Bebaimis „klajūnas, triūsęs Evangelijos labui“

PASAKOJAMA, kad sulaukęs 18-os Džordžas Borou mokėjo dvylika kalbų. Dar po dvejų metų jau gebėjo „lengvai ir sklandžiai“ versti dvidešimčia.

1833-iaisiais šis nepaprastai talentingas vyras buvo pakviestas atvykti į Britanijos ir Užsienio šalių Biblijos draugiją Londone. Neturėdamas lėšų transportui, bet pasiryžęs išnaudoti palankią progą, trisdešimtmetis Borou iškeliavo pėsčias. Sukarti 180 kilometrų nuo savo namų Noridže iki Londono jam teprireikė 28 valandų.

Biblijos draugija pateikė nelengvą užduotį — per šešis mėnesius išmokti mandžiurų kalbą, vartojamą kai kuriose Kinijos vietose. Džordžas Borou paprašė gramatikos vadovėlio, bet ta kalba tegavo Mato evangeliją bei mandžiurų—prancūzų kalbų žodyną. Nepaisant to, po 19 savaičių Borou į Londoną parašė: ‘Dievo padedamas mandžiuriškai išmokau.’ Tai dar nuostabiau, nes, turimomis žiniomis, jis tada koregavo Luko evangeliją navatlių, Meksikos čiabuvių, kalba.

Biblija mandžiurų kalba

Pritaikius mongolų-uigurų abėcėlės rašmenis, mandžiurų kalba septynioliktame amžiuje tapo rašytine. Nuo tada ją imta vartoti oficialiuose Kinijos visuomenės sluoksniuose. Nors ilgainiui ši kalba darėsi vis mažiau populiari, Britanijos ir Užsienio šalių Biblijos draugijos nariai siekė ja spausdinti bei platinti Biblijas. 1822 metais draugija savo lėšomis Sankt Peterburge išleido Mato evangeliją, kurią išvertė Rusijos užsienio reikalų ministerijos darbuotojas Stepanas Lipovcovas, Kinijoje išgyvenęs 20 metų. Evangelijos išleista 550 egzempliorių, bet išplatinta tik saujelė — likusius sunaikino potvynis.

Netrukus pradėti versti visi Krikščionių graikiškieji raštai. 1834-aisiais atradus seną daugumos Hebrajiškųjų raštų rankraštinį vertimą, susidomėjimas Biblija augo. Kas galėjo imtis peržiūrėti esamą mandžiurų Biblijos dalį bei išversti likusią? Britanijos ir Užsienio šalių Biblijos draugija šią užduotį pavedė Džordžui Borou.

Į Rusiją

Atvykęs į Sankt Peterburgą, Borou vėl pasinėrė į mandžiurų kalbos studijas,  kad galėtų geriau redaguoti Biblijos tekstą. Uždavinys buvo sunkus. Kadangi reikėjo padėti rinkti spaudmenis, dirbti tekdavo iki 13 valandų per parą. Bet išverstas Naujasis Testamentas buvo pripažintas „puikiu rytietišku leidimu“. 1835 metais jo išleista tūkstantis egzempliorių. Tačiau Borou puoselėta svajonė įvežti ir platinti šias knygas Kinijoje žlugo. Rusijos vyriausybė, bijodama, kad tas misionieriaus bandymas gali sugadinti draugiškus santykius su kaimynine šalimi, neleido jam ten keliauti, jei pasiims „nors vieną mandžiurišką Bibliją“.

Šiek tiek knygų buvo išplatinta po dešimties metų, o 1859-aisiais pasirodė Mato ir Morkaus evangelijos su lygiagrečiu tekstu mandžiurų ir kinų kalbomis. Bet tuo metu dauguma žmonių, galinčių skaityti mandžiuriškai, pamėgo kinų kalbą ir poreikis turėti visą Bibliją mandžiurų kalba mažėjo. Ši kalba faktiškai nyko. Ją netrukus turėjo išstumti kinų. 1912 metais Kinijai tapus respublika, taip ir atsitiko.

Iberijos pusiasalyje

Sustiprintas įgytos patirties Džordžas Borou grįžo į Londoną. 1835 metais jį pasiuntė į Portugaliją ir Ispaniją, kaip pats vėliau sakė, „išsiaiškinti, kiek žmonės pasiruošę priimti krikščionybės tiesas“. Dėl didelių politinių bei socialinių neramumų Britanijos ir Užsienio šalių Biblijos draugija toms šalims nebuvo skyrusi dėmesio. Borou užmegzdavo pokalbius apie Bibliją Portugalijos kaimo bendruomenėse, bet religinė apatija ir abejingumas jį netrukus privertė persikelti į Ispaniją.

