Gyvenimo istorija

Tvirtai apsisprendėme palaikyti Dievo valdžią

PAPASAKOJO MICHALAS ŽOBRAKAS

Mėnesį praleidęs vienutėje, buvau nuvestas pas tardytoją. Netrukus pareigūno veidą nuplieskė raudonis ir jis ėmė šaukti: „Jūs — šnipai! Amerikiečių šnipai!“ Kodėl tardytojas taip įpyko? Jis paklausė, kokia mano religija. Aš atsakiau: „Jehovos liudytojas.“

TAI atsitiko daugiau kaip prieš pusę šimtmečio. Tada mano šalį valdė komunistai. Tačiau stiprų pasipriešinimą krikščioniško mokymo darbui patyrėme jau gerokai anksčiau.

Skausmingas karo geluonis

1914-aisiais, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, buvau aštuonerių. Tais laikais Zalužicės kaimas, kuriame gyvenau, priklausė Austrijos ir Vengrijos imperijos monarchijai. Karas ne tik sujaukė pasaulio sceną, bet ir pagrobė mano vaikystę. Tėtis, kariškis, mirė pačiais pirmais karo metais. Mama su vaikais — dviem jaunesnėmis sesutėmis ir manimi atsidūrė didžiausiame skurde. Buvau vyriausias iš vaikų, todėl netrukus mano pečius užgulė daugybė pareigų šeimos ūkelyje ir aplink namus. Nuo mažumės buvau labai tikintis. Mūsų Reformatų (kalvinistų) bažnyčios pastorius kartais net prašydavo manęs jį pavaduoti ir pravesti tikybos pamokas.

1918 metais karas baigėsi ir mes su palengvėjimu atsikvėpėme. Žlugus Austrijos ir Vengrijos imperijai tapome Čekoslovakijos Respublikos piliečiais. Netrukus namo grįžo daugelis kraštiečių, kurie anksčiau  buvo emigravę į Jungtines Valstijas. Tarp jų ir Michalas Petrikas, 1922-aisiais atvykęs į mūsų kaimą. Kai jis apsilankė pas mūsų kaimynus, šie pasikvietė ir mudu su mama.

Dievo valdžia mums darosi reali

Michalas buvo Biblijos tyrinėtojas (taip tada vadino Jehovos liudytojus) ir kalbėjo apie reikšmingus man rūpėjusius Biblijos klausimus. Svarbiausias iš jų — būsimoji Jehovos Karalystė. (Danieliaus 2:44) Kai Michalas pasakė, kad kitą sekmadienį Zahoro kaime bus surengta krikščionių sueiga, ryžausi ten nuvykti. Atsikėlęs ketvirtą ryto ėjau kokius 8 kilometrus iki pusbrolio namų pasiskolinti dviračio. Susiremontavęs nuleistą padangą, važiavau 24 kilometrus į Zahorą. Kur vyks sueiga, nežinojau, todėl lėtai judėjau gatve. Viename namų išgirdau giedant Karalystės giesmę. Širdis ėmė šokinėti iš džiaugsmo. Užėjau į vidų ir paaiškinau, kodėl aš čia. Šeima pakvietė kartu papusryčiauti, paskui visi nuėjome į sueigą. Nors grįždamas namo vėl turėjau sukarti 32 kilometrus, visai nesijaučiau pavargęs. (Izaijo 40:31)

Mane sužavėjo aiškūs, Biblija pagrįsti Jehovos liudytojų mokymai. Širdį jaudino perspektyva džiaugtis visaverčiu, maloniu gyvenimu valdant Dievo Karalystei. (Psalmyno 104:28) Su mama nusprendėme pateikti pareiškimą, kad išeiname iš savo bažnyčios. Sujudo visas kaimas. Kai kas su mumis net nebesikalbėjo, tačiau netrūko puikaus bendravimo su daugybe vietinių liudytojų. (Mato 5:11, 12) Greitai buvau pakrikštytas Ū upėje.

Tarnyba Jehovai tampa svarbiausia gyvenime

Apie Jehovos Karalystę skelbdavome kiekviena proga. (Mato 24:14) Ypač daug dėmesio skirdavome gerai organizuotoms skelbimo kampanijoms sekmadieniais. Kadangi anuomet dauguma žmonių keldavosi anksti, skelbti galėdavome jau nuo pačio ryto. Dieną vykdavo sueiga. Broliai dažniausiai mokydavo iš Biblijos, be jokių rankraščių. Paprastai atsižvelgdavo į besidominčiųjų skaičių, jų išpažįstamą religiją bei jiems rūpimus klausimus.

