Kas skatina tave laukti?

ŠIANDIEN ramiai ko nors laukti mažai kas turi kantrybės. Tačiau Šventasis Raštas ragina Dievo tarnus laukti. Tokį požiūrį turėjo pranašas Michėjas. Priešingai savo amžininkams, jis tvirtino: „O aš... lauksiu savo išgelbėjimo Dievo!“ (Michėjo 7:7, Brb; Raudų 3:26)

Ką gi reiškia laukti Jehovos? Kaip krikščionis turėtų jo laukti? Kokie tinkami ir netinkami laukimo motyvai? Apsvarstykime devintajame amžiuje p. m. e. gyvenusio pranašo Jonos pavyzdį.

Netinkami motyvai

Jehova Dievas liepė Jonai eiti ir skelbti Asirijos imperijos sostinės, Ninevės, gyventojams. Ninevė dėl savo žiaurumo (tai patvirtina istorikai ir archeologai) buvo praminta „kruvinuoju miestu“. (Nahumo 3:1) Iš pradžių Jona bandė išvengti šios užduoties, bet Jehovai įsikišus galiausiai atvyko į Ninevę. (Jonos 1:3—3:2)

„Jona pradėjo kelionę per miestą, ir, eidamas pirmos dienos kelią, skelbė: ‘Dar keturiasdešimt dienų, ir Ninevė bus sunaikinta!’“ (Jonos 3:4) Jo pastangos davė rezultatų: „Ninevės žmonės patikėjo Dievu, paskelbė pasninką ir visi, dideli bei maži, apsivilko ašutinėmis.“ (Jonos 3:5) Dėl to Jehova, ‘nenorintis, kad kuris pražūtų, bet kad visi atsiverstų’, pasigailėjo miesto. (2 Petro 3:9)

Kaip pranašas reagavo? „Tai labai suerzino Joną, — rašoma Biblijoje. — Jis buvo įširdęs.“ (Jonos 4:1) Kodėl? Jona tikriausiai manė, kad neįvykęs skelbtas sunaikinimas pakenkė jo kaip pranašo reputacijai. Geras vardas jam, matyt, buvo svarbesnis už gailestingumą ir kitų išgelbėjimą.

Žinoma, Jona neatsižadėjo pranašo tarnybos. Vis dėlto laukė, „kas toliau atsitiks miestui“. Jis tiesiog galvojo: „pagyvensim — pamatysim“. Supratęs, kad neišėjo taip, kaip tikėjosi, pasidarė pastogę ir atsisėdęs pavėsyje niūriai stebėjo, kas dėsis. Jehovai nepatiko Jonos požiūris ir  jis meilingai pataisė suklydusio pranašo mąstyseną. (Jonos 4:5, 9-11)

Kodėl Jehova kantrus

Nors Ninevė atgailavo ir išliko, ji vėliau grįžo prie blogų darbų. Per pranašus Nahumą ir Sofoniją Jehova nusakė jos sunaikinimą. Turėdamas omenyje tą „kruvinąjį miestą“, Jehova pareiškė, jog nušluos Asiriją ir pavers Ninevę dykyne. (Nahumo 3:1; Sofonijo 2:13) 632 m. p. m. e. Ninevė buvo sunaikinta ir niekada nebeatstatyta.

Šiandieninis pasaulis, daug labiau nei senovės Ninevė, kaltas dėl beprasmio kraujo liejimo. Dėl šios bei kitų priežasčių Jehova nusprendė pašalinti dabartinę blogą santvarką per neregėto masto „didelį suspaudimą“. (Mato 24:21, 22)

Tačiau Jehova dar nesunaikina blogojo pasaulio, kad nuoširdūs žmonės, kaip ir atgailaujantieji Ninevėje, galėtų atsiversti ir gyventi. Apaštalas Petras apie Dievo kantrybę rašo: „Viešpats negaišta ištesėti pažado, kaip kai kurie mano, o kantriai elgiasi su jumis, nenorėdamas, kad kuris pražūtų, bet kad visi atsiverstų.“ (2 Petro 3:9, 10, 13)

Tinkami motyvai

Petras toliau sako: „Jeigu visa turi taip suirti, tai kaipgi jums reikėtų pasižymėti šventu gyvenimu ir maldingumu, kaip laukti Dievo dienos, kaip skubinti jos atėjimą!“ (2 Petro 3:11, 12) Įsidėmėk: laukdami Jehovos dienos turime pasižymėti „šventu gyvenimu ir maldingumu“ — privalome veikti.

