Gyvenimo istorija

Mielai pasiaukoję radome gyvenimo prasmę ir laimę

PAPASAKOJO MARIANAS IR ROZA ŠUMIGOS

„Atnašausiu tau geros valios auką.“ (Psalmyno 54:8 [54:6, Brb]) Prancūzijoje įsikūrusiems Marianui ir Rozai Šumigoms šie žodžiai — jų viso gyvenimo leitmotyvas. Neseniai pora papasakojo keletą įdomiausių prisiminimų iš ilgų ir prasmingų metų Jehovos tarnyboje.

MARIANAS. Mano tėvai buvo Romos katalikai, imigrantai iš Lenkijos. Tėvas — kuklus, menkai išsilavinęs, nes neturėjo galimybės lankyti mokyklos. Tačiau per Pirmąjį pasaulinį karą skaityti bei rašyti išmoko apkasuose. Buvo dievobaimingas, bet bažnyčia dažnai jį nuvildavo.

Ypač giliai tėvo atmintyje įsirėžė vienas incidentas. Sykį karinį dalinį, kuriame jis tarnavo, aplankė kapelionas. Netoliese sprogus sviediniui, dvasininkas puolė į paniką ir spruko pliekdamas žirgą kryžiumi. Tėvas buvo sukrėstas, — kad kuo greičiau pabėgtų, Dievo „atstovas“ taip paniekino „šventą“ daiktą! Tačiau nei dėl tokių dalykų, nei dėl karo baisumų tėvo tikėjimas nenusilpo. Jis dažnai sakydavo, kad iš karo laimingai grįžo tik Dievo dėka.

„Mažoji Lenkija“

1911-aisiais tėvas vedė Aną Cisovski iš gretimo kaimo. Karui vos pasibaigus, 1919-aisiais, jiedu iš Lenkijos persikėlė į Prancūziją. Tėvas pradėjo dirbti anglies kasyklose. Aš gimiau 1926-ųjų kovo mėnesį Kanjak le Mino mieste (pietvakarių Prancūzija).  Vėliau mūsų šeima apsigyveno Loz an Goelyje, šiaurės Prancūzijoje netoli Lanso miesto, kur buvo įsikūrusi lenkų bendruomenė. Čia kepėjas buvo lenkas, mėsininkas — lenkas, parapijos kunigas — irgi lenkas. Todėl nenuostabu, kad tą vietovę vadino Mažąja Lenkija. Mano tėvai įsijungė į bendruomenės veiklą. Tėvas rengdavo pasirodymus, kur būdavo vaidinama, grojama, dainuojama. Taip pat dažnokai diskutuodavo su kunigu, bet tie pokalbiai jo netenkino, nes paprastai kunigo atsakymas būdavo: „Tai paslaptis.“

Kartą 1930-aisiais į mūsų duris pasibeldė dvi moterys — Biblijos tyrinėtojos (tada taip vadinosi Jehovos liudytojai). Tėvas iš jų gavo Bibliją — knygą, kurios jau seniai troško. Jiedu su mama taip pat su užsidegimu skaitė tų moterų paliktus biblinius leidinius. Tai, kas juose buvo rašoma, tėvams darė didelį įspūdį. Nors gana užimti, jie pradėjo lankyti Biblijos tyrinėtojų rengiamas sueigas. Diskusijos su kunigu darėsi vis audringesnės, kol vieną dieną jis pagrasino tėvams: jei šie nesiliaus bendravę su Biblijos tyrinėtojais, išvarysiąs mano seserį Stefani iš katekizmo pamokų. „Nesirūpinkite, — atsakė tėvas, — nuo šiol dukra ir kiti mūsų vaikai kartu su mumis lankys jų sueigas.“ Tėvas atsisakė bažnyčios ir 1932-ųjų pradžioje abu su mama pasikrikštijo. Tais laikais Prancūzijoje buvo tik apie 800 Karalystės skelbėjų.

Roza. Mano tėvai buvo kilę iš Vengrijos. Kaip ir Mariano šeima, jie apsigyveno šiaurės Prancūzijoje ir dirbo anglies kasyklose. Gimiau 1925 metais. 1937-aisiais pas mus pradėjo lankytis Jehovos liudytojas Ogiustas Bogenas, kaip jį vadinome, tėtė Ogiustas. Tėvams jis atnešdavo Sargybos bokštų vengrų kalba. Leidiniais jie domėjosi, tačiau Jehovos liudytojais netapo.

