Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Laimingi Jehovos tarnai

Laimingi Jehovos tarnai

Laimingi Jehovos tarnai

„Laimingi, kurie suvokia savo dvasinius poreikius.“ (MATO 5:3, NW)

1. Kas yra tikroji laimė ir ką ji rodo?

JEHOVOS tarnai džiaugiasi laime. Psalmininkas Dovydas giedojo: „Laiminga tauta, kurios Dievas yra Jehova!“ (Psalmyno 144:15, NW) Laimė — tai gerovės bei pasitenkinimo būsena. Laimingiausi — iki sielos gelmių — jaučiamės žinodami, kad Jehova laimina. (Patarlių 10:22) Tokia laimė rodo artimus santykius su dangiškuoju Tėvu bei įsitikinimą, kad vykdome jo valią. (Psalmyno 112:1; 119:1, 2) Jėzus išvardijo devynias laimės priežastis. Nagrinėdami jas šiame bei kitame straipsniuose, suprasime, kokie laimingi galime būti ištikimai tarnaudami „laimingajam Dievui“, Jehovai. (1 Timotiejui 1:11, NW)

Dvasinių poreikių suvokimas

2. Kokia proga Jėzus kalbėjo apie laimę ir kokiais žodžiais pradėjo?

2 31 m. e. m. Jėzus pasakė žymiausią visų laikų kalbą. Ji vadinama Kalno pamokslu, nes buvo sakoma ant kalno šlaito, nuo kurio atsiveria vaizdas į Galilėjos ežerą. Mato evangelijoje rašoma: „Matydamas minias, Jėzus užkopė į kalną ir atsisėdo. Prie jo prisiartino mokiniai. Atvėręs lūpas jis mokė: ‘Palaiminti turintys vargdienio dvasią; jų yra dangaus karalystė.’“ (Mato 5:1-3, kursyvas mūsų) Č. Kavaliauskas šią eilutę verčia pažodžiui: „turintys vargdienio dvasią“. Kituose lietuviškuose vertimuose skaitome: „Palaiminti vargšai dvasia“, „Palaiminti, kurie pripažįsta savo dvasios neturtą“ (Brb, Jr). „Naujojo pasaulio vertime“ mintis perteikiama taip: „Laimingi, kurie suvokia savo dvasinius poreikius.“ *

3. Kodėl nuolankieji yra laimingi?

3 Kalno pamoksle Jėzus pasakė, jog žmogus daug laimingesnis, jei suvokia turįs dvasinių poreikių. Nuolankūs krikščionys, gerai suvokiantys esą nuodėmingi, meldžia Jehovą atleisti Kristaus išperkamosios aukos pagrindu. (1 Jono 1:9) Taip jie džiaugiasi dvasios ramybe ir tikra laime. „Laimingas, kuriam atleistas nusižengimas, kuriam dovanota nuodėmė.“ (Psalmyno 32:1; 119:165)

4. a) Kaip parodome suvokiantys savo bei kitų dvasinius poreikius? b) Dar dėl ko esame laimingi, jei suvokiame savo dvasinius poreikius?

4 Suvokdami savo dvasinius poreikius, kasdien skaitome Bibliją, sotinamės dvasiniu maistu, „reikiamu metu“ teikiamu „ištikimo ir protingo vergo“, nepraleidžiame krikščionių sueigų. (Mato 24:45, Jr; Psalmyno 1:1, 2; 119:111; Hebrajams 10:25) Meilė artimui skatina pripažinti ir kitų dvasinius poreikius — uoliai skelbti gerąją naujieną apie Karalystę bei mokyti žmones. (Morkaus 13:10; Romiečiams 1:14-16) Aiškindami jiems Biblijos tiesas esame laimingi. (Apaštalų darbų 20:20, 35) Dar daugiau laimės patiriame apmąstydami nuostabią Karalystės viltį bei ateities palaimas. Pateptųjų krikščionių „mažosios kaimenės“ nariams ši viltis reiškia tai, kad bus nemirtingi ir valdys Karalystę danguje kartu su Kristumi. (Luko 12:32; 1 Korintiečiams 15:50, 54) „Kitoms avims“ ji reiškia amžinąjį gyvenimą žemės rojuje valdant tai Karalystei. (Jono 10:16; Psalmyno 37:11; Mato 25:34, 46)

Kodėl laimingi liūdintieji

5. a) Kokie „liūdintys“ turimi omenyje? b) Kas liūdintiesiems teikia paguodos?

