Kaip žinoti, kas gera, o kas bloga?

KAS geba nustatyti tokias normas? Šis klausimas kilo pačioje žmonijos istorijos pradžioje. Biblijoje, Pradžios knygoje, rašoma, kad Dievas vieną iš medžių Edeno sode nurodė kaip „gero bei pikto pažinimo medį“. (Pradžios 2:9) Jis liepė pirmiesiems žmonėms nevalgyti jo vaisių. Tačiau Kūrėjo priešas, Šėtonas Velnias, piršo mintį, kad jei šie valgys to medžio vaisių, jų akys atsivers ir jiedu bus „kaip Dievas, žinantis, kas gera ir kas pikta“. (Pradžios 2:16, 17; 3:1, 5; Apreiškimo 12:9)

Adomas ir Ieva turėjo apsispręsti — pripažinti Dievo nurodytas gėrio ir blogio nuostatas ar laikytis savųjų. (Pradžios 3:6) Jie nutarė nepaklusti Kūrėjui  ir valgė nuo to medžio. Ką toks, regis, paprastas poelgis reiškė? Nesilaikydami Dievo draudimo, Ieva ir Adomas parodė maną, kad jiedviem ir jų palikuoniams bus geriau, jei patys spręs, kas gera ir kas bloga. Ar išties žmonėms sekėsi daryti tai, ką geba tik Dievas?

Skirtingos nuomonės

Leidinyje Encyclopædia Britannica apžvelgiami įvairių šimtmečių garsių mąstytojų mokymai. Ten sakoma, kad nuo graikų filosofo Sokrato laikų iki XX amžiaus „vyko daug debatų, kas yra gėris ir kokios normos yra teisingos“.

Štai penktajame amžiuje p. m. e. Graikijoje buvo žinoma filosofų grupė — sofistai. Jie mokė, kad tai, kas gera ir kas bloga, nustatoma atsižvelgiant į paplitusią nuomonę. Vienas iš tų mąstytojų kalbėjo: „Kas mieste atrodo teisinga ir priimtina, to ir reikia laikytis, kol žmonės taip mano.“ Vadovaujantis tokiu supratimu, pirmame straipsnyje minėtas Džodis galėjo pasisavinti pinigus, nes jo bendruomenėje, arba „mieste“, taip tikriausiai padarytų dauguma.

Įžymus XVIII amžiaus filosofas Imanuelis Kantas manė kitaip. Žurnale Issues in Ethics rašoma: „Imanuelis Kantas ir kiti į jį panašūs... sutelkė dėmesį į asmens pasirinkimo teisę.“ Remiantis Kanto mąstysena, jeigu Džodis nepažeidžia kito žmogaus teisių, tai jo valia kaip elgtis. Daugumos nuomonė neturi nusverti jo paties nuostatų.

Kaip Džodis išsprendė jam kilusią dilemą? Pasirinko trečią kelią — pritaikė Jėzaus Kristaus mokymą. Jo moralines normas giria tiek krikščionys, tiek nekrikščionys. Jėzus mokė: „Visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite.“ (Mato 7:12) Klientės nuostabai, Džodis įteikė jai 82000 dolerių. Paklaustas, kodėl jų nepasiėmė, Džodis atsakė esąs Jehovos liudytojas ir pridūrė: „Juk pinigai ne mano.“ Šis vyras rimtai žiūrėjo į Jėzaus priminimą, užrašytą Biblijoje, Mato 19:18: „Nevok.“

Ar verta vadovautis paplitusia nuomone?

Kai kas tikriausiai palaikytų Džodį kvailu dėl tokio sąžiningumo. Bet paplitusi nuomonė — nepatikimas kriterijus. Tarkim, būtumėte gyvenę senovėje tarp žmonių, kurių dauguma neabejojo, kad tinka aukoti vaikus. (2 Karalių 16:3) Ar tai ne nusikaltimas? O jeigu būtumėte gimę ten, kur nesmerkė kanibalizmo? Argi valgyti žmogieną tikrai nieko bloga? Vadinasi, jei koks nors paprotys įsivyravęs, dar  nereiškia, jog jis geras. Jau seniai Biblija perspėjo nepakliūti į tokias pinkles: „Nesek paskui minią daryti pikta.“ (Išėjimo 23:2)

Jėzus Kristus nurodė ir kitą priežastį, kodėl reikia apdairiai vertinti paplitusią nuomonę, kas gera, o kas bloga. Jis pasakė, kad Šėtonas yra „šio pasaulio kunigaikštis“. (Jono 14:30; Luko 4:5, 6) Šitas valdovas naudojasi savo padėtimi norėdamas ‘suvedžioti visą pasaulį’. (Apreiškimo 12:9) Tad laikydamiesi vien populiarios nuostatos, kas teisinga ir kas ne, galite perimti Šėtono požiūrį į moralę, o tai būtų pražūtinga.

Ar galite remtis savo paties nuomone?