Nors buvau dar labai jauna, tai, ką skaičiau šiuose žurnaluose, jaudino širdį. Todėl mane dvasiškai globoti ėmėsi tėtės Ogiusto marti Suizan Bogen. Tėvai leisdavo su ja eiti į sueigas. Vėliau, kai pradėjau dirbti, mano sekmadieninės sueigos tėvą ėmė pykdyti. Nors apskritai ramaus būdo, dabar jis parodė nepasitenkinimą: „Negana to, kad tavęs nėra namie visą savaitę, tai dar ir sekmadieniais vaikštai į savo sueigas!“ Tačiau jose lankytis nesilioviau. Todėl vieną sykį tėvas pareiškė: „Susirink daiktus ir dink!“ Tai atsitiko vėlų vakarą. Buvau tik 17 metų ir neturėjau nė mažiausio supratimo, kur eiti. Raudodama pasiekiau Suizan  namus. Pas ją pragyvenau apie savaitę. Tada tėvas atsiuntė mano seserį, kad ši parsivestų namo. Iš prigimties buvau baili, bet atsilaikyti padėjo mintis iš 1 Jono 4:18. Čia rašoma, jog „tobula meilė išveja baimę“. 1942-aisiais pasikrikštijau.

Vertingas dvasinis paveldas

Marianas. Pasikrikštijau 1942-aisiais kartu su seserimis Stefani bei Melani ir broliu Stefanu. Namuose gyvenimas sukosi apie Dievo Žodį. Visiems susirinkus prie stalo tėvas skaitydavo Bibliją lenkų kalba. Vakarais dažnai klausydavomės tėvų pasakojimų, ką įdomaus jie patyrė skelbdami Karalystės naujieną. Šiomis padrąsinančiomis akimirkomis mokėmės mylėti Jehovą ir vis labiau juo pasitikėti. Dėl silpnos sveikatos tėvui teko atsisakyti darbo, bet jis ir toliau rūpinosi mūsų dvasiniais bei materialiniais poreikiais.

Dabar turėdamas daugiau laiko, tėvas susirinkimo jaunimui kartą per savaitę vesdavo Biblijos studijas lenkų kalba. Dalyvaudamas jose išmokau skaityti lenkiškai. Tėtis jaunuolius drąsindavo ir kitaip. Kartą, kai mūsų susirinkimą lankė brolis Gustavas Sopferis, tuo metu prižiūrėjęs Jehovos liudytojų veiklą Prancūzijoje, tėvas subūrė chorą bei pastatė biblinę dramą apie karaliaus Belšacaro puotą ir jos įkarštyje pasirodžiusį užrašą ant sienos. (Danieliaus 5:1-31) Pranašą Danielių vaidino Luisas Piehota, vėliau tvirtai atsilaikęs prieš nacius. * Tokia buvo aplinka, kurioje mes, vaikai, augome. Tėvus visada matydavome pasinėrusius į dvasinę veiklą. Dabar suprantu, kokį vertingą paveldą jie mums paliko.

1939-aisiais, prasidėjus II pasauliniam karui, Jehovos liudytojų skelbimo darbas Prancūzijoje buvo uždraustas. Kartą mūsų kaime darė kratą. Visus namus apsupo vokiečių kareiviai. Tėvas drabužių spintoje buvo padaręs dvigubą dugną; čia slėpdavome įvairius Biblijos leidinius. Tačiau keli bukletai „Fašizmas arba laisvė“ gulėjo bufeto stalčiuje. Tėvas skubiai įkišo juos į koridoriuje kabėjusio švarko kišenę. Mūsų namus krėtė du kareiviai ir prancūzų policininkas. Juos stebėjome sulaikę kvapą. Vienas kareivių pradėjo naršyti po drabužius koridoriuje. Netrukus su bukletais rankoje įėjo į virtuvę, kur buvome. Įrėmęs į mus žvilgsnį, padėjo juos ant stalo ir tęsė savo darbą toliau. Mikliai čiupau tuos bukletus ir įkišau į stalčių, kuris jau buvo apieškotas. Apie juos kareivis nebeužsiminė. Atrodė, visiškai pamiršo!