Čia Borou laukė naujas darbas. Jis susidraugavo su čigonais, kurių kalbą mokėjo. Tik atvykęs pradėjo versti „Naująjį Testamentą“ į gitanų, tai yra ispanų čigonų, kalbą. Jam padėjo dvi čigonės. Borou skaitydavo joms ispanišką tekstą, o paskui prašydavo išversti. Taip išmoko taisyklingai vartoti čigonų posakius. Šių pastangų vaisius — Luko evangelija, išleista 1838 metų pavasarį. Vienas vyskupas į tai pasakė: „Per čigonų kalbą jis atvers visą Ispaniją.“

Paskui Džordžą Borou įgaliojo rasti „žmogų, galintį versti Šventąjį Raštą į baskų kalbą“. Vertimas buvo patikėtas dr. Oteisai, gydytojui, Borou žodžiais, „gerai išmanančiam tą dialektą, kurį ir pats kažkiek suprantu“. 1838 metais išleista Luko evangelija buvo pati pirmoji Biblijos knyga ispanų baskų kalba.

Degdamas troškimu šviesti paprastus žmones, Borou leisdavosi į ilgas ir pavojingas keliones platindamas Biblijos  knygas vargingiems kaimo žmonėms. Jis norėjo vaduoti juos iš religinės tamsos bei prietarų. Kad atskleistų jų nusipirktų indulgencijų bevertiškumą, misionierius samprotaudavo: „Ar gerasis Dievas gali pritarti nuodėmių pardavimui?“ Tačiau Biblijos draugijai tai sukėlė nerimą. Bijodama veiklos uždraudimo ji nurodė Borou susitelkti tik į Šventojo Rašto platinimą.

Borou gavo žodinį leidimą spausdinti El Nuevo Testamento (ispanišką Naująjį Testamentą) be Romos katalikų bažnyčios doktrininių pastabų. Nors iš pradžių tam prieštaravo ministras pirmininkas, vadindamas vertimą pavojinga ir „netinkama knyga“, leidimas buvo duotas. Tada Borou atidarė Madride sandėlį ir pardavinėjo savo vertimą, tačiau užsitraukė religinių vadų bei valdžios nemalonę. Jį pasodino 12 dienų į kalėjimą. Kai misionierius pareiškė protestą, jam liepė tyliai išeiti. Aiškiai žinodamas, jog įkalinimas neteisėtas, Borou pacitavo apaštalo Pauliaus žodžius ir nusprendė pasilikti, kol bausmė bus panaikinta ir kaltinimai atšaukti. (Apaštalų darbų 16:37)

Kai uolusis pasiuntinys paliko Ispaniją 1840-aisiais, Biblijos draugija pranešė: „Per pastaruosius penkerius metus Ispanijoje išplatinta arti 14000 Šventojo Rašto egzempliorių.“ Tiek daug prie to prisidėjęs, Borou tarnybą Ispanijoje pavadino „laimingiausiais gyvenimo metais“.

Savo keliones ir nuotykius Džordžas Borou gyvai aprašė knygoje The Bible in Spain. Pirmąkart išleista 1842 metais — tebeleidžiama ir dabar — ji turėjo milžinišką pasisekimą. Joje autorius vadino save „klajūnu, triūsusiu Evangelijos labui“. Jis rašė: „Ketinau aplankyti neprieinamas, nuošalias vietas tarp kalnų ir kalvų ir, kaip moku, papasakoti žmonėms apie Kristų.“

Platinti ir versti Šventąjį Raštą — didelė garbė! Taip entuziastingai triūsdamas Džordžas Borou padėjo pamatą šio darbo tęsėjams.

[Žemėlapis 29 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

Versdamas ir platindamas Bibliją Džordžas Borou iš (1) Anglijos nukeliavo į (2) Rusiją, (3) Portugaliją ir (4) Ispaniją

[Šaltinio nuoroda]

Mountain High Maps® Copyright © 1997 Digital Wisdom, Inc.

[Iliustracija 28 puslapyje]

Įžanginiai mandžiuriškos Jono evangelijos žodžiai (1835), skaitomi iš kairės į dešinę nuo viršaus žemyn

[Šaltinio nuoroda]

From the book The Bible of Every Land, 1860

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 27 puslapyje]

From the book The Life of George Borrow by Clement K. Shorter, 1919