Šlovinkite Dievą „vienu balsu“

‘Sutartinai vienu balsu šlovinkite Dievą, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvą.’ (ROMIEČIAMS 15:6)

1. Kaip Paulius mokė bendratikius sutarti nepaisant skirtybių?

NE VISŲ krikščionių nuomonės ir pomėgiai sutampa. Tačiau keliu į gyvenimą visi privalo žengti koja kojon. Ar tai įmanoma? Taip, jei neleisime, kad dėl mažų skirtybių atsirastų didelių problemų. Būtent to apaštalas Paulius pirmajame amžiuje mokė savo bendratikius. Ką jis kalbėjo apie minėtą svarbų reikalavimą? Ir kaip šiandien galime taikyti šį įkvėptą patarimą?

Kaip svarbi krikščionių vienybė

2. Kaip Paulius pabrėžė, jog reikia būti vieningiems?

² Paulius žinojo, kokia svarbi yra krikščionių vienybė, todėl davė puikių patarimų, kaip palaikyti tarpusavio meilę. (Efeziečiams 4:1-3; Kolosiečiams 3:12-14) Tačiau 20 su viršum metų lankydamas daugelį įsikūrusių susirinkimų, apaštalas matė, jog likti vieningiems gali būti sunku. (1 Korintiečiams 1:11-13; Galatams 2:11-14) Todėl Romos bendratikius jis ragino: ‘Ištvermės ir paguodos Dievas teduoda jums... sutartinai vienu balsu šlovinti Dievą, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvą.’ (Romiečiams 15:5, 6) Mes irgi turime visi šlovinti Jehovą Dievą „vienu balsu“. Ar tai darome?

3, 4. a) Kokių skirtingų krikščionių būta Romoje? b) Kaip Romos krikščionys tarnavo Jehovai „vienu balsu“?

³ Daug Romos krikščionių buvo Pauliaus draugai. (Romiečiams 16:3-16) Paulius visus, nepaisydamas jų skirtingos socialinės padėties, pavadino „Dievo mylimaisiais“. Jis rašė: „Dėkoju savo Dievui per Jėzų Kristų už jus visus, nes visame pasaulyje kalbama apie jūsų tikėjimą.“ Akivaizdu, kad romiečiai buvo pavyzdingi daugeliu atžvilgių. (Romiečiams 1:7, 8; 15:14) Bet kai kurių susirinkimo narių nuomonės tam tikrais klausimais skyrėsi. Šiandien krikščionys irgi yra iš įvairių tautų bei kultūrų, todėl įkvėptų Pauliaus patarimų, kaip spręsti nesutarimus, tyrinėjimas padeda jiems kalbėti „vienu balsu“.

⁴ Romoje buvo tiek žydų, tiek kitataučių tikinčiųjų. (Romiečiams 4:1; 11:13) Kai kurie krikščionys žydai, matyt, tebesilaikė tam tikrų Mozės įstatymo papročių, nors ir suprato, jog tai neveda į išgelbėjimą. O kiti įtikėję jų tautiečiai pripažino, kad Kristaus auka išvadavo iš apribojimų, kurių reikėjo laikytis, kai jie dar nebuvo krikščionys. Todėl kai kurių papročių bei tradicijų atsisakė. (Galatams 4:8-11) Tačiau visi jie, kaip pabrėžė Paulius, buvo „Dievo mylimieji“. Visi galėjo  šlovinti Dievą „vienu balsu“, jei laikėsi deramo požiūrio vienas į kitą. Ir šiandien mūsų nuomonės įvairiais klausimais skiriasi, tad verta nuodugniai aptarti, ką Paulius sako apie šį svarbų principą. (Romiečiams 15:4)

„Priimkite vienas kitą“

5, 6. Kodėl Romos susirinkime buvo skirtingų požiūrių?

⁵ Laiške romiečiams Paulius kalba apie tai, kad požiūriai skiriasi. Jis rašo: „Vienas įsitikinęs, kad jam valia viską valgyti, o silpnasis valgo tiktai daržoves.“ Kodėl taip buvo? Todėl, kad Mozės įstatymas draudė valgyti kiaulieną. (Romiečiams 14:2; Kunigų 11:7) Tačiau po Jėzaus mirties Įstatymas nebegaliojo. (Efeziečiams 2:15) Paskui, praėjus trejiems su puse metų po Jėzaus mirties, angelas apaštalui Petrui pasakė, kad, Dievo požiūriu, joks maistas nebėra suteptas. (Apaštalų darbų 11:7-12) Tai žinodami, kai kurie krikščionys žydai manė galį valgyti kiaulieną arba kitokį maistą, anksčiau uždraustą Įstatymo.