Imuosi visalaikės tarnybos

1948-aisiais apsisprendžiau tapti pionieriumi, visalaikiu Jehovos tarnu. Po keleto dienų gavau laišką iš Jehovos liudytojų Prancūzijos filialo. Jame buvo paskyrimas į Sedano susirinkimą netoli Belgijos. Tėvai džiaugėsi, kad būtent taip pasirinkau tarnauti Jehovai. Vis dėlto tėvas pabrėžė, kad pionieriaus tarnyba nebus nerūpestingas laiko leidimas. Tai nelengvas darbas. Tačiau patikino, kad namuose visada būsiu laukiamas, o iškilus sunkumams galiu pasikliauti jo pagalba. Nors tėvai daug pinigų neturėjo, nupirko man naują dviratį. Pirkimo kvitą tebeturiu ligi šiol; į jį pažvelgęs ir dabar susigraudinu. Abu, tėvas ir mama, mirė 1961-aisiais, bet išmintingi tėvo žodžiai tebeskamba ausyse ligi šiol. Jie drąsino ir guodė mane per visus tarnybos metus.

 Kitas padrąsinimo šaltinis buvo 75 metų krikščionė sesuo Eliza Mot iš Sedano susirinkimo. Per vasarą skelbti į aplinkinius kaimus važiuodavau dviračiu, o Eliza atvykdavo traukiniu. Tačiau kartą traukinių mašinistai sustreikavo ir ji nebeturėjo kuo pargrįžti. Vienintelė išeitis, kokią galėjau sugalvoti, buvo užsisodinti Elizą ant dviračio bagažinės ir parvežti namo. Tikrai ne itin patogi kelionė. Kitą rytą įsidėjau pagalvėlę ir iš namų paėmiau Elizą. Daugiau ji traukiniu nebevažiuodavo, o už sutaupytus pinigus galėdavome priešpiečiams nusipirkti karšto gėrimo. Kas būtų pagalvojęs, kad mano dviratis taps viešojo transporto priemone?

Daugiau pareigų

1950-aisiais gavau pasiūlymą tarnauti rajono prižiūrėtoju visoje šiaurės Prancūzijoje. Man buvo vos 23, todėl išsigandau. Pamaniau, kad filiale padarė klaidą! Galvoje sukosi klausimai: „Ar esu pasirengęs tam darbui dvasiškai ir fiziškai? Kaip prisitaikysiu kas savaitę gyventi vis kitame būste?“ O dar, nuo šešerių metų mane kamavo akių liga, divergencinis žvairumas. Viena akis yra nukrypusi į šoną. Dėl to jausdavausi labai nejaukiai ir nerimaudavau, kaip į tai reaguos kiti. Laimei, šį kartą daug padėjo Stefanas Behunikas — brolis, baigęs Gileado misionierių mokyklą. Už skelbimo veiklą išvarytas iš Lenkijos dabar jis buvo paskirtas į Prancūziją. Brolio Behuniko drąsa man darė didžiulį įspūdį. Jis labai gerbė Jehovą ir tiesą. Kai kam atrodė, kad šis brolis su manimi elgėsi per griežtai, bet aš iš jo labai daug ko išmokau. Jo drąsa padėjo man įgyti daugiau pasitikėjimo.

Dirbdamas rajono priežiūros darbą, lauko tarnyboje patyriau daug nuostabaus. 1953-iaisiais manęs paprašė aplankyti kažkokį poną Paoli, kuris gyveno į pietus nuo Paryžiaus ir prenumeravo Sargybos bokštą. Kai susitikome, paaiškėjo, jog tai išėjęs į atsargą kariškis. Ponas Paoli žavėjosi Sargybos bokštu ir papasakojo, kad paskutiniame numeryje perskaitęs apie Kristaus mirties minėjimą tą įvykį atšventė pats, o likusį vakarą praleido skaitydamas psalmes. Diskutavome didžiąją dalį popietės. Prieš man išvykstant šiek tiek pakalbėjome apie krikštą. Vėliau nusiunčiau jam kvietimą į 1954-ųjų pradžioje surengtą rajono asamblėją. Brolis Paoli buvo vienas iš 26 joje pasikrikštijusių. Panašūs atvejai mane tebedžiugina ligi šiol.