Tad ar kiekvienas turi spręsti pats, kas gera ir kas bloga? Biblijoje sakoma: „Nesiremk vien savo įžvalga.“ (Patarlių 3:5) O kodėl? Kadangi visi žmonės paveldėjo didžiulę ydą, galinčią iškreipti mūsų sprendimą. Adomui ir Ievai sukilus prieš Dievą, jiedu perėmė savanaudžio išdaviko Šėtono normas ir pasirinko jį savo dvasiniu tėvu. Pirmoji pora perdavė palikuoniams šį šeimos bruožą — klastingą širdį, gebančią perprasti, kas yra gėris, bet linkusią į blogį. (Pradžios 6:5; Romiečiams 5:12; 7:21-24)

Leidinio Encyclopædia Britannica straipsnyje apie etiką sakoma: „Nestebina, kad žmonės žino, kokia jų moralinė pareiga, bet nenustoja darę, kas tenkina jų pačių interesus. Kaip paskatinti žmones elgtis teisingai, — didžiausia Vakarų pasaulio etikos problema.“ Apie tai Biblijoje taikliai pasakyta: „Širdis yra klastingesnė už viską ir nenuspėjama. Kas gali ją perprasti?“ (Jeremijo 17:9, NW) Ar pasitikėtumėte kuo nors, kas yra klastingas ir nenuspėjamas?

Žinoma, net tie, kurie netiki Dievo, gali elgtis dorai ir paisyti naudingų bei garbingų etikos normų. Tačiau paprastai puikūs jų kodekso principai yra tik Biblijos moralinių normų atspindys. Nors tokie žmonės Dievo ir nepripažįsta, jų idėjos patvirtina įgimtą gebėjimą atspindėti Kūrėjo bruožus. Tai rodo, kad pirmoji pora buvo sukurta, pasak Biblijos, „pagal Dievo atvaizdą“. (Pradžios 1:27, Brb; Apaštalų darbų 17:26-28) Apaštalas Paulius sako: „Jie parodo, kad įstatymo reikalavimai įrašyti jų širdyse.“ (Romiečiams 2:15)

Aišku, viena yra žinoti, kas gera, ir visiškai kita — turėti moralinės galios taip ir elgtis. Kaip ugdytis tą moralinę stiprybę? Kadangi veikiame skatinami širdies, puoselėdami meilę Biblijos Autoriui, Jehovai Dievui, tikrai jos įgysime. (Psalmyno 25:4, 5)

Sutelkime jėgas daryti gera

Mokantis mylėti Dievą, pirmas žingsnis — pačiam įsitikinti, kokie tinkami ir praktiški jo įsakymai. Apaštalas Jonas tvirtina: „Tai ir yra Dievo meilė — vykdyti jo įsakymus. O jo įsakymai nėra sunkūs.“ (1 Jono 5:3) Pavyzdžiui, Biblijoje duoti patarimai padeda jaunuoliams atskirti gera nuo blogo, kai tenka rinktis, ar vartoti svaigiuosius gėrimus, narkotikus, ar turėti lytinių santykių iki vedybų. Biblija padeda sutuoktiniams įveikti nesutarimus, o tėvams nurodo gaires, kaip auklėti  vaikus. * Biblijos normas naudinga taikyti tiek jauniems, tiek seniems įvairios socialinės padėties, išsilavinimo bei kultūros žmonėms.

Kaip valgydami vertingą maistą įgyjame jėgų dirbti, taip skaitydami Dievo Žodį nepristingame tvirtybės vadovautis Jo normomis. Jėzus Dievo žodžius prilygino gyvybę palaikančiai duonai. (Mato 4:4) Taip pat jis pasakė: „Mano maistas — vykdyti valią to, kuris mane siuntė.“ (Jono 4:34) Stiprinimasis Dievo žodžiu padėjo Jėzui priešintis gundymams ir išmintingai apsispręsti. (Luko 4:1-13)

Iš pradžių gali būti nelengva dėtis į galvą Dievo Žodžio tiesas ir laikytis Jo normų. Bet prisiminkite: vaikystėje turbūt nemėgote kokio nors jums duodamo reikalingo maisto. Kad užaugtumėte tvirti, turėjote neatsisakyti sveikos mitybos. Taip ir su Dievo normomis — reikia laiko, kad išmoktumėte jas vertinti. Jei uoliai stengsitės, vis labiau pamilsite jas ir tapsite dvasiškai stiprūs. (Psalmyno 34:9 [34:8, Brb]; 2 Timotiejui 3:15-17) Išmoksite pasitikėti Jehova ir būsite paskatinti daryti gera. (Psalmyno 37:3)

Galbūt jums niekada nesusiklostys tokios aplinkybės kaip Džodžiui. Vis dėlto mažų ar didelių etinių sprendimų būna kasdien. Todėl Biblija skatina: „Visa širdimi pasitikėk Viešpačiu ir nesiremk vien savo įžvalga. Pripažink jį visur, kad ir ką darytum, ir jis ištiesins tavo kelius.“ (Patarlių 3:5, 6) Mokytis pasitikėti Jehova naudinga ne tik dabar; tai atveria galimybę gyventi amžinai, nes paklusdami Jehovai Dievui einate keliu į gyvenimą. (Mato 7:13, 14)

[Išnaša]

[Anotacija 6 puslapyje]

Paplitusią nuomonę galbūt įkvėpė nematomos jėgos

[Iliustracijos 5 puslapyje]

Įvairiais amžiais mąstytojai svarstė, kas gera, o kas bloga

SOKRATAS

KANTAS

KONFUCIJUS

[Šaltinių nuorodos]

Kantas: From the book The Historian’s History of the World; Sokratas: From the book A General History for Colleges and High Schools; Konfucijus: Sung Kyun Kwan University, Seoul, Korea

[Iliustracijos 7 puslapyje]

Biblija ne tik padeda atskirti gera nuo bloga, bet ir skatina mus daryti gera