⁶ Tačiau kitiems krikščionims žydams, matyt, būdavo bjauru vien pagalvojus apie kadaise uždrausto maisto valgymą. Šiuos jautruolius turbūt žeisdavo, kad žydai, jų broliai Kristuje, tą daro. O kai kuriuos kitataučius krikščionis, kurių praeityje jų religija nevaržė jokiais valgio apribojimais, turbūt glumino, kad atsiranda dėl to besiginčijančių. Aišku, kas nevalgė tam tikro maisto, nedarė klaidos, kol neimdavo tvirtinti, jog toks susilaikymas būtinas išsigelbėti. Vis dėlto skirtingi požiūriai lengvai galėjo supriešinti susirinkimą. Romos krikščionys privalėjo rūpestingai žiūrėti, kad tokie skirtumai nesutrukdytų šlovinti Dievą „vienu balsu“.

7. Kaip skyrėsi požiūriai dėl to, ar švęsti tam tikrą savaitės dieną?

⁷ Paulius duoda ir kitą pavyzdį: „Vienas mato skirtumą tarp vienos ir kitos dienos, o kitam jos visos vienodos.“ (Romiečiams  14:5a) Mozės įstatymas draudė dirbti per šabą. Tą dieną net kelionė buvo griežtai ribota. (Išėjimo 20:8-10; Mato 24:20; Apaštalų darbų 1:12) Panaikinus Įstatymą, tokie draudimai nebeteko galios. Vis dėlto kai kurie krikščionys žydai tikriausiai dar baiminosi ką nors dirbti arba leistis į ilgą kelią dieną, anksčiau laikytą šventa. Net tapę krikščionimis jie, ko gero, manė, jog septintoji diena išimtinai turi būti skirta dvasiniams dalykams, nors, Dievo požiūriu, šabas daugiau nebegaliojo. Ar jie klydo taip darydami? Ne, jeigu tik netvirtindavo, kad šabą švęsti reikalauja Dievas. Todėl atsižvelgdamas į pačių krikščionių sąžinę, Paulius rašė: „Kiekvienas tegul elgiasi pagal savo įsitikinimą.“ (Romiečiams 14:5b)

8. Nors Romos krikščionys turėjo atsižvelgti į kitų sąžinę, ko jiems nederėjo daryti?

⁸ Nors Paulius šiltai skatino brolius būti kantrius su tais, kuriems sąžinė priekaištauja, jis griežtai pasmerkė tuos, kas vertė bendratikius paklusti Mozės įstatymui tvirtindami, jog tai būtina sąlyga išsigelbėti. Pavyzdžiui, apie 61 m. e. m. Paulius parašė Laišką hebrajams — įtaigų kreipimąsi į krikščionis žydus. Jame labai aiškiai išdėstė, kad paklusti Mozės įstatymui nebėra prasmės, nes krikščionys turi aukštesnę viltį, paremtą Jėzaus išperkamąja auka. (Galatams 5:1-12; Titui 1:10, 11; Hebrajams 10:1-17)

9, 10. Ko krikščionys neturi daryti? Paaiškink.

⁹ Matome, kad Paulius tikina, jog skirtybės gali negrėsti vienybei tol, kol akivaizdžiai nepažeidžiami krikščionių principai. Todėl Paulius klausia silpnesnės sąžinės krikščionis: „Kaipgi tu smerki savo brolį?!“ O stipresniojo (matyt, to, kurio sąžinė leidžia valgyti Įstatymo kadaise draudžiamą maistą ar dirbti per šabą) apaštalas teiraujasi: „Kodėl niekini savo brolį?“ (Romiečiams 14:10) Pasak Pauliaus, silpnesnės sąžinės krikščionys privalo nesmerkti bendratikių, turinčių platesnį požiūrį. O tvirti krikščionys neturi žiūrėti iš aukšto į tuos, kurių sąžinė tam tikrais klausimais tebėra silpna. Visiems reikia gerbti tinkamus kitų motyvus ir „nemanyti apie save geriau negu dera manyti“. (Romiečiams 12:3, 18)

¹⁰ Koks požiūris nuosaikus, Paulius paaiškino taip: „Kuris valgo, tegul neniekina nevalgančio, o kuris nevalgo, tegul  neteisia valgančio, nes ir jį priėmė Dievas.“ Toliau jis sako: „Ir Kristus jus priėmė Dievo garbei.“ Kadangi tiek tvirtą, tiek silpną priėmė Dievas ir Kristus, mes taip pat turime geranoriškai ‘priimti vienas kitą’. (Romiečiams 14:3; 15:7) Argi galima su tuo nesutikti?