Roza. Tarnauti pioniere pradėjau 1948-aisiais, iš pradžių Anore netoli Belgijos, vėliau su kita pioniere, Iren Kolanski (dabar Lerua), gavau paskyrimą į Paryžių. Gyvenome mažame kambarėlyje Sen Žermen de Pre, pačiame miesto centre. Kadangi buvau užaugusi kaime, paryžiečių gerokai baiminausi.  Mat įsivaizdavau, kad visi jie labai išprusę. Bet skelbdama netrukus įsitikinau, kad čia žmonės tokie, kaip ir kitur. Durininkai dažnai mus nuvarydavo šalin, taigi pradėti Biblijos studijas buvo nelengva. Tačiau vis tiek atsirado žmonių, kurie priėmė mūsų žinią.

1951-aisiais per vieną rajono asamblėją mudvi su Iren davėme interviu apie savo pionierišką tarnybą. Atspėkite, kas ėmė interviu? Jaunas rajono prižiūrėtojas Marianas Šumiga! Prieš tai buvome kartą susitikę, o po asamblėjos pradėjome susirašinėti. Mudu su Marianu turėjome daug bendra: tais pačiais metais pasikrikštijome ir tais pačiais pradėjome pionieriaus tarnybą. O svarbiausia, abu norėjome likti visalaikiais tarnais. Visa apsvarstę su malda, 1956-ųjų liepos 31 dieną susituokėme. Nuo to laiko prasidėjo visai naujas gyvenimas. Turėjau įprasti ne tik prie žmonos pareigų, bet ir lydėti Marianą rajono priežiūros kelionėse, o tai reiškė kiekvieną savaitę miegoti vis kitoje lovoje. Iš pradžių tikrai buvo nelengva, bet ateityje mūsų laukė daug džiaugsmo.

Prasmingas gyvenimas

Marianas. Per daugelį metų turėjome unikalią galimybę padėti surengti keletą kongresų. Ypač gerai įsiminė 1966-ųjų kongresas Bordo mieste. Tuo metu Portugalijoje Jehovos liudytojų veikla buvo uždrausta. Todėl tiems liudytojams, kurie galėjo atvykti į Prancūziją, programa buvo parengta ir portugalų kalba. Iš Portugalijos atkeliavo šimtai krikščionių brolių bei seserų, tad iškilo klausimas, kur juos apgyvendinti. Kadangi Bordo mieste liudytojai savo namuose neturėjo pakankamai vietos, nakvynei išnuomojome tuščią kino teatrą. Visas kėdes  išnešėme, o scenos uždanga pertvėrėme salę į du „miegamuosius“ — vieną broliams, kitą seserims. Be to, įrengėme dušų, praustuvių, ant betono grindų priklojome šieno ir užtiesėme storos drobės paklodėmis. Visi buvo patenkinti.

Po programos aplankėme brolius bei seseris nakvynės vietoje. Čia vyravo nuostabi atmosfera. Kaip mus padrąsino jų papasakoti patirties atvejai — juk šie broliai daugybę metų kentė priešiškumą! Pasibaigus asamblėjai, jiems išvykstant visi braukėme ašaras.

Kitą džiaugsmą patyriau dviem metais anksčiau — 1964-aisiais, kai mane pakvietė tarnauti srities prižiūrėtoju. Ir vėl svarsčiau, ar esu pasirengęs tokioms pareigoms. Bet sau pasakiau: „Jeigu to manęs prašo broliai, kurie atsakingai rūpinasi tokiais paskyrimais, jie turbūt mano, kad pajėgsiu.“ Artimas bendradarbiavimas su kitais keliaujančiaisiais prižiūrėtojais praturtino mano patirtį. Iš jų daug ko išmokau. Diduma tų brolių yra tikras įsikūnijimas kantrybės ir ištvermės — savybių, itin svarbių Jehovos akyse. Pradėjau suprasti viena — jei mokame laukti, Jehova žino, kur mus rasti.

1982-aisiais filialas paprašė mus pasirūpinti 12 lenkų skelbėjų grupele viename Paryžiaus priemiesčių, Bulon Bijankure. Tai buvo staigmena. Teokratinius terminus lenkų kalba žinojau, bet kalbėti rišliais sakiniais buvo nelengva. Tačiau labai daug padėjo brolių geranoriškumas ir troškimas bendradarbiauti. Dabar tame susirinkime apie 170 skelbėjų, iš jų — beveik 60 pionierių. Vėliau mudu su Roza lankėme lenkų grupes ir susirinkimus Austrijoje, Danijoje bei Vokietijoje.

