Jehovos Žodis gyvas

Pakartoto Įstatymo knygos apžvalga

JAU 1473 metai p. m. e. Nuo tos dienos, kai Jehova išlaisvino Izraelio sūnus iš Egipto vergijos, praėjo 40 metų. Išklajoję tą laiką dykumoje, izraelitai tebėra tauta be savo krašto. Bet štai jie stovi ant Pažadėtosios žemės slenksčio. Kas laukia ją užimant? Kokių sunkumų teks patirti? Kaip juos įveikti?

Prieš Izraeliui pereinant Jordano upę ir įžengiant į Kanaaną, Mozė rengia visą susirinkimą artėjančiai sunkiai užduočiai. Kaip? Ilgomis kalbomis drąsina ir maldauja, pataria ir įspėja. Mozė primena izraelitams, kad Jehova Dievas vertas išimtinio atsidavimo ir kad nevalia mėgdžioti aplinkinių tautų gyvensenos. Šios kalbos sudaro didžiausią Pakartoto Įstatymo knygos dalį. Mozės patarimai šiandien labai svarbūs, nes mes irgi gyvename pasaulyje, kuriame išimtinai tarnauti Jehovai nėra lengva. (Hebrajams 4:12)

Parašyta Mozės (išskyrus paskutinį skyrių), Pakartoto Įstatymo knyga aprėpia šiek tiek daugiau nei dviejų mėnesių laikotarpį. * (Pakartoto Įstatymo 1:3; Jozuės 4:19) Pažiūrėkime, kaip šios knygos patarimai gali padėti mums visa širdimi mylėti Jehovą Dievą ir jam ištikimai tarnauti.

‘NEUŽMIRŠK DALYKŲ, KURIUOS MATEI SAVO AKIMIS’

(Pakartoto Įstatymo 1:1—4:49)

Pirmoje kalboje Mozė išvardija dykumoje patirtus atsitikimus — ypač tuos, kurie bus naudingi izraelitams,  besiruošiantiems užimti Pažadėtąją žemę. Pasakojimas apie teisėjų paskyrimą turi priminti, kaip meilingai Jehova organizuoja savo tautą. Mozė taip pat pakartoja, kad dešimties žvalgų nepalankios žinios sutrukdė ankstesnei kartai įeiti į pažadėtą šalį. Pagalvok, kaip šis perspėjantis pavyzdys turėjo paveikti Mozės klausytojus, matančius tą šalį savo akimis.

Pergalės, Jehovos suteiktos prieš peržengiant Jordaną, turėjo įkvėpti Izraelio vaikams drąsos, pradedant žemių kitapus upės nukariavimą. Šalis, kurią jie ruošėsi užimti, garsėjo stabmeldyste. Todėl griežti Mozės perspėjimai negarbinti stabų buvo pačiu laiku.

Atsakymai į klausimus:

2:4-6, 9, 19, 24, 31-35; 3:1-6. Kodėl izraelitai išnaikino kai kurias tautas, gyvenančias į rytus nuo Jordano, o kitas paliko? Jehova liepė Izraeliui nekovoti su Ezavo sūnumis. Kodėl? Nes jie buvo kilę iš Jokūbo brolio. Taip pat Izraelis negalėjo pulti moabitų ir amonitų — Abraomo sūnėno Loto palikuonių. O amoritų karaliai Sihonas ir Ogas nebuvo Dievo tautos giminaičiai, tad neturėjo teisės į žemę, kurioje gyveno. Tad, kai Sihonas neleido pereiti per savo valdas ir Ogas išėjo pasiruošęs kautis, Jehova nurodė izraelitams sugriauti jų miestus, o gyventojus išnaikinti.

4:15-20, 23, 24. Ar draudimas daryti drožtus atvaizdus reiškia, kad netinka ką nors vaizduoti puošybos tikslais? Ne. Draudžiama buvo daryti atvaizdus garbinimui — „juos garbinti ir jiems tarnauti“. Skulptūros ar piešiniai, skirti puošybai, Šventajame Rašte nedraudžiami. (1 Karalių 7:18, 25)

Ko pasimokome:

1:2, 19. Izraelitai klajojo po dykumą apie 38 metus, nors „nuo Horebo [kalnuoto regiono aplink Sinajaus kalną, kur buvo duoti Dešimt įsakymų] iki Kadeš Barnėjos per Seyro kalnus yra vienuolika dienų kelio“. Kokia brangi kaina už neklusnumą Jehovai Dievui! (Skaičių 14:26-34)

1:16, 17. Dievo teismo normos šiandien tokios pat. Teisminio komiteto nariai neturi būti šališki ir negali kraipyti savo sprendimų dėl žmonių baimės.