Mūsų skelbiamos biblinės tiesos atvėrė akis daugybei nuoširdžių žmonių. Tuoj po krikšto skelbiau Trhovištės kaime. Vienuose namuose kalbėjausi su labai malonia ir draugiška moterimi, ponia Zuzana Moskal. Visa jų šeima, kaip ir aš anksčiau, buvo kalvinistai. Nors su Biblija buvo gerai susipažinusi, turėjo daugybę neatsakytų biblinių klausimų. Po valandos diskusijų Zuzanai palikau knygą Arpa Dievo („Dievo arfa“). *

Netrukus Moskalų šeima greta Biblijos pradėjo reguliariai skaityti ir šį leidinį. Susidomėjo tiesa bei pradėjo lankyti sueigas ir daugiau to kaimo šeimų. Kalvinistų pastorius griežtai perspėjo su mumis nebendrauti ir neskaityti mūsų literatūros. Tuomet kažkas iš susidomėjusiųjų pasiūlė jam ateiti į sueigą ir viešai įrodyti tų mokymų klaidingumą.

Pastorius atėjo, bet nesugebėjo iš Biblijos pateikti nė vieno argumento, patvirtinančio jo dogmas. Galiausiai norėdamas apsiginti pareiškė: „Negalime tikėti viskuo, kas yra Biblijoje. Ją rašė žmonės ir tikėjimo klausimus galima aiškinti įvairiai.“ Daugeliui tai buvo lemtingi žodžiai. Kai kurie pastoriui pareiškė, kad jeigu šis netiki Biblija, neis daugiau klausyti jo pamokslų. Todėl maždaug 30 to kaimo gyventojų nutraukė ryšius su Kalvinistų bažnyčia ir tvirtai stojo už Biblijos tiesą.

 Gerosios naujienos skelbimas man tapo svarbiausiu gyvenime, taigi, suprantama, žmonos ieškojau iš dvasiškai stiprios šeimos. Vienas bendratikių, su kuriuo tarnavome, buvo Janas Petruška, tiesą pažinęs Jungtinėse Valstijose. Jo dukra Marija patraukė tuo, kad, kaip ir tėvas, buvo pasirengusi liudyti kiekvienam. 1936 metais susituokėme. Marija buvo mano ištikima partnerė 50 metų, iki pat mirties 1986-aisiais. Vienintelis mudviejų sūnus Eduardas gimė 1938-aisiais. Tuo metu kitas karas Europoje jau atrodė neišvengiamas. Kaip jis atsilieps mūsų darbui?

Išbandomas mūsų krikščioniškas neutralumas

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Slovakiją, kuri tuo metu jau buvo atskira valstybė, okupavo naciai. Tačiau valdžia prieš Jehovos liudytojų organizaciją jokių konkrečių veiksmų nesiėmė. Aišku, darbuotis turėjome slaptai, o mūsų leidiniai buvo cenzūruojami. Nepaisant to, apdairiai tęsėme darbą. (Mato 10:16)

Nors buvau daugiau kaip 35 metų, karui vis labiau įsiliepsnojant, mane pašaukė į armiją. Laikydamasis krikščioniško neutralumo, kariauti atsisakiau. (Izaijo 2:2-4) Laimei, kol valdžia sprendė, ką su manimi daryti, tokio amžiaus vyrų į karą nebeėmė.

Supratome, kad broliams miestuose pragyventi daug sunkiau nei mums kaimuose. Norėjome dalintis tuo, ką turėjome. (2 Korintiečiams 8:14) Todėl pasiėmę produktų kiek tik pajėgėme pakelti važiuodavome per visą šalį daugiau kaip 500 kilometrų į Bratislavą. Karo metais užgrūdinta krikščionių draugystė bei meilė mus stiprino sunkiais laikais, kurie laukė ir ateityje.

