasis bendratikių gerove, Jehovos požiūriu, yra jam maloni šlovinimo auka. (Filipiečiams 2:17)

19. Kokia turi būti mūsų nuostata dėl Kristaus požiūrio į žmogaus didumą?

19 Kiekvienas turime ištirti savo širdį ir pamąstyti: „Ar tik lūpomis pritariu, jog reikia ugdytis Kristaus požiūrį į žmogaus didingumą, ar uoliai pats tai darau?“ Gerai žinoma, ką Jehova mano apie išpuikėlius. (Patarlių 16:5; 1 Petro 5:5) Savo veiksmais parodykime, kad mums džiugu laikytis Kristaus požiūrio į žmogaus didumą tiek krikščionių susirinkime, tiek šeimoje, tiek kasdien bendraujant su aplinkiniais — tai yra visa darant Dievo šlovei ir gyriui. (1 Korintiečiams 10:31)

[Išnašos]

^ pstr. 5 Skaityk pasakojimą „Siekiau sėkmės“ 1982 m. gegužės 1 d. Sargybos bokšto numeryje (anglų k.), p. 3—6.

^ pstr. 15 Apie tokius pavyzdžius skaityk „Jehovos liudytojų metraštį — 1992“ (anglų k.), p. 181—182; taip pat 1993 m. rugsėjo 1-osios Sargybos bokšto numerį (anglų, rusų k.), p. 27—31.

Ar gali paaiškinti?

• Kodėl turime vengti pasaulietiškos didybės?

• Kas, pasak Jėzaus, yra tikroji didybė?

• Kaip prižiūrėtojai gali rodyti tokį kaip Jėzaus nuolankumą?

• Kas padeda mokytis Kristaus požiūrio į žmogaus didumą?

[Studijų klausimai]

[Rėmelis 17 puslapyje]

Kas laikosi Kristaus požiūrio į žmogaus didumą?

Kuris tikisi būti aptarnaujamas ar kuris pats noriai tarnauja?

Kuris nori būti dėmesio centre ar kuris imasi kuklių užduočių?

Kuris aukština save ar kitus?

[Iliustracija 14 puslapyje]

Milžiniška faraono Amenchotepo III statula

[Iliustracija 15 puslapyje]

Ar žinai, kas pražudė Hamaną?

[Iliustracijos 16 puslapyje]

Ar stengiesi tarnauti kitiems?