5 Kita Jėzaus paminėta laimės priežastis gali atrodyti prieštaringa. Jėzus pasakė: „[Laimingi] liūdintys; jie bus paguosti.“ (Mato 5:4) Kaip galima liūdėti ir jaustis laimingam? Jėzaus žodžius suprasime apsvarstydami, kokį liūdesį jis turėjo omenyje? Jokūbas paaiškina, jog dera liūdėti dėl nuodėmingos savo būklės, rašydamas: „Nusimazgokite rankas, nusidėjėliai, nusivalykite širdis, besiblaškantieji! Pažinkite savo skurdą, liūdėkite ir raudokite! Jūsų juokas tepavirsta gedulu, o džiaugsmas — liūdesiu. Nusižeminkite prieš Viešpatį, tai jis jus išaukštins.“ (Jokūbo 4:8-10) Nuoširdžiai liūdintiems dėl savo nuodėmingumo paguoda žinoti, kad jų nuodėmės atleidžiamos, jeigu tiki Kristaus išperkamąja auka bei rodo tikrą atgailą vykdydami Jehovos valią. (Jono 3:16; 2 Korintiečiams 7:9, 10) Taip jie gali turėti artimus santykius su Jehova bei viltį tarnauti jam ir šlovinti jį amžinai. Tai teikia didelį vidinį pasitenkinimą. (Romiečiams 4:7, 8)

6. Kokia prasme kai kurie liūdi ir kaip paguodžiami?

6 Jėzus turėjo omenyje ir tuos, kurie liūdi dėl blogų pasaulio sąlygų. Jis pats pritaikė sau pranašystę iš Izaijo 61:1, 2: „Viešpaties Dievo dvasia su manimi, nes Viešpats patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams. Jis pasiuntė mane guosti prislėgtųjų, ... visų liūdinčiųjų.“ Šis pavedimas taip pat duotas pateptiesiems krikščionims, gyvenantiems žemėje, ir jie vykdo jį padedami savo draugų, „kitų avių“. Visi darbuojasi simboliškai ženklindami kaktoje „tuos žmones, kurie dejuoja ir šaukia dėl mieste [atskalūniškoje Jeruzalėje, vaizduojančioje krikščioniją] daromų bjaurysčių“. (Ezechielio 9:4, Brb) Tuos liūdinčiuosius „geroji naujiena apie karalystę“ guodžia. (Mato 24:14, Č. Kavaliausko vertimas, 1972) Jie džiaugiasi žinodami, kad sugedusią Šėtono santvarką greit pakeis Jehovos teisingas naujasis pasaulis.

Laimingi romieji

7. Ko nereiškia žodis „romus“?

7 Toliau Kalno pamoksle Jėzus kalbėjo: „[Laimingi] romieji; jie paveldės žemę.“ (Mato 5:5) Romumas kartais laikomas silpnabūdiškumu. Bet tai netiesa. Žodžio, verčiamo „romus“, prasmę vienas biblistas paaiškino taip: „Svarbiausia [romaus] žmogaus savybė yra tobulas susivaldymas. Romumas nėra perdėtas švelnumas, sentimentalus meilumas, pasyvi ramybė. Tai — valdoma jėga.“ Jėzus apie save pasakė: „Aš romus ir nuolankios širdies.“ (Mato 11:29) Tačiau jis drąsiai gynė teisingumo principus. (Mato 21:12, 13; 23:13-33)

8. Nuo ko romumas neatsiejamas ir kodėl ši savybė būtina bendraujant?

8 Taigi romumas neatsiejamas nuo susivaldymo. Šias abi savybes drauge mini Paulius, kalbėdamas apie „dvasios vaisių“. (Galatams 5:22, 23) Romumą ugdomės šventosios dvasios padedami. Tai — krikščionies savybė, leidžianti gyventi taikingai su aplinkiniais bei susirinkimo nariais. Paulius rašė: „Apsivilkite nuoširdžiu gailestingumu, gerumu, nuolankumu, romumu ir kantrumu. Būkite vieni kitiems pakantūs ir atleiskite vieni kitiems.“ (Kolosiečiams 3:12, 13)

9. a) Kodėl romumą turime rodyti ne vien bendraudami su kitais žmonėmis? b) Kaip romieji „paveldės žemę“?