Taigi laukdami iš tinkamų paskatų visiškai pasitikėsime, kad Jehovos diena ateis tiksliai jo nustatytu laiku. Toks tikėjimas padės gyventi šventai ir daryti atsidavimo Dievui darbus, kurių vienas svarbiausių — skelbti gerąją naujieną apie Dievo Karalystę. Jėzus buvo pats puikiausias skelbėjas. Jis pasakė savo sekėjams: „Tebūnie jūsų strėnos sujuostos ir žiburiai uždegti. Jūs būkite panašūs į žmones, kurie laukia savo šeimininko, grįžtančio iš vestuvių, kad, kai tik jis parvyks ir pasibels, tuojau atidarytų. Laimingi tarnai, kuriuos sugrįžęs šeimininkas ras budinčius.“ (Luko 12:35-37)

Vergai pirmajame amžiuje ‘juosdavosi strėnas’ — drabužio galus kišdavo už diržo, kad lengviau atliktų sunkų fizinį darbą. Taigi krikščionis turi būti aktyvus bei uolus geriems darbams. Jis turi priešintis polinkiui dvasiškai apsileisti ir savo energiją eikvoti malonumams ar  materialiniams siekiams. Laukiant didžios ir baimę keliančios Jehovos dienos, jam privalu ‘vis uoliau dirbti Viešpaties darbą’. (Romiečiams 12:11; 1 Korintiečiams 15:58)

Laukiant būtina darbuotis

Laukdami Jehovos dienos liudytojai aktyviai darbuojasi. Štai 2003 tarnybiniais metais Jehovos žodžiui skelbti jie kasdien skyrė vidutiniškai 3383000 valandų. Vienam žmogui norint atlikti tai, ką visi padarė per dieną, būtų reikėję be perstojo liudyti 386 metus!

Vis dėlto turėtum pagalvoti, kas skatina tave laukti. Vienu pavyzdžiu Jėzus parodė, kokio darbštumo tikisi iš ištikimų pateptųjų krikščionių. Jis kalbėjo apie tris vergus: „Vienam [šeimininkas] davė penkis talentus, kitam du, trečiam vieną — kiekvienam pagal jo gabumus — ir iškeliavo. Tas, kuris gavo penkis talentus, tuojau nuėjęs ėmė verstis ir pelnė kitus penkis. Taip pat tas, kuris gavo du talentus, pelnė kitus du. O kuris buvo gavęs vieną, nuėjo, iškasė duobę ir paslėpė šeimininko pinigus. Praslinkus nemaža laiko, anų tarnų šeimininkas grįžo ir pradėjo daryti su jais apyskaitą.“ (Mato 25:15-19)

Visi trys vergai laukė šeimininko sugrįžtant. Parėjęs šeimininkas tiems dviem, kurie laukdami darbavosi, pasakė: „Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne!“ Tačiau trečiasis tuščiai eikvojęs laiką vergas buvo pasmerktas. Šeimininkas liepė ‘šitą netikusį tarną išmesti į tamsybes’. (Mato 25:20-30)

Nors šis pavyzdys taikomas pateptiesiems krikščionims, pamoka iš to visiems, nesvarbu, kokią viltį puoselėjame. Šeimininkas, Jėzus Kristus, tikisi, kad, laukdami jo atėjimo didžią Jehovos dieną, krikščionys stropiai dirbs jiems pavestą darbą. Jėzus vertina kiekvieno triūsą „pagal  jo gabumus“ ir aplinkybes. Koks bus džiaugsmas, kai sugrįžęs Šeimininkas galiausiai pasakys „gerai“!

Mūsų Viešpaties kantrumas reiškia išgelbėjimą

Gal tikėjomės greitesnio šios santvarkos galo? Tačiau jis užtrunka ne be reikalo. Apaštalas Petras rašė: „Mūsų Viešpaties kantrumą laikykite išgelbėjimu.“ (2 Petro 3:15) Aiškiai žinodami Dievo tikslus ir nuolankiai pripažindami jų, o ne savo pačių, svarbą, būsime kantrūs tiek, kiek Jehova pakęs senąją santvarką.

Ragindamas krikščionis būti kantrius, Biblijos rašytojas Jokūbas pateikė vaizdžią iliustraciją. Jis rašė: „Antai ūkininkas laukia brangaus žemės vaisiaus, kantriai jį globodamas, kol sulaukia ankstyvųjų ir vėlyvųjų lietų. Ir jūs būkite kantrūs, sustiprinkite savo širdis, nes Viešpaties atėjimas arti.“ (Jokūbo 5:7, 8)

Jehova Dievas nenori, kad belaukdami išvargtume ar pasiduotume. Jis pavedė mums darbą ir džiaugiasi, jei likusį laiką uoliai triūsiame. Jis nori matyti mus tarp tų, apie kuriuos apaštalas Paulius Laiške hebrajams rašo: „Trokštame, kad kiekvienas iš jūsų rodytų ankstesnį uolumą, idant ištobulintų viltį iki galo, kad neaptingtumėte, bet būtumėte sekėjai tų, kurie tikėjimu ir ištverme paveldi pažadus.“ (Hebrajams 6:11, 12)

Tad nepavarkime. Mūsų varomoji jėga tebus artimi santykiai su Jehova Dievu, tikėjimas Jėzaus išperkamąja auka bei puiki viltis gyventi naujojoje santvarkoje. Kaip tie ‘šaunūs ir ištikimi’ vergai Jėzaus pavyzdyje, įrodykime esą verti pagyrimo bei atpildo uoliai girdami Dievą, taip kaip psalmininkas, pasakęs: „O aš visados turėsiu vilties ir nuolat didinsiu tavo šlovę.“ (Psalmyno 71:14)

[Iliustracija 21 puslapyje]

Nusivylęs Jona laukė, kas atsitiks Ninevei

[Iliustracijos 22, 23 puslapiuose]

Laukdami Jehovos dienos rodykime atsidavimą Dievui