4:9. Norėdami, kad sektųsi, izraelitai turėjo ‘neužmiršti dalykų, kuriuos matė savo akimis’. Artėjant pažadėtam naujajam pasauliui mums irgi svarbu sutelkti dėmesį į nuostabius Jehovos darbus — stropiai studijuoti jo Žodį.

MYLĖK JEHOVĄ IR LAIKYKIS JO ĮSAKYMŲ

(Pakartoto Įstatymo 5:1—26:19)

Savo antroje kalboje Mozė atpasakoja, kaip ant Sinajaus kalno buvo duotas Įstatymas, ir atkartoja Dešimt įsakymų. Izraelio sūnums nurodomos septynios tautos, kurias reikia visiškai išnaikinti. Taip pat primenamos svarbios dykumoje gautos pamokos: „Žmogus gyvas ne vien duona, bet gyvena kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Viešpaties lūpų.“ Naujomis aplinkybėmis jie turi ‘laikytis visų įsakymų’. (Pakartoto Įstatymo 8:3; 11:8)

Apsigyvenusiems pažado šalyje izraelitams reikės įstatymų ne tik dėl garbinimo, bet ir dėl nuosprendžių, valdymo, karų bei kasdienių bendruomenės reikalų. Mozė pakartoja šiuos įstatymus ir pabrėžia būtinumą mylėti Jehovą bei paklusti jo įsakymams.

 Atsakymai į klausimus:

8:3, 4. Kokia prasme keliaujančių dykuma izraelitų drabužiai nesusinešiojo ir kojos nesutino? Dievas čia stebuklingai padėjo, kaip ir nuolat duodamas manos. Izraelitai dėvėjo tuos pačius drabužius ir apavą, kokius turėjo išeidami, ir, matyt, vaikams užaugus, o suaugusiesiems mirus perduodavo kitiems. Du surašymai, vykę kelionės dykuma pradžioje ir pabaigoje, parodė, kad izraelitų skaičius nepadidėjo. Taigi drabužių ir apavo nepritrūko. (Skaičių 2:32; 26:51)

14:21. Kodėl nugaišusį gyvulį, kurio patys nevalgydavo dėl neištekėjusio kraujo, izraelitai galėjo atiduoti ateiviui ar parduoti svetimšaliui? Biblijoje terminas „ateivis“ reiškė neizraelitą, kuris tapo prozelitu, taip pat svetimtautį, besilaikantį pagrindinių šalies įstatymų, bet netapusį Jehovos garbintoju. Prozelitais netapę svetimtaučiai ir ateiviai nebuvo pavaldūs Įstatymui ir galėjo daryti su nugaišusio gyvulio mėsa, ką norėdavo. Izraelitai turėjo teisę tokius gyvulius jiems atiduoti ar parduoti. Tačiau prozelitas turėjo laikytis Įstatymo sandoros. Jam, kaip nurodoma Kunigų 17:10, valgyti gyvulių kraują buvo draudžiama.

24:6. Kodėl imti „užstatu rankines girnas ar viršutinę girnapusę“ reiškė imti užstatu „sielą“ (Vl)? Girnos ir jų viršutinis akmuo simbolizavo žmogaus „sielą“, arba jo turimas pragyvenimo priemones. Paėmus jas visa šeima netekdavo duonos.

25:9. Ką reiškė numauti nuo kojos sandalą ir spjauti į veidą vyrui, atsisakiusiam vesti brolio žmoną? „Izraelyje buvo paprotys: kai kas nors perleisdavo savo teisę į paveldėjimą kitam, jis nusiaudavo savo sandalą ir paduodavo savo artimui.“ (Rūtos 4:7, Brb) Nusiaudamas sandalą vyras, kuris atsisakė atlikti svainio pareigą, patvirtindavo, jog atsižada savo padėties ir teisės duoti mirusiam broliui palikuonį. Tai buvo negarbinga. (Pakartoto Įstatymo 25:10) Spjauti jam į veidą reiškė pažeminimą. (Skaičių 12:14)

Ko pasimokome:

6:6-9. Izraelitai privalėjo išmanyti Įstatymą. Mes irgi turime žinoti Dievo įsakymus, visuomet juos atsiminti bei diegti vaikams. ‘Prisirišti juos kaip ženklą ant rankos’ reiškia, kad savo veiksmais — juos simbolizuoja rankos — rodytume klusnumą Jehovai. O tas klusnumas „kaip žymė... ant kaktos“ turi būti akivaizdus visiems.

6:16. Niekuomet negundykime Jehovos, kaip darė neištikimi izraelitai prie Masos, kur murmėjo dėl vandens stygiaus. (Išėjimo 17:1-7)

8:11-18. Vaikydamiesi materializmo, galime užmiršti Jehovą.