Gauname reikiamą padrąsinimą

Po Antrojo pasaulinio karo Slovakija vėl tapo Čekoslovakijos dalimi. Nuo 1946 iki 1948 metų kasmet Brno arba Prahoje buvo rengiami visos šalies Jehovos liudytojų kongresai. Iš rytų Slovakijos keliaudavome specialiai kongreso delegatams užsakytais traukiniais. Juos galima vadinti giedančiais, nes giedodavome visą kelią. (Apaštalų darbų 16:25)

Man ypač įsiminė 1947-ųjų kongresas Brno. Jame dalyvavo trys prižiūrėtojai iš  pagrindinio biuro, tarp jų — brolis Natanas Noras. Skelbdami apie viešąją kalbą daugelis vaikščiojome po miestą nešdami plakatus su nurodyta jos tema. Mūsų sūnus Eduardas, — jam tuomet buvo tik devyneri, — negavęs plakato, labai nusiminė. Tada broliai ne tik jam, bet ir daugybei kitų vaikų padarė mažesnius plakatėlius. Vaikai puikiai išreklamavo kalbą!

1948-ųjų vasarį į valdžią atėjo komunistai. Supratome, kad anksčiau ar vėliau jie apribos mūsų tarnybą. Rugsėjį kongresas buvo surengtas Prahoje. Po trejų metų laisvės jautėme, jog artėja laikas, kai viešas sueigas uždraus, tad kongresas buvo labai jaudinantis. Jam baigiantis priėmėme rezoliuciją, kurioje, be kita ko, pareiškėme: „Mes, Jehovos liudytojai, susirinkę drauge... esame pasiryžę dar labiau išplėsti savo šventą tarnybą ir Viešpaties laiminami ją tęsti palankiu ir nepalankiu metu bei dar uoliau skelbti Dievo Karalystės Evangeliją.“

„Valstybės priešai“

Praėjus vos dviem mėnesiams nuo minėto Prahos kongreso, slaptoji policija surengė reidą į netoli šio miesto įsikūrusius Betelio namus. Policininkai juos užgrobė, konfiskavo rastus leidinius, suėmė visus beteliečius ir keletą kitų brolių. Bet tai buvo dar ne viskas.

1952-aisiais naktį iš vasario 3-iosios į 4-ąją saugumiečiai visoje šalyje areštavo per 100 liudytojų, tarp jų ir mane. Apie trečią valandą nakties policija prikėlė mūsų šeimą. Nieko nepaaiškinę, liepė man eiti su jais. Uždėjo antrankius, užrišo akis ir drauge su keletu kitų įgrūdo į sunkvežimį. Galiausiai atsidūriau vienutėje.

Visą mėnesį niekas su manimi nepasikalbėjo. Vienintelis žmogus, kurį matydavau, buvo sargybinis. Jis pro durų plyšį įkišdavo skurdaus maisto. Paskui nuvedė pas pradžioje minėtą tardytoją. Apšaukęs mane šnipu, jis tęsė: „Tikėti — nesąmonė. Dievo nėra! Negalime leisti, kad mulkintum mūsų darbininkų klasę. Būsi pakartas arba supūsi kalėjime. O jei čia ateitų tavo Dievas, užmuštume ir jį!“

Valdžios žinojo, kad konkretaus įstatymo, draudžiančio mūsų krikščionišką veiklą, nėra, tad ją traktavo kitaip, — jog esame „valstybės priešai“ bei užsienio šnipai, — ir šitaip pritaikyti galiojančius įstatymus. Tam reikėjo palaužti mūsų valią ir priversti „prisipažinti“, nors buvome kaltinami melagingai. Po apklausos naktį miegoti neleido. Nepraėjus ir kelioms valandoms buvau vėl tardomas. Tą sykį pareigūnas norėjo, kad pasirašyčiau raštą: „Aš, Liaudies Demokratinės Čekoslovakijos priešas, nestojau [į kolūkį], nes laukiau ateinant amerikiečių.“ Kai pasirašyti po tokiu melagingu tekstu atsisakiau, uždarė į karcerį.

