Koks tinkamas vadovas mūsų laikams?

Britanijos parlamentą 1940-aisiais ištiko vyriausybės krizė. 77 metų Deividas Loidas Džordžas, padėjęs Britanijai iškovoti pergalę Pirmajame pasauliniame kare, klausėsi vedamų debatų. Ilgametė politiko patirtis leido jam tinkamai įvertinti aukštų pareigūnų darbą. Gegužės 8-ąją kalbėdamas Bendruomenių Rūmų atstovams, jis pareiškė: „Tauta pasirengusi aukotis tol, kol turi vadovą, kol vyriausybė siekia aiškių tikslų, kol žmonės mato nuoširdžias valdžios pastangas.“

ŠIE Loido Džordžo žodžiai atskleidžia akivaizdžią tiesą: žmonės nori patikimų vadovų, kurie iš tiesų stengtųsi pagerinti padėtį. Viena moteris, rinkimų kampanijos narė, pasakė: „Balsuodami už prezidentą, žmonės balsuoja už asmenį, kuriam patikės savo gyvenimą, ateitį, vaikus.“ Pateisinti tokį pasitikėjimą — didžiulė atsakomybė. Kodėl?

Pasaulyje daug neišsprendžiamų problemų. Ar buvo kada nors toks sumanus ir galingas vadovas, kad pašalintų nusikalstamumą ir karus? Kas iš dabartinių lyderių yra atjautus ir turi lėšų kiekvieną aprūpinti maistu, švariu vandeniu, garantuoti sveikatos priežiūrą? Kas sugeba ir yra pasiryžęs išsaugoti bei atkurti aplinką? Kam duota tiek išminties ir galios, kad užtikrintų visai žmonijai ilgą, laimingą gyvenimą?

Žmonės nepajėgūs

Tiesa, kai kurie vadovai dalį savo užmojų įgyvendina. Tačiau valdo neilgai — daugiausia keletą dešimtmečių. Ar tęs jų darbus kiti? Apie tai mąstė vienas išmintingiausių vadovų, senovės Izraelio karalius Saliamonas. Jis padarė išvadą: „Aš ėmiau nekęsti viso savo triūso šioje žemėje, nes turėsiu viską palikti žmogui, kuris bus po manęs. Kas žino, ar jis bus išmintingas, ar kvailys? Jis valdys visa,  ką sukroviau savo darbu, naudodamasis savo išmintimi po saule. Ir tai yra tuštybė.“ (Mokytojo 2:18, 19, Brb)

Saliamonas nežinojo, ar jo įpėdinis taip pat sumaniai valdys, ar viską paleis vėjais. Valdovų kaitą Saliamonas laikė „tuštybe“ — ‘pragaištimi’, „migla“, „niekais“, kaip sakoma kituose Biblijos vertimuose.

Kartais valdžia pakeičiama prievarta. Pasitaiko, kad gabūs vadovai nužudomi. Abraomas Linkolnas, didžiai gerbiamas Jungtinių Valstijų prezidentas, sykį auditorijai pasakė: „Esu išrinktas eiti svarbias pareigas trumpą laiką, ir man pripažinta galia netrukus baigsis.“ Jis valdė tikrai neilgai. Nors stengėsi ir troško žmonėms padėti, šaliai vadovavo tik ketverius metus. Pradėjęs antrąją kadenciją, buvo nužudytas žmogaus, norinčio pakeisti valdžią.

Net geriausi vadovai negali užtikrinti ateities sau patiems. Tad kaip užtikrins jums? Biblijoje sakoma: „Nepasitikėkite didžiūnais nei mirtinguoju, kuris negali išgelbėti. Kai dvasia jį palieka, jis sugrįžta į dulkes, ir tą pačią dieną žūva visos jo svajonės.“ (Psalmyno 146:3, 4)

Patarimas nepasitikėti valdovais gali atrodyti nepriimtinas. Tačiau Biblijoje nesakoma, kad žmonija niekada neturės gero, nuolatinio vadovo. „Štai karalius karaliaus teisume“, — rašoma Izaijo 32:1 (Brb). Jehova Dievas, žmogaus Kūrėjas, paskyrė „karalių“ — Vadovą, kuris greit visiškai perims žemės valdymą. Kas jis? Tai paaiškėja iš Biblijos pranašysčių.

