Gyvenimo istorija

Mokausi visą gyvenimą

PAPASAKOJO HAROLDAS GLUJAS

Per daugiau kaip 70 metų ne kartą prisimindavau epizodą iš vaikystės. Štai sėdžiu virtuvėje ir apžiūrinėju „Ceilono arbatos“ etiketę. Joje matau kelias moteris, skinančias arbatlapius vešliuose Ceilono (dabar Šri Lanka) laukuose. Ši scena — toli nuo gimtosios sausringos Pietų Australijos — sužadino mano vaizduotę. Kokia nuostabi ir įdomi šalis turėtų būti Ceilonas! Tuomet nė nenuvokiau, kad toje puikioje saloje 45 metus tarnausiu misionieriumi.

GIMIAU 1922-ųjų balandį. Pasaulis, į kurį atėjau, labai skyrėsi nuo dabartinio. Gyvenome milžiniško Australijos žemyno viduryje, pietiniame didžiulės dykumos kampe. Mūsų šeima triūsė atokiame grūdų paruošų ūkyje netoli nuošalaus Kimbos miesto. Sąlygos buvo nelengvos: nuolat vargino sausra, vabzdžių antpuoliai, alinantis karštis. Motina sunkiai dirbo — rūpinosi tėvu bei šešiais vaikais ir būstu, pastatytu brūzgynuose iš skardos.

Tame mažai apgyventame rajone jaučiausi laisvas ir laimingas. Atsimenu, kaip apimdavo pagarbi baimė stebint bandas galingų jaučių, šlemščiančių laukinius augalus, ar matant, kaip staugiantys vėjai padengia kaimą storu dulkių sluoksniu. Taigi pažinti pasaulį mokiausi nuo vaikystės. Vėliau lankiau už penkių kilometrų esančią  mokyklą, kur visų dalykų mokė vienas mokytojas.

Tėvai buvo religingi, bet — galbūt dėl ilgo kelio iki miesto — niekada nevaikščiojo į bažnyčią. Vis dėlto ketvirtojo dešimtmečio pradžioje mama ėmė klausytis teisėjo Rezerfordo biblinių kalbų, transliuojamų kas savaitę per Adelaidės radijo stotį. Maniau, kad tas žmogus yra koks nors Adelaidėje gyvenantis pamokslininkas, todėl nesidomėjau. Tačiau mama nekantriai laukdavo ir įdėmiai klausydavosi Rezerfordo paskaitų, palinkusi prie seno, traškančio baterija maitinamo radijo imtuvo.

Vieną karštą dulkėtą popietę priešais namus sustojo senas automobilis. Išlipo du tvarkingai apsirengę vyrai — Jehovos liudytojai. Mama išklausė jų žinią ir kiek paaukojusi gavo nemažai knygų, kurias tuoj pradėjo skaityti. Knygos ją taip paveikė, kad netrukus paprašė tėvo nuvežama pas kaimynus. Ji troško papasakoti, ką sužinojo.

Naudinga įtaka

Paskui dėl atšiaurios dykumų aplinkos turėjome persikelti už 500 kilometrų į Adelaidę. Pradėję bendrauti su vietiniu Jehovos liudytojų susirinkimu, darėme dvasinę pažangą. Mano privalomas mokymasis nutrūko. Sulaukęs 13 metų ir baigęs septynias klases, mokyklos daugiau nebelankiau. Būdamas nerūpestingas, galėjau lengvai pamiršti dvasinius siekius, jei ne keli puikūs broliai — pionieriai, arba visalaikiai tarnai, rodę man išskirtinį dėmesį.

Dvasingumą ugdžiausi tų darbščių brolių padedamas. Mėgau jų draugiją ir žavėjausi jų uolumu. Todėl kai 1940-aisiais kongrese Adelaidėje nuskambėjo raginimas imtis visalaikės tarnybos, daug negalvodamas pasisiūliau. Tuomet nebuvau netgi krikštytas ir neturėjau patirties liudyti. Vis dėlto po kelių dienų mane pakvietė prisidėti prie mažos pionierių grupės Vornambulyje, mieste gretimoje Viktorijos valstijoje, už kelių šimtų kilometrų nuo Adelaidės.

Nors iš pradžių ryžto trūko, skelbimo tarnybą pamėgau greitai. Džiaugiuosi, kad tas pomėgis metams bėgant neišblėso. Tai buvo posūkis mano gyvenime. Nuo tada ėmiau sparčiai dvasiškai augti. Išmokau vertinti draugystę tų, kurie brangina  dvasinius dalykus. Mačiau, kad teigiama tokių draugų įtaka padeda atsiskleisti gerosioms savybėms, net jeigu esame menkai išsilavinę, ir kad įgyta patirtis naudinga visą gyvenimą.