Mus šiandien suvienija broliška meilė

11. Kokios ypatingos aplinkybės buvo Pauliaus dienomis?

¹¹ Laišką romiečiams Paulius rašė ypatingomis aplinkybėmis. Jehova neseniai buvo panaikinęs senąją sandorą ir sudaręs naująją. Kai kam prie pastarosios sunkiai sekėsi pritapti. Dabar padėtis ne tokia, tačiau kartais gali kilti panašių klausimų.

12, 13. Paminėk kai kuriuos atvejus, kada krikščionys turi gerbti bendratikių sąžinės nuostatą.

¹² Štai galbūt kuri nors krikščionė anksčiau išpažino tikėjimą, tvirtinantį, jog netinka puoštis, gražintis. Dabar jai, priėmusiai tiesą, nelengva priprasti prie minties, kad tinkamomis progomis dėvėti ryškesnių rūbų ar skoningai pasidažyti nedraudžiama. Kadangi tai nepažeidžia Biblijos principų, niekas neturėtų įtikinėti tokią krikščionę neklausyti sąžinės. O ji pati turi suprasti, jog nedera kritikuoti kitų sesių, kurių sąžinė leidžia dabintis.

¹³ Aptarkime kitą pavyzdį. Krikščionis gal augo tokioje aplinkoje, kur buvo smerkiamas alkoholio vartojimas. Pažinęs tiesą, jis mato, koks yra Biblijos požiūris: vynas — Dievo dovana ir saikingai vartoti jį galima. (Psalmyno 104:15) Jis tam neprieštarauja. Pats iš įpročio visiškai negeria svaigalų, bet nekritikuoja tų, kurie truputį jų vartoja. Vadinasi, toks krikščionis taiko Pauliaus žodžius: „Laikykimės to, kas pasitarnauja santaikai ir tarpusavio ugdymui.“ (Romiečiams 14:19)

14. Kokiomis aplinkybėmis krikščionys gali taikyti Pauliaus patarimą, duotą romiečiams?

¹⁴ Būna ir kitų aplinkybių, kai reikia taikyti principą, kuriuo pagrįstas Pauliaus patarimas, duotas romiečiams. Krikščionių susirinkimą sudaro daug skirtingą skonį turinčių žmonių, todėl kiekvienas renkasi, pavyzdžiui, kuo vilkėti arba kokia turi būti išvaizda. Žinoma, Biblijoje nurodyti aiškūs principai, kurių visi nuoširdūs krikščionys laikosi. Nė vienam netinka akį rėžianti, nesantūri apranga ar šukuosena, tapatinanti mus su pasaulio išsišokėliais. (1 Jono 2:15-17) Krikščionis privalo visada, net atokvėpio metu, atsiminti esąs tarnas, atstovaujantis visatos Valdovui. (Izaijo 43:10; Jono 17:16; 1 Timotiejui 2:9, 10) Tačiau daug kur krikščionys turi platų pasirinkimą. *

Žiūrėk, kad per tave nesukluptų kiti

15. Kada krikščionis savo brolių labui gali atsisakyti to, kas visiškai priimtina?

¹⁵ Tai dar vienas svarbus principas, kurį Paulius nurodė savo patarime Romos krikščionims. Kartais krikščionis, turintis gerai išlavintą sąžinę, atsisako to, kas visai priimtina. Kodėl? Todėl kad žino, jog to dalyko siekdamas gali pakenkti kitiems. Ką tada turime daryti? Paulius sako: „Verčiau nevalgyti mėsos, negerti vyno ir vengti visko, kas gali pastūmėti brolį į nuodėmę.“ (Romiečiams 14: 14, 20, 21) Taigi „mes, stiprieji, turime pakęsti silpnųjų silpnybes, ne sau pataikauti. Kiekvienas mūsų tesirūpina būti artimui malonus jo labui ir pažangai“. (Romiečiams 15:1, 2) Jei bendratikio sąžinė gali būti įžeista tuo, ką darome, broliška meilė paskatins atsižvelgti į jį ir susilaikyti nuo kai kurių dalykų. Pavyzdys — svaigalų vartojimas. Krikščioniui leidžiama saikingai gerti vyną. Bet jeigu jam taip darant gali suklupti kitas, jis atsisakys šios savo teisės.

