„Romieji paveldės žemę.“ Kaip?
„Romieji paveldės žemę.“ Kaip?
„TIKRIAUSIAI žinote širdį glostančius Jėzaus žodžius, kad ‘romieji paveldės žemę’. Tačiau matydami, kaip žmonės netausoja žemės ir vienas kito, ar nepagalvojate, kas gi liks romiesiems paveldėti?“ (Mato 5:5; Psalmyno 37:11)
Tokiu klausimu Jehovos liudytoja, vardu Mirjama, pradėjo biblinį pokalbį. Vyras, su kuriuo ji šnekėjo, pasakė, kad jeigu Jėzus davė šį pažadą, žemė turėtų būti vertingas paveldas, o ne nusiaubta ar negyvenama.
Tai išties optimistiška mintis. Tačiau ar turime pagrindo manyti, kad šitaip ir bus? Be abejo, nes Biblijoje yra tvirtų argumentų tikėti, jog tas pažadas bus ištesėtas. Jo įvykdymas tiesiogiai susijęs su tuo, ką Dievas numatė žmonijai ir žemei. Laiduojama, kad Dievo tikslai bus įgyvendinti. (Izaijo 55:11) O kokią ateitį žmonijai Dievas iš pat pradžių buvo numatęs ir kaip tai bus įgyvendinta?
Ką Dievas žemei buvo numatęs amžių amžiams
Jehova Dievas sukūrė žemę ypatingam tikslui. „Taip kalba Viešpats, kuris sukūrė dangų, jis, Dievas, kuris paruošė ir padarė žemę, davė jai pradžią, jis, kuris nesukūrė jos dykos, bet padarė gyvenamą: ‘Aš esu Viešpats, ir be manęs nėra kito!’“ (Izaijo 45:18) Vadinasi, mūsų planeta buvo skirta žmonėms gyventi. Be to, Dievas nori, kad jie čionai būtų per amžius. „Tu įkūrei žemę tvirtai ant jos pamatų, ir ji ten stovės amžinai.“ (Psalmyno 104:5; 119:90)
Ką Dievas žemei buvo numatęs, taip pat aišku iš įpareigojimo, skirto pirmajai žmonių porai. Adomui ir Ievai Jehova pasakė: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją! Viešpataukite ir jūros žuvims, ir padangių paukščiams, ir visiems žemėje judantiems gyvūnams.“ (Pradžios 1:28) Žemė, kurioje Dievas apgyvendino Adomą su Ieva, turėjo būti pirmosios poros ir jų palikuonių amžini namai. „Dangūs — Viešpaties dangūs, — pasakė psalmininkas po daugelio šimtmečių, — bet žemę jis davė žmogui.“ (Psalmyno 115:16)
Kad ši nuostabi perspektyva virstų tikrove, Adomui ir Ievai reikėjo pripažinti Pradžios 2:16, 17) Norėdami ir toliau gyventi Edeno sode, Adomas ir Ieva privalėjo klausyti to paprasto, aiškaus paliepimo. Taip būtų parodę dėkingumą už visa, ką dangiškasis Tėvas dėl jų padarė.
Jehovą Dievą, Kūrėją ir Gyvybės Davėją, savo Valdovu ir noriai jam paklusti. Jehova tai aiškiai nurodė įsakydamas žmogui: „Nuo visų sodo medžių tau leista valgyti, bet nuo gero ir pikto pažinimo medžio tau neleista valgyti, nes kai tik nuo jo paragausi, turėsi mirti.“ (Kai Adomas ir Ieva sąmoningai nepakluso Dievui ir sulaužė jo įsakymą, jiedu iš tikrųjų nusisuko nuo to, kuris aprūpino viskuo, ko reikėjo. (Pradžios 3:6) Dėl tokio poelgio puikių Rojaus namų neteko ne tik pirmoji pora, bet ir jų palikuoniai. (Romiečiams 5:12) Ar pirmųjų žmonių nepaklusnumas pakeitė Dievo tikslą, kurį jis turėjo kurdamas žemę?
