Malūnai. Be jų neturėtume duonos

„UŽ AUKSĄ brangesnė“; „kad ir juoda, bet stiprybės duoda“; „ja gyvensi visą amžių“. Kas tai? Duona. Ji — pagrindinis maistas nuo senų senovės. Išties turėti kasdienės duonos visuomet žmogui buvo vienas svarbiausių poreikių.

Duona kepama iš miltų, gaunamų malant grūdus. Taigi malimas — nuo tolimiausių laikų įprastas darbas. Neturint patogios įrangos, paversti grūdus miltais būdavo tikrai nelengva. Bibliniais laikais girnų ūžesys reiškė normalų, taikingą gyvenimą. Jei girnos neūžė, šeima vargo. (Jeremijo 25:10, 11)

Kaip anksčiau žmonės maldavo? Kokie malūnai leidžia turėti duonos ant stalo šiandien?

Kam reikėjo malti?

Pirmajai porai, Adomui ir Ievai, Jehova pasakė: „Štai daviau jums visus visoje žemėje sėklą teikiančius augalus ir visus medžius, vedančius vaisius su sėklomis; jie bus jums maistas.“ (Pradžios 1:29) Tarp įvairiausių maisto rūšių, duotų Dievo Jehovos, buvo ir javai. Jie ypač svarbūs žmogui, nes visi — kviečiai, miežiai, rugiai, avižos, soros, ryžiai, sorgai, kukurūzai — turi krakmolo, kurį organizmas geba paversti svarbiausiu energijos šaltiniu, gliukoze.

Tačiau neapdoroti grūdai valgyti netinka. Juos reikia perdirbti į miltus, o pagamintus produktus virti ar kepti. Paprasčiausias būdas sumalti grūdus — grūsti juos grūstuvėje, trinti tarp dviejų akmenų arba grūsti ir kartu trinti.

Rankinis malimas

Statulėlės, rastos senovės Egipto kapavietėse, rodo, kad egiptiečiai maldavo girnomis, panašiomis į balną. Tam naudojo du akmenis — šiek tiek įdubusį ir nuožulnų apačioje bei mažesnį viršuje. Malėjas, dažniausiai moteris, atsiklaupdavo priešais įtaisą ir rankomis suimdavo viršutinę girnapusę. Tada visu svoriu užguldavo ir stumdydavo pirmyn atgal, kol grūdai virsdavo miltais. Paprasta, bet efektyvu!

Tačiau atsiklaupus dirbti daug valandų kenkė sveikatai. Reikėjo jėgos: nugara, šlaunys, rankos, keliai ir kojų pirštai būdavo nuolat įtempti. Tyrinėdami senovės Sirijoje rastus skeletų defektus paleontologai priėjo prie išvados, kad malant panašiomis girnomis jaunoms moterims  įdubdavo kelių girnelės, išlinkdavo paskutinysis stuburo slankstelis, didžiajame kojos piršte prasidėdavo sunkus kaulo ir sąnario uždegimas. Senovės Egipte malimas rankinėmis girnomis, atrodo, buvo tarnaičių darbas. (Išėjimo 11:5) * Kai kurių mokslininkų nuomone, būtent tokias girnas izraelitai pasiėmė išeidami iš Egipto.

Vėliau malamieji įtaisai tobulėjo. Siekiant didesnio našumo, ant abiejų girnų imta raižyti griovelius. Be to, viršutiniame išgręždavo piltuvo formos angą, kad malėjas galėtų pripilti ją grūdų, kurie paskui savaime byrėdavo tarp akmenų. Ketvirtajame ar penktajame amžiuje p. m. e. Graikijoje sugalvota ir malimo mašina. Prie viršutinio akmens vienu galu buvo tvirtinama horizontali rankena. Stumiant laisvąjį jos galą nedideliu lanku pirmyn atgal, tas akmuo su piltuvo formos anga trindavosi į apatinįjį.

Visos minėtos girnos turėjo nemažą trūkumą. Kadangi viršutinį akmenį reikėjo stumdyti į priekį ir atgal, tokių judesių buvo neįmanoma išmokyti gyvulį. Todėl šitokios girnos veikė tik žmogaus raumenų jėga. Paskui atsirado sukamosios girnos. Jas galėjo sukti ir gyvuliai.