Stiprinamas išbandymų

Vos man pradėjus tarnauti pionieriumi, Jehovos liudytojų veiklą Australijoje uždraudė. Nežinodamas, ką daryti, kreipiausi į brolius. Jie pasakė, kad apie Bibliją kalbėti neuždrausta. Tad su kitais pionieriais pradėjau skelbti po namus vien su Biblija. Taip pasirengiau būsimiems išbandymams.

Po keturių mėnesių, sulaukęs 18, buvau pašauktas atvykti dėl karinės tarnybos. Turėjau progą ginti savo tikėjimą kelių kariškių bei teisėjo akivaizdoje. Tuo metu apie 20 brolių buvo Adelaidės kalėjime už neutralumo laikymąsi. Ten atsidūriau ir aš. Skaldėme akmenis ir taisėme kelius. Darbas buvo sunkus, bet taip ugdžiausi ištvermę bei ryžtą. Geru elgesiu, tvirtu nusistatymu galiausiai pelnėme daugumos sargybinių pagarbą.

Paleistas po kelių mėnesių, mėgavausi skaniu maistu ir vėl ėmiausi pionieriaus tarnybos. Padėti mums dažnai nebūdavo kam, todėl skelbti į tolimą žemdirbių rajoną Pietų Australijoje mane paprašė vykti vieną. Sutikau. Pasiėmęs tik liudijimo priemones bei dviratį, laivu nuplaukiau į Jorko pusiasalį. Viena besidominčiųjų šeima padėjo susirasti svečių namus, kur maloni šeimininkė priėmė tarsi sūnų. Dienomis važinėdamas dulkėtais keliais skelbiau pusiasalio miesteliuose. Liudydamas tolimose srityse kartais apsistodavau mažuose viešbučiuose ar svečių namuose. Taip dviračiu sukoriau šimtus kilometrų ir tarnyboje patyriau nemažai džiaugsmo. Niekada per daug nesiskundžiau, kad skelbiu vienas. Jausdamas Jehovos paramą, dar labiau prie jo priartėjau.

Nesijaučiu tinkamas, bet stengiuosi

1946-aisiais gavau kvietimą imtis keliaujamojo darbo — tapti brolių tarnu (dabar rajono prižiūrėtojas). Reikėjo lankyti paskirto rajono susirinkimus. Turiu pripažinti, kad užduotis man buvo tikrai sunki. Sykį išgirdau vieną brolį sakant: „Haroldas nėra labai geras oratorius, bet puikus skelbėjas.“ Šie žodžiai labai padrąsino. Kalbėtojo bei organizatoriaus gabumų iš tiesų stokojau, tačiau skelbimo darbą laikiau svarbiausia krikščionies pareiga.

1947 metais visi nekantriai laukėme atvykstant brolių Natano Noro ir Miltono Henšelio iš pagrindinio Jehovos liudytojų biuro Brukline. Tai buvo pirmas toks vizitas po brolio Rezerfordo apsilankymo 1938-aisiais. Sidnėjuje ta proga buvo surengtas didelis kongresas. Mane, kaip ir kitus jaunus pionierius, domino Pietų Lansinge  (Niujorkas, JAV) neseniai atidaryta Sargybos bokšto biblinė Gileado mokykla, skirta ruošti misionieriams. Daugeliui iš mūsų rūpėjo, kokio išsilavinimo reikalaujama norint ten patekti. Tačiau brolis Noras paaiškino, kad jeigu perskaitę Sargybos bokšto straipsnį sugebame prisiminti pagrindinius punktus, mokytis Gileade galėsime.

Teturėdamas menką išsimokslinimą nemaniau esąs tinkamas. Bet, savo nuostabai, po kelių mėnesių gavau kvietimą. 1950-aisiais mane priėmė į 16-ą klasę. Mokydamasis Gileade patyriau daug džiaugsmo ir įgijau pasitikėjimo. Suvokiau, kad žinios nėra pagrindinis sėkmės laidas. Svarbiausi reikalavimai — stropumas ir nuolankumas. Mokytojai ragino dėti visas pastangas. Klausydamas jų patarimų, dariau pažangą ir įstengiau baigti kursą.

Iš sausringo žemyno — į žydinčią salą

Su dviem kitais broliais iš Australijos buvome paskirti tarnauti Ceilone. 1951-ųjų rugsėjį atvykome į šalies sostinę Kolombą. Oras buvo karštas, drėgnas, pilnas įvairiausių garsų ir kvapų, akį traukė nematyti reginiai. Uoste mus pasitiko vienas iš saloje tarnaujančių misionierių. Jis davė man reklaminį lapelį, skelbiantį, jog kitą sekmadienį miesto aikštėje bus sakoma viešoji kalba. Netikėtai pamačiau lapelyje savo vardą. Aš — kalbėtojas! Galite įsivaizduoti mano išgąstį! Tačiau tarnaudamas pionieriumi Australijoje buvau išmokęs priimti kiekvieną užduotį. Tad Jehovos padedamas viešąją kalbą pasakiau sėkmingai. Kaip ir kiti keturi viengungiai broliai Kolombo misionierių namuose, mes trys naujokai ėmėmės sunkios sinhalų kalbos ir pradėjome skelbti. Darbavomės daugiausia po vieną, todėl labai džiaugėmės vietinių pagarba ir svetingumu. Netrukus lankančiųjų sueigas labai padaugėjo.