9 Tačiau romumas svarbus ne vien bendraujant su kitais žmonėmis. Šią savybę rodome ir noriai palaikydami Jehovos visavaldystę. Čia geriausias pavyzdys yra Jėzus Kristus. Gyvendamas žemėje jis buvo romus ir visiškai pakluso Tėvo valiai. (Jono 5:19, 30) Jėzus pirmasis paveldi žemę, nes yra paskirtas jos Valdovas. (Psalmyno 2:6-8; Danieliaus 7:13, 14) Tą paveldą jis dalijasi su 144000 bendrapaveldžių, išrinktų iš žmonijos ‘karaliauti žemėje’. (Romiečiams 8:17; Apreiškimo 5:9, 10; 14:1, 3, 4; Danieliaus 7:27) Jie kartu su Kristumi valdys milijonus romių lyg avys vyrų ir moterų, kuriems išsipildys pranašiški psalmės žodžiai: „Romieji paveldės žemę ir gėrėsis taikos apstumu.“ (Psalmyno 37:11, Brb; Mato 25:33, 34, 46)

Laimingi alkstantys teisumo

10. Kaip „alkstantys ir trokštantys teisumo“ gali būti pasotinti?

10 Mokydamas ant kalno šlaito Galilėjoje, Jėzus nurodė dar vieną laimės priežastį: „[Laimingi] alkstantys ir trokštantys teisumo; jie bus pasotinti.“ (Mato 5:6) Krikščionims Jehova nustato teisumo normas. Todėl alkstantys ir trokštantys šios savybės alksta Dievo vadovavimo. Tokie žmonės aiškiai suvokia esą nuodėmingi bei netobuli ir siekia būti priimtini Jehovai. Kaip jie džiaugiasi Dievo Žodyje skaitydami, kad jeigu atgailauja ir meldžia atleidimo Kristaus išperkamosios aukos pagrindu, tampa teisūs Dievo akyse! (Apaštalų darbų 2:38; 10:43; 13:38, 39; Romiečiams 5:19)

11, 12. a) Kaip pateptieji krikščionys yra nuteisinti? b) Kaip patenkinamas pateptųjų palydovų troškimas teisumo?

11 Jėzaus žodžiais, tokie bus laimingi, nes „bus pasotinti“. (Mato 5:6) Pateptieji krikščionys, pašaukti karaliauti su Kristumi danguje, yra ‘nuteisinti, kad gyventų’. (Romiečiams 5:1, 9, 16-18) Jehova atgimdo juos priimdamas dvasiniais sūnumis. Taip jie tampa bendrapaveldžiais su Kristumi, kad kaip karaliai ir kunigai valdytų jo dangiškoje Karalystėje. (Jono 3:3; 1 Petro 2:9)

12 Pateptųjų palydovai dar nėra nuteisinti, kad gyventų. Tačiau iš dalies Jehova juos skelbia teisiais per tikėjimą Kristaus pralietu krauju. (Jokūbo 2:22-25; Apreiškimo 7:9, 10) Teisūs kaip Jehovos draugai jie bus išgelbėti per „didį sielvartą“. (Apreiškimo 7:14) Jų troškimas teisumo bus visiškai patenkintas, kai valdant „naujam dangui“ jie taps dalimi „naujos žemės“, kurioje „gyvena teisumas“. (2 Petro 3:13; Psalmyno 37:29)

Laimingi gailestingieji

13, 14. Kaip galime parodyti gailestingumą ir kuo tai patiems naudinga?

13 Tęsdamas Kalno pamokslą Jėzus pasakė: „[Laimingi] gailestingieji; jie susilauks gailestingumo.“ (Mato 5:7) Teisine prasme gailestingumas suprantamas kaip malonė teisėjo, neskiriančio nusikaltėliui įstatyme numatytos griežčiausios bausmės. Tačiau Biblijos originalo žodžiai, verčiami „gailestingumas“, dažniausiai reiškia maloningumą ar gailestį, teikiantį atgaivą vargšams. Dėl to gailestingieji visuomet rodo atjautą. Puikus pavyzdys — samarietis iš Jėzaus pasakojimo, ‘parodęs gailestingumą’ nelaimės ištiktam žmogui. (Luko 10:29-37)

14 Norėdami patirti, kokią laimę teikia gailestingumas, turime daryti gera patekusiems į bėdą. (Galatams 6:10) Jėzus užjautė jį sekančius žmones. Jam „pagailo [jų], nes jie buvo tarsi avys be piemens. Ir jis pradėjo juos mokyti daugelio dalykų“. (Morkaus 6:34) Jėzus suprato, kad didžiausi žmonijos poreikiai — dvasiniai. Mes irgi galime rodyti atjautą bei gailestį dalydamiesi su kitais pačiu svarbiausiu — „gerąja naujiena apie karalystę“. (Mato 24:14, Č. Kavaliausko vertimas, 1972) Galime taip pat padėti pagyvenusiems bendratikiams, našlėms, našlaičiams ir ‘padrąsinti liūdinčiuosius’. (1 Tesalonikiečiams 5:14, Brb; Patarlių 12:25; Jokūbo 1:27) Taip patirsime ne tik laimę, bet ir Jehovos gailestingumą. (Apaštalų darbų 20:35; Jokūbo 2:13)