Čia buvo draudžiama miegoti, atsigulti ir net atsisėsti. Galėjau tik stovėti arba vaikščioti. Netekęs jėgų  priguliau ant betoninių grindų. Tuomet sargybiniai vėl nuvedė pas tardytoją. „Gal dabar pasirašysi?“ — paklausė tas. Kai ir šį sykį atsisakiau, smogė į veidą. Apsipyliau krauju. Tada burbtelėjo sargybiniams: „Jis nori nusižudyti. Stebėkite, kad taip neatsitiktų!“ Paskui grąžino į vienutę. Šešis mėnesius šitaip tardė daugybę kartų. Jokie ideologiniai įtikinėjimai nei vertimas prisipažinti, kad esu valstybės priešas, nesusilpnino mano apsisprendimo likti ištikimam Jehovai.

Likus mėnesiui iki teismo, iš Prahos atvyko kaltintojas ir kiekvieną iš dvylikos brolių apklausė. Man uždavė klausimą: „Ką darysi, jei mūsų šalį užpuls Vakarų imperialistai?“ „Tai, ką dariau, kai ši šalis kartu su Hitleriu užpuolė TSRS. Nekovojau tada, nekovosiu ir dabar, nes esu krikščionis ir laikausi neutralumo.“ Tada jis pareiškė: „Mes negalime pakęsti Jehovos liudytojų. Mums reikia kareivių, jeigu pultų Vakarų imperialistai, be to, reikia kareivių išlaisvinti darbininkų klasę Vakaruose.“

1953 metų liepos 24 dieną mus atvedė į teismo salę. Visus dvylika vieną po kito šaukė stoti prieš teismą. Pasinaudojome proga liudyti apie savo tikėjimą. Po mūsų atsakymų į melagingus kaltinimus advokatas atsistojo ir tarė: „Šioje salėje būnu dažnai. Žmonės čia paprastai prisipažįsta, atgailauja, net verkia. Bet šitie vyrai išeis stipresni, nei atėjo.“ Galiausiai visi buvome pripažinti kaltais sąmokslo prieš valstybę rengimu. Mane nuteisė trejiems metams kalėjimo su turto konfiskavimu valstybės naudai.

Senatvė manęs nesustabdė

Grįžęs namo vis dar buvau sekamas slaptosios policijos. Nepaisant to, tęsiau teokratinę veiklą. Man buvo patikėta mūsų susirinkimo dvasinė priežiūra. Nors šeimai leido gyventi valdžios konfiskuotame mūsų pačių name, teisiškai jį atgavome tik po kokių 40 metų, žlugus komunistinei santvarkai.

Iš savo šeimos kalėjau ne paskutinis. Praėjus vos trejiems metams, kai grįžau iš kalėjimo, į armiją pašaukė Eduardą. Vadovaudamasis Biblija išlavinta sąžine, jis tarnauti atsisakė, tad irgi buvo įkalintas. Vėliau, nepaisant silpnos sveikatos, tą patį teko patirti ir anūkui Peteriui.

1989-aisiais komunistinis režimas Čekoslovakijoje žlugo. Koks laimingas pasijutau, kai po keturių dešimtmečių draudimo galėjau laisvai skelbti po namus! (Apaštalų darbų 20:20) Šia tarnyba džiaugiausi, kol leido sveikata. Dabar man 98 ir nebesu toks stiprus kaip anksčiau, bet jaučiuosi patenkintas, kad vis dar galiu liudyti žmonėms apie Jehovos šlovingus ateities pažadus.

Suskaičiavau, kad miestą, kuriame gyvenau, valdė 12 penkių skirtingų valstybių vadovų: diktatorių, prezidentų ir net karalius. Būdamas valdžioje nė vienas iš jų nepasiūlė jokio ilgalaikio sprendimo, kaip įveikti žmones varginančias problemas. (Psalmyno 146:3, 4) Esu dėkingas Jehovai, kad leido anksti jį pažinti. Todėl galėjau suprasti, kaip jis visa išspręs per Mesijo Karalystę, ir išvengti bedieviško gyvenimo tuštybės. Šią pačią geriausią naujieną uoliai skelbiu jau daugiau kaip 75 metus. Todėl turiu tikslą, išlaikiau džiaugsmą ir šviesią amžinojo gyvenimo žemėje viltį. Ko gi daugiau norėti? *

[Išnašos]

[Iliustracija 26 puslapyje]

Netrukus po vedybų

[Iliustracija 26 puslapyje]

Su Eduardu penktojo dešimtmečio pradžioje

[Iliustracija 27 puslapyje]

Skelbiame apie Brno vyksiantį kongresą (1947 m.)