 9:4-6. Turime vengti laikyti save teisuoliais.

13:7 [13:6, Brb]. Neturime niekam leisti nukreipti mus nuo Jehovos garbinimo.

14:1. Savęs žaloti negalima, nes tai reiškia nepagarbą kūnui ir gali būti susiję su klaidinga religija. (1 Karalių 18:25-28) Kadangi tikime prikėlimu, toks kraštutinis mirusiųjų gedėjimo būdas nepriimtinas.

20:5-7; 24:5. Net ir atlikdami svarbią užduotį, turime būti dėmesingi tiems, kurių aplinkybės ypatingos.

22:23-27. Moteriai, kuriai gresia išprievartavimas, veiksmingiausia gynyba yra šaukti.

„RINKIS GYVENIMĄ“

(Pakartoto Įstatymo 27:1—34:12)

Trečioje kalboje Mozė nurodo, kad perėję Jordaną izraelitai turi ant didelių akmenų parašyti Įstatymo žodžius ir paskelbti prakeikimus už neklausymą bei palaiminimus už klusnumą. Ketvirtoji kalba prasideda sandoros tarp Jehovos ir Izraelio pakartojimu. Mozė vėl perspėja dėl Įstatymo laužymo ir ragina tautą ‘rinktis gyvenimą’. (Pakartoto Įstatymo 30:19)

Be minėtų keturių kalbų, Mozė praneša, kas jį pakeis. Paskui pamoko izraelitus puikios giesmės, kurioje šlovinamas Jehova ir perspėjama dėl nelaimių, ištiksiančių už neištikimybę. Palaiminęs visas gimines, Mozė miršta sulaukęs 120 metų ir yra palaidojamas. Gedulo laikotarpis trunka 30 dienų — beveik pusę tiek, kiek apima Pakartoto Įstatymo knygoje aprašyti įvykiai.

Atsakymai į klausimus:

32:13, 14. Kadangi izraelitams nebuvo galima valgyti jokių taukų, kas turima omenyje sakant, kad jie valgė ‘ėriukų taukus’? Šis posakis čia vartojamas perkeltine prasme ir reiškia geriausią bandos dalį. Tai poetinė raiška, nes toje pačioje eilutėje kalbama apie „kviečių inkstų taukus“ (Jr, išnaša) ir „vynuogių kraują“.

33:1-29. Kodėl vardydamas palaimas Izraelio sūnums Mozė nepaminėjo Simeono? Todėl, kad Simeonas kartu su Leviu pasielgė žiauriai ir jų įniršis buvo nuožmus. (Pradžios 34:13-31; 49:5-7) Jų paveldas nebuvo visiškai toks kaip kitų giminių. Levis gavo 48 miestus, o Simeonas savo dalį — Judo teritorijoje. (Jozuės 19:9; 21:41, 42) Taigi Mozė atskirai nepaminėjo Simeonui skirtų palaimų. Tačiau jis buvo palaimintas kartu su visa tauta.

Ko pasimokome:

31:12. Jaunuoliai susirinkime turi sėdėti greta suaugusiųjų, sutelkti dėmesį ir mokytis.

32:4. Visi Jehovos darbai yra tobuli, nes jis tobulai suderina savo savybes — teisingumą, išmintį, meilę ir jėgą.

Labai vertinga

Pakartoto Įstatymo knygoje Jehova vadinamas „vieninteliu Dievu“. (Pakartoto Įstatymo 6:4, Brb) Ši Biblijos knyga pasakoja apie tautą, turėjusią su Dievu unikalius santykius. Joje perspėjama dėl stabmeldystės ir pabrėžiama svarba būti tikrajam Dievui išimtinai atsidavusiems.

Pakartoto Įstatymo knyga mums išties labai naudinga. Nors nebesame pavaldūs Įstatymui, galime daug iš jo išmokti, o tai padės ‘mylėti Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis’. (Pakartoto Įstatymo 6:5)

[Išnaša]

[Žemėlapis 24 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

SEYRAS

Kadeš Barnėja

Sinajaus (Horebo) kalnas

Raudonoji jūra

[Šaltinio nuoroda]

Based on maps copyrighted by Pictorial Archive (Near Eastern History) Est and Survey of Israel

[Iliustracija 24 puslapyje]

Mozės kalbos sudaro didžiausią Pakartoto Įstatymo knygos dalį

[Iliustracija 26 puslapyje]

Ko pamoko tai, kad Jehova aprūpino izraelitus mana?

[Iliustracija 26 puslapyje]

Imti užstatu rankines girnas ar viršutinę girnapusę reiškė imti užstatu „sielą“