16. Kaip galime parodyti dėmesingumą aplinkiniams?

¹⁶ Šį principą galime taikyti ir už krikščionių susirinkimo ribų. Galbūt gyvename vietovėje, kur vyrauja religija, mokanti savo išpažinėjus kurią nors savaitės dieną ilsėtis. Todėl nenorėdami papiktinti kaimynų ir sukelti kliūčių skelbimo darbui, tą dieną kiek įmanoma vengsime daryti ką nors, kas nepatiktų aplinkiniams. Arba gal pasiturintis krikščionis persikelia tarnauti ten, kur labai reikia pagalbos, ir apsigyvena tarp vargingų žmonių. Jis bus dėmesingas savo naujiesiems kaimynams rengdamasis paprastai bei gyvendamas kukliau nei leidžia jo lėšos.

17. Kodėl supratinga atsižvelgti į kitus ką nors renkantis?

¹⁷ Ar supratinga laukti iš stipriųjų tokio elgesio? Pagalvok apie vieną pavyzdį: vairuodami mašiną pamatome einančius vaikus, pavojingai priartėjusius prie pat greitkelio. Ar ir toliau važiuosime maksimaliu greičiu — juk taisyklės leidžia? Ne, pristabdysime automobilį, kad neįvyktų nelaimė. Kartais būtina apriboti savo norus arba nusileisti bendraujant su kitais krikščionimis ar pašaliečiais. Galbūt turime visišką teisę daryti viena ar kita, nes nepažeidžiame Biblijos principų. Tačiau jei matome, kad tuo užgautume silpnesnės sąžinės žmogų, krikščioniška meilė paskatins elgtis apdairiai. (Romiečiams 14:13, 15) Sergėti vienybę ir tarnauti Karalystės  interesams — svarbiau už mūsų pačių teises.

18, 19. a) Atsižvelgdami į kitus, kaip sekame Jėzaus pavyzdžiu? b) Ką darome vieningai ir ką aptarsime kitame straipsnyje?

¹⁸ Taip darydami sekame pačiu geriausiu pavyzdžiu. Paulius sako: „Juk ir Kristus gyveno ne savo malonumui, bet taip, kaip parašyta: ‘Tave keikiančiųjų keiksmai krito ant manęs.’“ Jėzus noriai paaukojo už mus gyvybę. Tad ir mes mielai atsižadame kai kurių savo teisių, jeigu tai padeda silpniesiems vieningai su mumis šlovinti Dievą. Mokėdami prisitaikyti prie silpnesnės sąžinės krikščionių ir būdami kilnūs — savanoriškai atsisakydami kai ko ir nereikalaudami savo teisių — rodome, kad esame „tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus“ (NW). (Romiečiams 15:1-5)

¹⁹ Nors mūsų požiūriai į tai, kas nesusiję su Rašto principais, gali kiek ir skirtis, Dievą garbiname vieningai. (1 Korintiečiams 1:10) Tokia vienybė akivaizdi iš mūsų reakcijos į teisingo garbinimo priešininkus. Dievo Žodis tokius vadina svetimais ir įspėja saugotis „svetimųjų balso“. (Jono 10:5) Kaip juos atpažinti? Kaip turime su tokiais elgtis? Tai aptarsime kitame straipsnyje.

[Išnaša]

Kaip atsakytum?

• Kodėl skirtingi požiūriai nekliudo būti vieningiems?

• Kodėl mes, krikščionys, turime meilingai atsižvelgti į kitus?

• Kur galime taikyti Pauliaus patarimą būti vieningiems ir kas skatins mus tai daryti?

[Studijų klausimai]

[Iliustracija 9 puslapyje]

Susirinkimui buvo itin svarbus Pauliaus patarimas laikytis vienybės

[Iliustracija 10 puslapyje]

Įvairių tautų krikščionys yra vieningi

[Iliustracija 12 puslapyje]

Ką tokioje situacijoje vairuotojas turi daryti?