Pažvelkime į Česterio Bičio lobius

„NEAPRĖPIAMOS daugelio išnykusių civilizacijų brangenybės, ... nuostabūs paveikslai ir miniatiūros.“ Taip Česterio Bičio biblioteką Dubline (Airija) apibūdino jos buvęs direktorius R. Dž. Heizas. Čia saugoma gausybė labai vertingų senienų, rinktinių meno kūrinių, retų neįkainojamų knygų bei rankraščių. Kas buvo Česteris Bitis? Kokius lobius jis kaupė?

Alfredas Česteris Bitis gimė 1875-aisiais Niujorke (JAV). Škotų, airių ir anglų kilmės vyriškis tapo kalnakasybos inžinieriumi bei konsultantu ir eidamas 33 metus jau buvo labai turtingas. Turėdamas lėšų, jis visą gyvenimą rinko gražius ir vertingus daiktus. Mirė 1968-aisiais, sulaukęs 92 metų, o savo kolekciją paliko Airijai.

Ką jis rinko?

Didžiulė Bičio kolekcija labai įvairi. Vienu metu jos eksponuojama tik apie 1 procentas. Reti ir didelės vertės visokiausio senumo radiniai čia atkeliavo iš Azijos, Afrikos šalių, viduramžių bei Renesanso laikų Europos. Pavyzdžiui, Bičio surinkta japoniškų ksilografijos (medžio raižinių) šedevrų kolekcija laikoma viena geriausių pasaulyje.

Šalia meno dirbinių puikuojasi ir visiškai kitoks, išties intriguojantis rinkinys — daugiau nei šimtas molinių dantiraščio lentelių, kurias Mesopotamijoje pagamino babiloniečiai ir šumerai. Šie jau prieš 4000 metų smulkiai aprašinėdavo anuometinį gyvenimą drėgno molio lentelėse, o paskui jas išdegdavo. Daugybė išlikusių lentelių liudija, kad rašyti žmonės išmoko dar žiloje senovėje.

Puošniosios knygos

Kolekcionierius žavėjosi meistriškai dekoruotomis knygomis. Jis surinko tūkstančius pasaulietinių ir religinių tomų. Turėjo kelis itin meniškai išpuoštus Korano egzempliorius. Pasak vieno rašytojo, „Bičiui labai patiko matematiškai proporcingi arabų rašmenys, ... o dailyraštis, pagražintas auksu, sidabru ir kitomis ryškiaspalvėmis medžiagomis, teikė jam estetinio pasitenkinimo“.

Česteris Bitis gėrėjosi nefritu. Kai kurie senovės Kinijos imperatoriai labai jį vertino — laikė brangiausiu iš visų mineralų, daug vertingesniu už auksą. Imperatorių pavedimu, įgudę meistrai iš nefrito luitų pagamindavo lygius, plonus lakštus. O talentingi menininkai tuos lapus dailiai išrašydavo, papuošdavo aukso raižiniais. Taip dienos šviesą išvysdavo vienos gražiausių visų laikų knygų. Bičio surinkta tokių knygų kolekcija garsi visame pasaulyje.

Neįkainojami Biblijos rankraščiai

Šventąjį Raštą branginančiųjų akimis, didžiausias Česterio Bičio lobis — gausus Biblijos rankraščių rinkinys. Gražiai dekoruoti, viduramžių bei dar senesni jie byloja apie perrašinėtojų kantrybę ir meistriškumą. O spausdintos  knygos mena ankstyvųjų knygrišių ir spaustuvininkų sumanumą. Pavyzdžiui, čia yra 1479 metais Antono Kobergerio Niurnberge išleista Biblia Latina. Johano Gutenbergo amžininkas Kobergeris laikomas „vienu žymiausių ir produktyviausių ankstyvųjų spaustuvininkų“.

Tarp išskirtinių Česterio Bičio bibliotekos eksponatų — Sirijos mokslininko Efraemo pergamentas, datuojamas ketvirtojo amžiaus pradžia. Efraemas gausiai cituoja antrojo amžiaus veikalą, vadinamą Diatessaron. Jame rašytojas Tatianas sujungė keturias evangelijas į vientisą Jėzaus Kristaus gyvenimo atpasakojimą. Vėlesni rašytojai irgi mini Diatessaron, bet pats veikalas neišliko. Todėl kai kurie XIX amžiaus mokslininkai netgi abejojo, ar toks kūrinys iš viso egzistavo. Tačiau 1956 metais Bitis surado Efraemo pergamentą, kuriame komentuojamas Tatiano Diatessaron. Tai dar labiau sustiprino jau ir taip tvirtus Biblijos autentiškumo įrodymus.