Tobulesnės sukamosios girnos

Nors yra įvairių nuomonių, daugelis teigia, kad sukamosios girnos galėjo būti išrastos Viduržemio jūros regione maždaug antrajame amžiuje p. m. e. Tokias girnas pirmajame m. e. amžiuje jau naudojo Palestinos žydai, nes Jėzus kalbėjo apie „asilo sukamų girnų akmenį“. (Morkaus 9:42)

Gyvulių sukamos girnos paplito Romoje ir didesnėje Romos imperijos dalyje. Daug jų dar ir dabar yra Pompėjoje. Jas sudaro du akmenys: smėlio laikrodžio formą primenantis sunkus viršutinis, skirtas grūdams pilti, ir kūgio formos apatinis. Kai viršutinis akmuo sukdavosi ant apatiniojo, grūdai byrėdavo tarp jų ir būdavo sutrinami į miltus. Išlikusių viršutinių akmenų skersmuo nuo 45 iki 90 centimetrų. Šių girnų aukštis siekia 180 centimetrų.

Neaišku, ar lengvesnės sukamosios girnos kilo iš gyvulių traukiamųjų, ar atvirkščiai. Vis dėlto sukamosios rankinės girnos buvo tobulesnės — patogios gabenti ir paprastos. Jas sudarė du apvalūs akmenys, maždaug 30—60 centimetrų skersmens. Apatinio akmens viršus buvo šiek tiek išgaubtas, o viršutinio apačia — įdubusi, kad atitiktų apatiniojo iškilumą. Viršutinė girna tvirtindavosi ant centrinės ašies ir buvo sukama medine rankena. Paprastai dvi moterys sėdėdavo viena prieš kitą ir paeiliui paėmusios už rankenos pasukdavo viršutinę girną. (Luko 17:35) Viena iš malėjų laisva ranka saujomis pildavo grūdus į viršutinio akmens angą, o antroji semdavo miltus, kurie pro girnų briaunas byrėdavo ant padėtos po apačia skardos ar drobulės.  Tokiomis girnomis miltus maldavosi kareiviai, jūrininkai ar mažos šeimos, gyvenančios toli nuo didelių malūnų.

Varomi vandens ir vėjo

Apie 27 m. p. m. e. Romos inžinierius Vitruvijus aprašė savo laikų vandens malūnus. Pagrindinė jų dalis buvo vertikalus ratas su mentėmis, įtvirtintas ant horizontalios ašies. Tekantis vanduo stumdavo rato mentes ir priversdavo jį suktis. Su ratu sujungta pavara perduodavo sukamąjį judesį vertikaliam velenui, o šis išjudindavo didelį viršutinį akmenį.

Koks vandens malūnų pajėgumas, palyginus su kitais malamaisiais įtaisais? Rankinėmis girnomis galima sumalti iki 10 kilogramų grūdų per valandą, o pačiomis našiausiomis gyvulių sukamosiomis — iki 50. Tačiau Vitruvijaus vandens malūnas pajėgdavo per tokį laiką sumalti 150—200 kilogramų. Konstrukcijos buvo keičiamos ir tobulinamos, bet Vitruvijaus aprašytu principu malūnų meistrai naudojosi dar daug šimtmečių.

Tekantis vanduo — ne vienintelis gamtinės energijos šaltinis girnoms sukti. Vandens ratą pakeitus vėjo sukamais sparnais, buvo pasiektas tas pats tikslas. Vėjo malūnai Europoje atsirado, matyt, XII amžiuje. Jie paplito Belgijoje, Olandijoje, Vokietijoje ir kitur. Šie malūnai ilgai tarnavo, kol galiausiai turėjo užleisti vietą garu bei kitokia energija varomiems įrenginiams.

„Kasdienė mūsų duona“

Nepaisant pažangos, vienoje ar kitoje žemės dalyje vis dar malama kaip senovėje. Piestos ir grūstuvės naudojamos Afrikoje ir Okeanijoje. Meksikoje ir Centrinėje Amerikoje kukurūzai tortiljoms malami balno formos girnomis. Šen bei ten pasaulyje veikia vandens ir vėjo malūnų.

Tačiau išsivysčiusiose šalyse didžiausią dalį miltų duonai kepti gamina visiškai mechanizuoti ir automatizuoti malūnai. Grūdai smulkinami pamažu leidžiant juos per cilindrinius rifliuoto paviršiaus plieno velenus, kurie sukasi vienas prieš kitą skirtingais greičiais. Tai leidžia maža savikaina pagaminti įvairių rūšių miltų.

Malimas dabar nebėra sunkus triūsas. Vis dėlto galime dėkoti Kūrėjui, kad teikia mums ir grūdų, ir sumanumo paversti juos „kasdiene mūsų duona“. (Mato 6:11)

[Išnaša]

[Iliustracija 23 puslapyje]

Balno formos egiptiečių girnos

[Šaltinio nuoroda]

Soprintendenza Archeologica per la Toscana, Firenze

[Iliustracija 23 puslapyje]

Alyvų aliejui spausti buvo naudojamas gyvulių sukamas malūnas

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 22 puslapyje]

From the Self-Pronouncing Edition of the Holy Bible, containing the King James and the Revised versions