Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Pasitikiu meilingu Jehovos rūpinimusi

Pasitikiu meilingu Jehovos rūpinimusi

Gyvenimo istorija

Pasitikiu meilingu Jehovos rūpinimusi

PAPASAKOJO ANA DENC TERPIN

„Tu tikra kodėlčiukė!“ — sušuko šypsodamasi mama. Mažametė apiberdavau tėvus klausimais, bet jiedu niekad nepriekaištaudavo. Priešingai, mokė viską apgalvoti ir pačiai spręsti vadovaujantis Biblijos išlavinta sąžine. Koks naudingas buvo toks auklėjimas! Bet vieną dieną naciai iš manęs, keturiolikmetės, tėvelius atėmė ir daugiau jų niekad nebemačiau.

TĖVAI — Oskaras ir Ana Marija Dencai — gyveno Lerache, Vokietijos mieste netoli Šveicarijos sienos. Jaunystėje abu aktyviai dalyvavo politinėje veikloje, buvo aplinkinių žinomi ir gerbiami. Bet 1922-aisiais, netrukus po savo jungtuvių, jiedu pakeitė požiūrį į politiką bei gyvenimo tikslą. Mama pradėjo studijuoti Bibliją su Biblijos tyrinėtojais (taip tada vadinosi Jehovos liudytojai) ir džiaugėsi sužinojusi, kad Dievo Karalystė atneš žemei taiką. Netrukus tėtis irgi pasekė mamos pėdomis ir abu pradėjo lankyti Biblijos tyrinėtojų sueigas. Tėtis net padovanojo mamai Kalėdų proga biblinę knygą Arpa Dievo (Dievo arfa). Manęs, vienturtės, jie susilaukė 1923 metų kovo 25-ąją.

Kaip malonu mintimis sugrįžti į vaikystę, kai iškylaudavome ramybe apgaubtame Švarcvalde arba kai mama mokydavo šeimininkauti. Iki šiol gyvas atmintyje vaizdas, kaip ji mane mažutę moko virtuvėje gaminti valgį. Bet svarbiausia, tėvai išmokė mylėti Jehovą Dievą ir juo pasitikėti.

Mūsų susirinkimą sudarė apie 40 uolių skelbėjų. Tėvai puikiai išnaudodavo progas pasakoti kitiems apie Karalystę. Ankstesnė visuomeninė veikla išlavino juos lengvai užmegzti pokalbį ir visi mielai išklausydavo. Būdama septynerių irgi panorau skelbti žinią nuo durų prie durų. Pačią pirmąją dieną skelbimo partnerė įdavė šiek tiek literatūros, parodė į vieną namą ir tarstelėjo: „Eik ir sužinok, ar jie norėtų šito.“ 1931-aisiais apsilankėme Biblijos tyrinėtojų kongrese Bazelyje (Šveicarija). Čia tėvai pasikrikštijo.

Nuo neramumų iki tironijos

Tuo laiku Vokietijoje buvo labai neramu: gatvėse įvairios politinės grupuotės žiauriai susimušdavo. Vieną naktį pabudau nuo riksmo iš kaimynų namo. Du paaugliai nudūrė šakėmis savo brolį už tai, kad šis nepritarė jų politinėms pažiūroms. Smarkiai padidėjo priešiškumas žydams. Mokykloje vienai mergaitei tekdavo stovėti kampe vien todėl, kad ji žydė. Buvo labai jos gaila. Nežinojau, kad pati greit patirsiu, ką reiškia būti atstumtai.

1933 metais, sausio 30-ąją, Vokietijos kancleriu tapo Adolfas Hitleris. Matėme, kaip už poros kvartalų naciai triumfuodami iškėlė virš miesto rotušės vėliavą su svastika. Mokykloje mūsų entuziastingas mokytojas mokė sveikintis šūksniu: „Heil Hitler!“ Grįžusi papasakojau apie tai tėčiui. Jis sunerimo. „Negerai, — tarė. — Sakydami ‘Heil Hitler!’ pareiškiame, kad Hitleris, o ne Jehova gelbsti. Manau, kad nedera šito daryti, bet pati spręsk, kaip elgtis.“

Bendraklasiai ėmė niekinti mane už tai, kad nesaliutuodavau Hitlerio garbei. Kai kurie berniukai net mušdavo mokytojams nematant. Galiausiai jie liovėsi kabinėtis, bet netgi draugės pasakė, kad tėvai joms nebeleidžia su manimi žaisti. Laikė pernelyg pavojinga.