Papirusų lobis

Bitis surinko taip pat gausybę religinio ir pasaulietinio turinio papirusų. Daugiau nei 50 papiruso kodeksų datuojami iki ketvirtojo mūsų eros amžiaus. Kai kurie buvo aptikti didelėse papiruso atliekų sankaupose, kurios ilgus amžius nejudinamos išgulėjo Egipto dykumoje. Kai tuos papirusus surado ir ėmė pardavinėti, paaiškėjo, kad ten buvo susimaišiusios visokiausių dokumentų nuotrupos. Prekiautojai atveždavo kartonines dėžes, pilnas papiruso skiaučių. „Pirkėjai tiesiog kišdavo ranką į dėžę ir stengdavosi išsitraukti kuo didesnę skiautę, ant kurios daugiau teksto“, — sakė Čarlzas Hortonas, Česterio Bičio bibliotekos Vakarų kolekcijų skyriaus direktorius.

„Sensacingiausiu atradimu“ Hortonas pavadino biblinius kodeksus, tarp kurių yra „krikščionių darytų Senojo ir Naujojo Testamentų kopijų — jos vienos seniausių pasaulyje“. Jei pirkliai būtų žinoję šių kodeksų vertę, gal būtų išardę juos dalimis ir pardavę atskiriems pirkėjams. Tačiau Bičiui pavyko nupirkti beveik viską. Kiek reikšmingi Bičio kodeksai? Seras Frederikas Kenjonas pavadino juos „svarbiausiu radiniu“ po 1844-ųjų, kai Tišendorfas aptiko Sinajaus kodeksą.

Bičio kodeksai datuojami nuo antrojo iki ketvirtojo mūsų eros amžiaus. Tarp Septuagintos — Hebrajiškųjų raštų vertimo į graikų kalbą — dalių yra dvi Pradžios knygos kopijos. Jos ypač vertingos, nes, kaip teigia Kenjonas, „didžiosios dalies [Pradžios] knygos trūksta tiek Vatikano, tiek Sinajaus pergamentuose“, kurie datuojami ketvirtuoju amžiumi. Trijuose kodeksuose yra Krikščionių graikiškųjų raštų knygos. Viename jų — didžioji dalis keturių evangelijų ir Apaštalų darbų knygos teksto. Antrajame kodekse, kurį Bitis papildė vėliau gautais lapais, beveik visi apaštalo Pauliaus laiškai, įskaitant Laišką hebrajams. Trečiajame — apie trečdalis Apreiškimo knygos. Pasak Kenjono, šie papirusai „labai sustiprino jau ir taip tvirtą pasitikėjimą, kad turime  tokį Naujojo Testamento tekstą, koks jis ir buvo parašytas“.

Česterio Bičio bibliniai papirusai rodo, kad krikščionys labai anksti, gal net pirmojo amžiaus gale, pradėjo vietoje nepatogių ritinių naudoti knygas su puslapiais — vadinamuosius kodeksus. Šie rankraščiai taip pat liudija, kad kartais dėl rašymo medžiagų stygiaus kopijas darydavo ant naudotų papiruso lakštų. Pavyzdžiui, vieną Evangelijos pagal Joną ištrauką koptai perrašė „ant lapų, kuriuose anksčiau, regis, buvo mokykliniai graikų matematikos pratimai“.

Šie papirusai neišvaizdūs, bet jie neįkainojamos vertės. Tai — krikščionybės ištakų regima, apčiuopiama gija. „Čia galite savo akimis pamatyti knygas, kokias naudojo ir brangino kai kurios ankstyviausios krikščionių bendruomenės“, — sako Čarlzas Hortonas. (Patarlių 2:4, 5) Jeigu ir jums pasitaikys proga pažvelgti į Česterio Bičio bibliotekos lobius, tikrai nenusivilsite.

[Iliustracija 31 puslapyje]

Japoniška Kacušikos Hokusai ksilografija

[Iliustracija 31 puslapyje]

„Biblia Latina“ — viena seniausių spausdintų Biblijų

[Iliustracija 31 puslapyje]

Efraemo komentaras Tatiano veikalui „Diatessaron“ patvirtina Šventraščio autentiškumą

[Iliustracija 31 puslapyje]

„Chester Beatty P45“ — vienas seniausių kodeksų pasaulyje. Jame išlikęs beveik visas keturių evangelijų ir Apaštalų darbų knygos tekstas

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 29 puslapyje]

Reproduced by kind permission of The Trustees of the Chester Beatty Library, Dublin

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 31 puslapyje]

Visi paveikslai: Reproduced by kind permission of The Trustees of the Chester Beatty Library, Dublin