Laikui bėgant ėmiau rimtai galvoti apie vieną žavią pionierę, vardu Sibil, su kuria susipažinau laive pakeliui į Gileado mokyklą. Tada ji vyko į tarptautinį kongresą Niujorke. Vėliau lankė 21-ąją Gileado klasę ir 1953-iaisiais buvo paskirta į Honkongą. Nutariau jai parašyti. Taip palaikėme ryšį, o 1955-aisiais ji atvyko į Ceiloną ir susituokėme.

Mudviejų, jau misionierių poros, pirmas paskyrimas buvo Džafna, miestas pačioje Šri Lankos šiaurėje. Šeštojo dešimtmečio viduryje dėl politinių nesutarimų sinhalų ir tamilų bendruomenės ėmė skaldytis. Vėliau net kilo ginkluotų konfliktų. Dėl to širdį džiugino matant, kaip tuo sunkiu metu liudytojai sinhalai ir tamilai slapstė vieni kitus net po keletą mėnesių! Tie išbandymai patikrino brolius bei sustiprino jų tikėjimą.

 Skelbimas ir mokymas Šri Lankoje

Prisitaikyti prie hinduistų ir musulmonų bendruomenių reikėjo kantrybės. Laikui bėgant geriau pažinome šias kultūras bei patrauklius žmonių bruožus. Kadangi matyti svetimšalius vietiniame transporte buvo neįprasta, nuolat jausdavome įbestus smalsius žvilgsnius. Sibil nusprendė, jog geriausia plačiai nusišypsoti. Tikras stebuklas! Smalsūs veidai tuoj pražysdavo maloniomis šypsenomis!

Sykį mus sustabdė prie policijos posto. Budintis pareigūnas pasiteiravęs, iš kur atvykome ir kur vykstame, ėmė klausinėti:

„Kas ši moteris?“

„Mano žmona“, — atsakiau.

„Kiek laiko jūs susituokę?“

„Aštuoneri metai.“

„Ar turite vaikų?“

„Ne.“

„O varge! Ar buvote pas gydytoją?“

Toks smalsumas mus iš pradžių trikdė, bet per laiką supratome, jog vietiniai žmonės nuoširdžiai domisi kitais. Tai buvo vienas patraukliausių jų bruožų. Užtekdavo trumpai sustoti viešoje vietoje ir tuoj kas nors priėjęs mandagiai paklausdavo, ar nereikia padėti.

Pokyčiai ir apmąstymai

Metams bėgant be misionieriškos veiklos turėjome daug kitų užduočių. Tarnavau rajono bei srities prižiūrėtoju, taip pat filialo komiteto nariu. 1996-aisiais jau buvau perkopęs 70. Šri Lankoje praleidome 45 tarnybos metus. Džiugu juos prisiminti. Pirmoje sueigoje Kolombe dalyvavo apie 20 žmonių. Dabar lankytojų skaičius prašoko 3500! Tarp jų — daug mano ir Sibil dvasinių vaikų bei vaikaičių. Tačiau šalyje dar buvo labai daug darbo, reikalaujančio jaunatviškos energijos bei gabumų. Tai suprasdami priėmėme Vadovaujančiosios tarybos kvietimą grįžti į Australiją. Mūsų vietą užėmė pasirengę tarnauti jaunesni misionieriai.

Dabar man 82. Abu su Sibil esame laimingi tebeturėdami jėgų tarnauti specialiaisiais pionieriais kur kitados gyvenau, Adelaidėje. Tarnyba padeda išlaikyti guvų protą bei taikytis prie aplinkybių. Gyvenimas čia, Australijoje, visiškai kitoks nei Šri Lankoje, bet būdami aktyvūs skelbėjai netrukome iš naujo prie jo priprasti.

Jehova ir toliau rūpinasi mūsų materialiniais poreikiais. Vietinio susirinkimo broliai bei seserys myli mus ir palaiko. Neseniai gavau naujas pareigas. Būsiu mūsų susirinkimo sekretorius. Akivaizdu, stengdamasis tarnauti Jehovai ištikimai, turiu ir toliau lavintis. Žvelgdamas atgal vis stebiuosi, kad man, nerūpestingam vaikinui iš dykumų, teko laimė mokytis tokių nepaprastų dalykų! Ir tas mokymasis tęsiasi!

[Iliustracija 26 puslapyje]

Vestuvių dieną, 1955-aisiais

[Iliustracija 27 puslapyje]

1957-aisiais Ceilone su broliu Radžanu Kadirdžamaru

[Iliustracija 28 puslapyje]

Su Sibil šiandien