Vokietijoje naciams atėjus į valdžią, po dviejų mėnesių uždraudė Jehovos liudytojų, kaip pavojingų valstybei piliečių, veiklą. Smogikai uždarė mūsų biurą Magdeburge ir nebeleido rinktis į sueigas. Kadangi gyvenome pasienyje, tėtis pasirūpino gauti leidimus keliauti į Bazelį, kur lankydavome sekmadienio sueigas. Jis ne sykį minėjo trokštąs, kad Vokietijos broliai turėtų dvasinio maisto, padedančio drąsiai žvelgti į ateitį.

Pavojingos kelionės

Uždarius Magdeburgo biurą, vienas buvęs jo darbuotojas Julijus Rifelis sugrįžo į gimtąjį Lerachą organizuoti pogrindinės skelbimo veiklos. Tėtis iškart pasisiūlė į pagalbą. Prisėdęs prie mudviejų su mama, papasakojo, kad sutiko gabenti biblinius leidinius iš Šveicarijos į Vokietiją. Dar pridūrė, jog tai labai pavojinga ir bet kada galima įkliūti. Be abejo, pavojus grės ir mums, todėl tėtis nenorėjo, kad jaustumės prieš savo valią įtrauktos į šį reikalą. Mama tuoj pat pasakė: „Aš su tavimi.“ Abu pažvelgė į mane. Tariau: „Ir aš su jumis.“

Mama nunėrė maždaug Sargybos bokšto dydžio rankinę. Leidinius įkišdavo pro vienoje pusėje padarytą tarpą ir jį apmegzdavo. Taip pat įtaisė slaptas kišenes tėvo rūbuose ir pasiuvo du korsetus, kuriuose mudvi niekam neįtariant nešdavome mažo formato biblinę literatūrą. Kaskart sėkmingai parkeliavę su tomis vertybėmis namo, iš palengvėjimo atsidusdavome ir padėkodavome Jehovai. Viską slėpdavome savo palėpėje.

Iš pradžių naciai mūsų neįtarė: nieko neklausinėjo ir nedarė kratų. Vis dėlto, kad nesėkmės atveju galėtume perspėti bendratikius, nusprendėme turėti sutartinį ženklą. Išsirinkome gerai žinomo odekolono pavadinimą — 4711. Jeigu eiti į mūsų namus būtų pavojinga, reikėjo perspėti kaip nors nurodant šį skaičių. Be to, tėtis paprašė brolių prieš įeinant pas mus pažiūrėti į langus: jei kairysis praviras, vadinasi, kažkas negera ir reikia sukti į šalį.

1936 ir 1937 metais gestapas suėmė tūkstančius liudytojų ir uždarė į kalėjimus bei koncentracijos stovyklas. Ten jie kentė baisius žiaurumus, sadizmą. Berno (Šveicarija) filialas pradėjo rinkti pasakojimus, taip pat perduotus tiesiai iš nelaisvės pranešimus ir paskui išleido knygą Kreuzzug gegen das Christentum (Kampanija prieš krikščionybę), kurioje aprašyti nacių nusikaltimai. Mes įsipareigojome dirbti pavojingą darbą — pernešti slaptas žinutes per sieną į Bazelį. Jeigu naciai būtų sučiupę su tokiais dokumentais, bemat būtume atsidūrę kalėjime. Verkdavau skaitydama apie mūsų brolių kančias. Bet baimės nejaučiau. Pasitikėjau, kad mano geriausi draugai — Jehova ir tėvai — neapleis manęs.

Keturiolikos baigiau mokyklą ir pradėjau dirbti kanceliarinį darbą ūkinių prekių parduotuvėje. Kurjerių kelionėn paprastai leisdavomės šeštadienio popietę arba sekmadienį, kai tėtis būdavo laisvas, maždaug kas antrą savaitę. Atrodėme kaip bet kuri kita savaitgalį iškylaujanti šeima ir beveik ketverius metus pasieniečiai niekada mūsų nesulaikė ir nekratė, kol vieną 1938 metų vasario dieną tai atsitiko.

Įkliuvome!

Niekada nepamiršiu tėčio veido išraiškos, kai atvykę į paskirtą vietą netoli Bazelio išvydome šūsnį literatūros, kurią turėjome paimti. Kadangi kita kurjerių šeima buvo suimta, teko nešti su savimi daugiau. Prie sienos pareigūnas įtartinai nužvelgė mus ir įsakė iškrėsti. Radęs knygas, grasindamas pistoletu nuvedė prie policijos automobilių. Kai mus vežė, tėtis spustelėjo man ranką ir sušnibždėjo: „Neišduok. Nepasakyk nė vieno vardo!“ „Neišduosiu“, — patikinau jį. Pasiekus Lerachą, mano mylimą tėtį išsivedė. Kalėjimo durims užsiveriant, mačiau jį paskutinį kartą.