Aplinkybės keičiasi

Lankyti įvairius susirinkimus buvo mūsų gyvenimas, bet dėl mano blogėjančios sveikatos 2001-aisiais keliaujamąją tarnybą teko nutraukti. Butą susiradome Pitivje mieste, kur gyvena mano sesuo Rūta. Filialas mielai paskyrė mus tarnauti specialiaisiais pionieriais ir, atsižvelgdamas į mūsų aplinkybes, sumažino tarnybos valandų skaičių.

Roza. Pirmieji metai, kai nebedirbome keliaujamojo darbo, man buvo labai sunkūs. Pokyčiai buvo tokie dideli, kad pasijutau esanti nebenaudinga. Tuomet sau priminiau: „Tu dar gali veiksmingai išnaudoti laiką ir turimas jėgas tarnaudama pioniere.“ Šiandien džiaugiuosi savo susirinkime tarnaudama drauge su kitais pionieriais.

Jehova visada mumis rūpinasi

Marianas. Esu labai dėkingas Jehovai, kad pastaruosius 48 metus drauge su manimi buvo Roza. Visą tą laiką, kai dirbau keliaujamąjį darbą, ji man buvo stipri atrama. Niekada negirdėjau Rozos skundžiantis: „Norėčiau, kad pagaliau baigtųsi tos kelionės ir susirastume namus.“

Roza. Kartais man kas nors sakydavo: „Jūsų gyvenimas nenormalus, visą laiką po svetimu stogu.“ Bet koks gyvenimas iš tikrųjų yra „normalus“? Dažnai apsikrauname daiktais, kurie galbūt kliudo dvasinei veiklai. O juk visa, ko mums tikrai reikia, — tai patogi lova, stalas ir keletas kitų būtiniausių dalykų. Tarnaudami pionieriais  nesusikrovėme materialinių turtų, bet to, ką turėjome, užteko, kad vykdytume Jehovos valią. Kartais manęs klausdavo: „Ką darysite, kai pasensite, juk neturite nei savo namų, nei užtarnautos pensijos?“ Tuomet cituodavau Psalmyno 34:10 (Brb) žodžius: „Kurie ieško Viešpaties, nestokoja jokio gero.“ Jehova visada mumis rūpinasi.

Marianas. Taip yra iš tikrųjų! Jehova duoda daug daugiau nei mums būtina. Pavyzdžiui, 1958-aisiais mane išrinko atstovauti mūsų rajonui tarptautiniame kongrese Niujorke. Tačiau neturėjome lėšų, kad nupirktume bilietą Rozai. Kartą vakare vienas brolis įteikė mums voką su užrašu „Niujorkas“. Dovana, kurią jame radome, leido Rozai keliauti su manimi!

Mudu su Roza nė kiek neapgailestaujame dėl metų, praleistų tarnaujant Jehovai. Nepraradome nieko, o gavome viską — prasmingą ir laimingą visalaikių tarnų gyvenimą. Jehova — nuostabus Dievas. Išmokome juo pasitikėti visiškai ir mūsų meilė jam sustiprėjo. Kai kuriems broliams krikščionims dėl ištikimybės teko paaukoti gyvybę. Tačiau esu įsitikinęs, kad per daugelį metų, diena iš dienos taip pat galime tam tikra prasme aukoti savo gyvybę. Tą mudu su Roza stengiamės daryti ligi šiol, ir esame pasiryžę nenuleisti rankų ateityje.

[Išnaša]

[Iliustracija 20 puslapyje]

Fransua ir Ana Šumigos su vaikais Stefani, Stefanu, Melani bei Marianu apie 1930 metus. Marianas stovi ant taburetės

[Iliustracija 22 puslapyje]

Viršuje: 1950 metais Armantjero (šiaurės Prancūzija) turgaus aikštėje pristatome ant prekystalio išdėliotus biblinius leidinius

[Iliustracija 22 puslapyje]

Kairėje: Stefanas Behunikas su Marianu 1950-aisiais

[Iliustracija 23 puslapyje]

Roza (kraštinė kairėje) su savo partnere pioniere Iren (ketvirtoji iš kairės) kviečia žmones į 1951-aisiais surengtą asamblėją

[Iliustracija 23 puslapyje]

Marianas su Roza sutuoktuvių išvakarėse

[Iliustracija 23 puslapyje]

Lankyti rajono susirinkimų dažniausiai važiuodavome dviračiais