Tikrai tinkamas vadovas

Prieš du tūkstančius metų angelas pasakė žydaitei Marijai: „Tu pradėsi įsčiose  ir pagimdysi sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi. Jisai bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus. Viešpats Dievas duos jam jo tėvo Dovydo sostą; jis karaliaus Jokūbo namuose per amžius, ir jo karaliavimui nebus galo.“ (Luko 1:31-33) Taip, pagal šią Biblijos pranašystę, Karalius yra Jėzus iš Nazareto.

Religinio meno kūriniuose Jėzus dažnai vaizduojamas kūdikiu, paliegėliu ar asketu, nuolankiai priimančiu viską, kas benutiktų. Kažin ar norėtume tokio valdovo? Tikrasis Jėzus Kristus buvo tvirtas, energingas vyras, labai uolus ir kupinas ryžto. Jis turėjo ir kitokių gero vadovo bruožų. (Luko 2:52) Toliau išvardytos kelios jo išskirtinės savybės.

Jėzus buvo absoliučiai ištikimas. Jis elgėsi taip dorai, kad nebijojo viešai priešų raginti įrodyti jį nusikaltus. Šie neturėjo ką pasakyti. (Jono 8:46) Jėzaus neveidmainiški mokymai paskatino daug nuoširdžių žmonių tapti krikščionimis. (Jono 7:46; 8:28-30; 12:19)

Jėzus buvo visiškai atsidavęs Dievui. Jis taip ryžtingai vykdė Dievo pavestą darbą, kad joks priešininkas — žmogus ar demonas — negalėjo tam sutrukdyti. Žiaurūs išpuoliai Jėzaus neišgąsdino. (Luko 4:28-30) Nuovargis ir alkis neįveikė. (Jono 4:5-16, 31-34) Nors paliktas draugų, Jėzus niekada nenukrypo nuo tikslo. (Mato 26:55, 56; Jono 18:3-9)

Jėzus rūpinosi žmonėmis. Jis maitino alkanus. (Jono 6:10, 11) Guodė prislėgtuosius. (Luko 7:11-15) Ligoniams grąžino regėjimą, klausą, sveikatą. (Mato 12:22; Luko 8:43-48; Jono 9:1-6) Drąsino daug triūsiančius apaštalus. (Jono 13—17 skyriai) Jis buvo „gerasis ganytojas“, mylintis savąsias avis. (Jono 10:11-14)

Jėzus buvo pasirengęs darbuotis. Norėdamas kai ko pamokyti apaštalus, jis nuplovė jiems kojas. (Jono 13:4-15) Keliaudamas dulkėtais keliais skelbė gerąją naujieną Izraelio kaimuose. (Luko 8:1) Išvydęs minias, laukiančias jo pamokymų, atsisakė ilsėtis, nors tam buvo atkeliavęs į „negyvenamą vietą“. (Morkaus 6:30-34) Taip visiems krikščionims davė puikų uolumo pavyzdį. (1 Jono 2:6)

Atlikęs pavestą darbą, Jėzus paliko žemę. Už ištikimybę Jehova Dievas suteikė jam nemirtingumą bei karališką valdžią danguje. Apie prikeltąjį Jėzų Biblijoje sakoma: „Prikeltas iš numirusių Kristus daugiau nebemiršta; mirtis jam nebeturi galios.“ (Romiečiams 6:9) Galite neabejoti, kad jis — pats geriausias žmonijos Vadovas. Kai Kristus Jėzus perims žemės valdymą, perduoti įgaliojimus kitiems ar keisti valdžią nebereikės. Jėzus niekada nebus pašalintas. Jo darbai neliks neužbaigti, jų nesužlugdys koks nors netikęs įpėdinis. Tačiau ką gera Jėzus padarys žmonėms?