Tyraširdžiai ir taikdariai

15. Kaip galime būti tyraširdžiai ir taikdariai?

15 Toliau Jėzus nurodo šeštą ir septintą laimės priežastis: „[Laimingi] tyraširdžiai; jie regės Dievą. [Laimingi] taikdariai; jie bus vadinami Dievo vaikais [„sūnumis“, Jr].“ (Mato 5:8, 9) Tyra širdis yra moraliai ir dvasiškai nesugadinta, visiškai atsidavusi Jehovai. (1 Metraščių 28:9; Psalmyno 86:11) Taikdariai taikiai sugyvena su bendratikiais ir, kiek nuo jų priklauso, su kitais. (Romiečiams 12:17-21) Jie ‘ieško ramybės ir vejasi ją’. (1 Petro 3:11)

16, 17. a) Kodėl pateptieji vadinami „Dievo sūnumis“ ir kaip jie ‘regi Dievą’? b) Kaip Dievą mato „kitos avys“? c) Kaip ir kada „kitos avys“ visiems laikams taps „Dievo sūnumis“?

16 Tyraširdžiai taikdariai „bus vadinami Dievo sūnumis“ (Jr) ir „regės Dievą“. Pateptieji krikščionys, nors tebegyventų žemėje, yra dvasia pagimdyti ir Jehovos įsūnyti. (Romiečiams 8:14-17) Prikelti būti su Kristumi danguje, jie tarnauja Jehovos akivaizdoje ir iš tiesų jį mato. (1 Jono 3:1, 2; Apreiškimo 4:9-11)

17 Taikingos „kitos avys“ tarnauja Jehovai vadovaujamos Gerojo Ganytojo, Kristaus Jėzaus — jų „Amžinojo Tėvo“. (Jono 10:14, 16; Izaijo 9:5 [9:6, Brb]) Tie, kurie pasibaigus Kristaus Tūkstantmečiam viešpatavimui išlaikys galutinį išbandymą, bus Jehovos priimti kaip žemiškieji sūnūs ir „įgis Dievo vaikų garbės laisvę“. (Romiečiams 8:21; Apreiškimo 20:7, 9) Laukdami to, jie šaukiasi Jehovos, savo Tėvo, nes pripažįsta jį gyvybės Davėju ir yra jam pasiaukoję. (Izaijo 64:7 [64:8, Brb]) Kaip ir Jobas bei Mozė senovės laikais, jie gali „matyti Dievą“ tikėjimo akimis. (Jobo 42:5; Hebrajams 11:27) „Širdies akimis“ bei per tikslų Dievo pažinimą jie mato nuostabias Jehovos savybes ir stengiasi sekti juo vykdydami jo valią. (Efeziečiams 1:18; Romiečiams 1:19, 20; 3 Jono 11)

18. Kas šiandien iš tikrųjų laimingi, turint omenyje septynias laimės priežastis?

18 Aptarėme, kaip suvokiantys savo dvasinius poreikius, liūdintys, romieji, alkstantys ir trokštantys teisumo, gailestingieji, tyraširdžiai bei taikdariai yra iš tikrųjų laimingi tarnaudami Jehovai. Tačiau tokie žmonės visuomet patirdavo priešiškumą, net persekiojimą. Ar tai temdo jų laimę? Tą klausimą apsvarstysime kitame straipsnyje.

[Išnaša]

^ pstr. 2 Graikiškas žodis, kurio reikšmė „laimingi“, lietuviškose Biblijose verčiamas „palaiminti“. Šiame ir kitame straipsniuose dėl aiškumo vartosime (laužtiniuose skliaustuose) žodį „laimingi“.

Apžvalga

• Kokią laimę patiria tie, kurie suvokia savo dvasinius poreikius?

• Kaip paguodžiami tie, kurie liūdi?

• Kaip parodome romumą?

• Kodėl turime būti gailestingi, tyraširdžiai ir taikdariai?

[Studijų klausimai]

[Iliustracija 10 puslapyje]

„Laimingi, kurie suvokia savo dvasinius poreikius“

[Iliustracijos 10 puslapyje]

„[Laimingi] alkstantys ir trokštantys teisumo“

[Iliustracija 10 puslapyje]

„[Laimingi] gailestingieji“