Kodėl kiškis Biblijoje priskiriamas atrajojantiems gyvūnams?
Kodėl kiškis Biblijoje priskiriamas atrajojantiems gyvūnams?
KAI kurie Biblijos kritikai dažnai abejojo jos teiginiu, kad kiškis yra atrajojantis gyvūnas. (Kunigų 11:4, 6; Pakartoto Įstatymo 14:7) Tačiau derėtų nepamiršti, jog šiuolaikinė, mokslinė klasifikacija, nurodanti, kas yra atrajojimas, nėra pagrindas vertinti Biblijos teiginį, nes tokios klasifikacijos Mozės laikais nebuvo. Dar XVIII amžiuje anglų poetas Viljamas Kauperis, ilgai tyrinėjęs naminius triušius, komentavo, kad jie „gromuliuoja visą dieną, iki pat vakaro“. Garsus to pat amžiaus gamtininkas Linėjus irgi darė išvadą, jog kiškiai atrajoja. Tačiau mokslinės informacijos apie tai tada nebuvo. 1882 metais prancūzas Moro nustatė, kad triušiai pervirškina net 90 procentų kasdien suėdamo maisto. Apie kiškį Ivanas Sandersonas viename leidinyje pažymėjo: „Vienas keisčiausių [jų įpročių], mūsų požiūriu, yra virškinimo būdas. Kaip dabar jau žinoma, taip virškina ne vien kiškiai, bet ir daugelis graužikų. Kai tik sausą žiemos pašarą pakeičia šviežia žalia augmenija, gyvūnai ima godžiai ją šlemšti ir paskui tuštinasi aplink savo irštvą tik apvirškinta žaluma. Tada ją vėl suėda ir šis procesas gali kartotis kelis kartus. Kiškis, regis, taip elgiasi tik visiškai suaugęs“ (Living Mammals of the World, 1995 m., p. 114).
Kai kurie britų mokslininkai praėjusiame amžiuje atidžiai stebėjo triušius kontroliuojamoje aplinkoje ir jų gauti rezultatai buvo išspausdinti leidinyje Proceedings of the Zoological Society of London, 1940 m., 110 tomas, 159—163 puslapiai. Tai, kaip kiškis pervirškina maistą, galima paaiškinti trumpai: triušiui suėdus iš ryto šviežio maisto, jis patenka pro skrandį į plonąją žarną, o kardialiniame skrandžio gale lieka maždaug tik 40—50 gramų gumulėlių, kokių jau buvo prieš pradedant ėsti. Iš plonosios žarnos rytinis maistas patenka į akląją žarną ir kurį laiką joje pasilieka. Dieną gumulėliai leidžiasi žemyn ir tuomet žarnose suvirškinami bakteriniai baltymai. Pasiekę storąją žarną, jie aplenkia aklojoje žarnoje esantį maistą ir patenka į gaubtinę žarną, kur sugeriamas drėgmės perteklius, o paskui susidariusios sausos išmatos išbarstomos. Šiam ciklo etapui pasibaigus, maistas iš aklosios žarnos patenka į gaubtinę žarną, tačiau jo drėgmė nesugeriama ir jis pasiekia išeinamąją angą palyginti drėgnas. Jis yra gumulėlių pavidalo, kurių kiekvieną dengia tvirtas gleivių sluoksnis, neduodantis sukibti vienam su kitu. Kai šie gumulėliai pasiekia išangę, triušis nepasituština, bet susiriečia, atryja juos ir laiko kardialiniame skrandžio gale, kol ės kitą kartą. Taip šis ypatingas ritmingas ciklas baigiasi ir diduma maisto antrą kartą pereina pro virškinamąjį traktą.
Smitsono instituto zoologijos skyriaus kuratorius, daktaras Valdas Šmitas (Vašingtonas, Kolumbijos apygarda), apie šiuos atradimus rašė: „Regis, nėra pagrindo abejoti įvairių mokslo darbuotojų pranešimais, kad triušiai laiko apvirškintą maistą aklojoje žarnoje ir kad vėliau jį atryja bei pervirškina virškinimo trakte.“ Be to, jis pažymėjo, kad tai padeda suprasti, kodėl „triušių akloji žarna, lyginant su daugumos kitų žinduolių, yra neįprastai didelė“ (Atsibuskite!, 1951 m. balandžio 22 d. numeris, p. 27, 28).