Dievas nesikeičia
Per pranašą Malachiją Dievas pasakė: „Aš esu Viešpats, ir aš nesikeičiu.“ (Malachijo 3:6) Šie žodžiai, prancūzų biblisto L. Fijono nuomone, glaudžiai siejasi su Dievo pažadų išsipildymu. „Jehova galėjo sunaikinti maištininkus, — rašė Fijonas, — bet jis nekeičia savo pažadų ir bet kokiomis aplinkybėmis ištikimai laikosi, ką praeityje pažadėjo.“ Dievo pažadai atskiram asmeniui, tautai ar visai žmonijai nebus užmiršti, bet tinkamu laiku įgyvendinti. „Amžiais jis laikosi savo Sandoros, tūkstančiui kartų duoto pažado.“ (Psalmyno 105:8)
Tačiau kodėl galime būti tikri, kad tai, ką Jehova iš pat pradžių buvo numatęs žemei, nepasikeitė? Šiuo pažadu nedera abejoti, nes visame Dievo įkvėptame Žodyje, Biblijoje, randame patikinimus apie Dievo tikslą atiduoti žemę paklusniems žmonėms. (Psalmyno 25:13; 37:9, 22, 29, 34; Brb) Šventajame Rašte taip pat rašoma apie tuos Jehovos palaimintuosius, kurie bus saugūs ir kiekvienas sėdės „po savo vynmedžiais, po savo figmedžiais“ ir „nebus kam jų gąsdinti“. (Michėjo 4:4; Ezechielio 34:28) Jehovos išrinktieji „statysis namus ir patys juose gyvens, veis vynuogynus ir patys valgys jų vaisių“. Jie džiaugsis taika net su žvėrimis. (Izaijo 11:6-9; 65:21, 25)
Biblijoje pateiktas ir kitas Dievo pažadų išsipildymo įvaizdis. Karaliaus Saliamono viešpatavimo laikais Izraelio tauta mėgavosi taika ir gerove. Jam valdant „Judas ir Izraelis nuo Dano iki Beer Šebos gyveno saugiai, kiekvienas žmogus po savo vynmedžiu ir figmedžiu“. (1 Karalių 5:5 [4:25, Brb]) Biblijoje sakoma, kad Jėzus yra „daugiau negu Saliamonas“ ir apie Jo valdymą psalmininkas pranašiškai kalba: „Jo dienomis žydės teisumas ir visuotinė taika, kol nebeliks mėnulio.“ Tuo laiku „javų bus krašte apsčiai, net kalnų viršūnėse jie augs“. (Luko 11:31; Psalmyno 72:7, 16; Brb)
Ištikimai laikydamasis žodžio, Jehova Dievas padarys, kad ne tik gautume žadėtą paveldėjimą, bet ir kad jis būtų atkurtas visu savo grožiu. Apreiškimo 21:4 Dievo Žodis laiduoja, kad pažadėtame naujajame pasaulyje Dievas „nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto“. Tai, kas pažadėta, bus ne kas kita, o Rojus. (Luko 23:43)
Kaip gauti pažadėtą paveldą
Žemė virs Rojumi valdant dangiškajai vadovybei — Karalystei su Karaliumi Jėzumi Kristumi. (Mato 6:9, 10) Pirmiausia Karalystė ‘sunaikins tuos, kas niokoja žemę’. (Apreiškimo 11:18; Danieliaus 2:44) Paskui „Ramybės Kunigaikštis“, Jėzus Kristus, įgyvendins šią pranašystę: „Jo viešpatavimas beribis, o taika begalinė.“ (Izaijo 9:5, 6 [9:6, 7, Brb]) Valdant Karalystei milijonai žmonių, tarp jų ir prikeltieji, turės galimybę paveldėti žemę. (Jono 5:28, 29; Apaštalų darbų 24:15)
Kas įgis šį nuostabų paveldą? Pagalvok apie Jėzaus žodžius: „Palaiminti romieji; jie paveldės žemę.“ (Mato 5:5) Ką reiškia būti romiam? Remiantis žodynais, „romus“ žmogus — „nuolankus“, „švelnus“, „ramus“. Tačiau graikiškajame originale tas žodis reiškia daug daugiau. Viljamas Barklis New Testament Wordbook rašo, kad „už švelnumo slypi plieninė stiprybė“. Tai vidinė nuostata, padedanti ištverti skriaudą be pasipiktinimo ar noro keršyti, nes žmogus turi gerus santykius su Dievu ir šitas ryšys yra stiprybės šaltinis. (Izaijo 12:2; Filipiečiams 4:13)
Romusis laikosi visų Dievo normų — nesielgia savo ar kitų nuožiūra. Jis taip pat linkęs mokytis, noriai stengiasi būti Jehovos lavinamas. Psalmininkas Dovydas rašė: „Romiųjų mintis [Jehova] kreipia į tiesą, savo kelių moko nuolankiuosius.“ (Psalmyno 25:9, Brb; Patarlių 3:5, 6)
Ar jūs būsite tarp romiųjų, paveldėsiančių žemę? Jeigu stengiatės sužinoti apie Jehovą bei jo valią uoliai studijuodami jo Žodį ir tuo vadovaudamiesi, jūs taip pat galite tikėtis paveldėti žemės rojų ir gyventi jame amžinai. (Jono 17:3)
[Iliustracija 5 puslapyje]
Ką Dievas buvo numatęs žemei, akivaizdu iš jo duoto įpareigojimo Adomui ir Ievai
[Iliustracija 6, 7 puslapiuose]
Saliamono valdymo laikais vyravę taika ir saugumas — būsimo pažadėto paveldo įvaizdis
[Šaltinių nuorodos]
Avys ir kalvos tolumoje: Pictorial Archive (Near Eastern History) Est; arabiškoji arklinė antilopė: Hai-Bar, Yotvata, Israel; artojas: Garo Nalbandian
[Iliustracija 7 puslapyje]
Priešaky — teisingas naujasis pasaulis. Ar jūs būsite jame?