Ką šis naujas vadovas darys

Iš 72 psalmės pranašysčių sužinome, kaip šis tobulas, nemirtingas Karalius valdys. 7 ir 8 eilutėse (Brb) sakoma: „Jo dienomis žydės teisusis ir taika bus, kol danguje spindės mėnulis. Jis viešpataus nuo jūros iki jūros ir nuo upės iki žemės pakraščių.“ Jam meilingai valdant, žemės gyventojai amžinai bus saugūs. Jėzus sunaikins visus ginklus ir pašalins iš žmogaus širdies netgi troškimą kovoti.  Tie, kurie šiandien puola kitus kaip plėšrūs liūtai ar su kaimynais elgiasi kaip pikti lokiai, pakeis įpročius. (Izaijo 11:1-9) Taika bus begalinė.

72 psalmės 12—14 eilutėse (Brb) rašoma: „Jis išvaduos pagalbos maldaujantį beturtį ir vargšą, kuriam nepadeda niekas. Jis pasigailės vargšų ir beturčių ir jų gyvybes išgelbės. Iš priespaudos ir smurto jis išlaisvins juos, jų kraujas bus brangus jo akyse.“ Paprasti, vargingi, kenčiantys žmonės taps nariais vienos laimingos šeimos, suvienytos vadovaujant Karaliui Jėzui Kristui. Jų gyvenime vyraus džiaugsmas, ne skausmas ar neviltis. (Izaijo 35:10)

16 eilutėje (Brb) žadama: „Javų bus krašte apsčiai, net kalnų viršūnėse jie augs.“ Šiandien milijonai badauja. Politika ir godumas dažnai trukdo teisingai paskirstyti turimą maistą, todėl šimtai žmonių, daugiausia vaikų, miršta iš bado. Tačiau valdant Jėzui Kristui šios problemos nebebus. Žemė duos gausų įvairių skanumynų derlių. Žmonija sočiai maitinsis.

Ar norėtumėte džiaugtis tomis gero valdymo palaimomis? Jeigu taip, skatiname daugiau sužinoti apie Vadovą, greit perimsiantį visos žemės valdymą. Jehovos liudytojai mielai jums padės. Tikrai nenusivilsite, nes Jehova Dievas apie savo Sūnų sako: „Aš pasodinau soste savo karalių ant Siono, savo šventojo kalno!“ (Psalmyno 2:6)

[Rėmelis 5 puslapyje]

STAIGA PRARADĘ VALDŽIĄ

Valdovas gali tikėtis pavaldinių pagarbos bei pritarimo, jei bent iš dalies garantuoja jiems taiką ir saugų gyvenimą. Bet jei praranda žmonių pasitikėjimą, jo vietą greit užima kitas. Štai keletas pavyzdžių, kaip dėl susiklosčiusių aplinkybių galingi valdovai staiga neteko sosto.

Blogos gyvenimo sąlygos. Baigiantis XVIII amžiui, daug Prancūzijos gyventojų vargino dideli mokesčiai bei maisto stygius. Tai sukėlė Prancūzijos revoliuciją ir karalius Liudvikas XVI 1793 metais buvo giljotinuotas.

Karas. Pirmasis pasaulinis karas nutraukė kai kurių galingiausių pasaulio imperatorių viešpatavimą. Pavyzdžiui, 1917-aisiais karo sukeltas badas Sankt Peterburge (Rusija) įžiebė Vasario revoliuciją. Maištininkai nuvertė carą Nikolajų II ir įvedė komunistinį valdymą. 1918-ųjų lapkritį Vokietija siekė taikos, bet sąjungininkai nesiliovė kariauti, kol pasikeitė Vokietijos valdžia. Dėl to imperatorius Vilhelmas II buvo priverstas bėgti į Nyderlandus.

Troškimas kitokio valdymo. 1989-aisiais buvo pašalinta geležinė uždanga. Režimai, kieti lyg plienas, ėmė byrėti, kai pavergtos tautos atmetė komunizmą ir pasirinko kitokias valdymo formas.

[Iliustracijos 7 puslapyje]

Jėzus maitino alkanus, gydė ligonius ir visiems krikščionims paliko puikų pavyzdį

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 4 puslapyje]

Loidas Džordžas: Photo by Kurt Hutton/Picture Post/Getty Images