Keturi gestapininkai tardė mane keturias valandas, reikalaudami pasakyti kitų liudytojų vardus ir adresus. Kai atsisakiau išduoti, vienas pareigūnas įniršo ir pagrasino: „Turime tokių metodų, kuriais priversime tave prabilti!“ Aš tylėjau. Paskui mudvi su mama nuvežė į namus ir pirmą kartą ten padarė kratą. Mamą suėmė, o mane pristatė pas tetą ir liepė globoti, nežinodami, kad ji irgi liudytoja. Nors eiti į darbą galėjau, keturi gestapininkai sėdėdami automobilyje priešais namus sekdavo kiekvieną mano žingsnį, o šaligatvyje patruliuodavo policininkas.

Po keleto dienų per pietų pertrauką išėjusi į gatvę pamačiau, kaip link manęs dviračiu važiuoja viena jauna sesė. Priartėjusi metė man raštelį. Pagavusi atsisukau pažiūrėti, ar gestapininkai ką nors matė. Mano nuostabai, tuo momentu visi užvertę galvas kvatojo.

Sesers raštelyje buvau kviečiama vidurdienį ateiti į jos tėvų namus. Tačiau ar stebima gestapo galėjau statyti į pavojų tą šeimą? Pažiūrėjau į automobilyje sėdinčius agentus, paskui į gatve pirmyn atgal žingsniuojantį policininką. Nežinojau, ką daryti, ir karštai pasimeldžiau prašydama Jehovą pagalbos. Netikėtai patrulis priėjo prie gestapininkų ir kažką pasakė. Paskui įlipo į automobilį ir visi nuvažiavo!

Kaip tik tuo momentu iš už kampo pasirodė teta. Jau buvo po vidurdienio. Perskaičiusi raštelį teta nutarė, jog reikia abiem nueiti pas anuos liudytojus: ji manė, kad broliai pasirūpino pergabenti mane į Šveicariją. Kai nuėjome, mane pristatė nepažįstamam vyriškiui Heinrichui Reifui. Šis apsidžiaugė, kad saugiai atėjau, ir pasakė man padėsiąs nusigauti į Šveicariją. Po pusvalandžio turėjome susitikti miške.

Gyvenimas svetur

Atėjau pas brolį Reifą ašarodama, skaudama širdimi, kad čia lieka tėvai. Viskas įvyko labai greit. Po kelių nerimastingų akimirkų prisidėjome prie vienos turistų grupės ir laimingai perėjome Šveicarijos sieną.

Atvykusi į Berno filialą sužinojau, kad mano pabėgimą suorganizavo čia tarnaujantys broliai. Jie širdingai priėmė ir apgyvendino. Dirbau virtuvėje ir tai man labai patiko. Tačiau kaip sunku buvo gyventi svetur nežinant, kas laukia tėvų, nuteistų dvejus metus kalėti! Kartais apnikdavo toks liūdesys bei nerimas, kad užsidarydavau vonios kambaryje ir verkdavau. Vis dėlto galėjau su tėvais susirašinėti. Jie mane ragino ištikimai tarnauti.

Paskatinta tėvų tikėjimo pavyzdžio nutariau pasiaukoti Jehovai ir 1938 metų liepos 25-ąją pasikrikštijau. Praleidusi metus Betelyje, ėmiau dirbti Šanela — ūkyje, kurį Šveicarijos filialas įsigijo, kad aprūpintų maistu Betelio šeimą ir būtų kur priglausti pabėgusius nuo persekiojimo brolius.

Kai 1940-aisiais tėvų įkalinimo laikas baigėsi, naciai pasiūlė jiems laisvę, jeigu atsisakys savo tikėjimo. Tėvai tvirtai laikėsi, todėl juos išsiuntė į koncentracijos stovyklas — tėtį į Dachau, mamą į Ravensbriuką. 1941-ųjų žiemą mama drauge su kitomis liudytojomis atsisakė dirbti karo pramonei. Bausmei jas privertė 3 paras stovėti šaltyje, po to uždarė tamsiose kamerose ir 40 dienų laikė pusbadžiu. Paskui plakė. Praėjus trims savaitėms po žiauraus mušimo, 1942 metų sausio 31-ąją mama mirė.

Tėtį iš Dachau perkėlė Austrijon, į Mauthauzeną. Šioje stovykloje naciai sistemingai marindavo kalinius badu ir sunkiais darbais. Bet tėtį, praėjus šešiems mėnesiams po mamos mirties, naciai nužudė kitaip — darė su juo medicininius eksperimentus. Stovyklos gydytojai suleisdavo kaliniams tuberkuliozės sukėlėjų, paskui numarindavo tam tikro preparato injekcija į širdį. Oficialiuose dokumentuose parašyta, kad tėtis mirė dėl „silpno širdies raumens“. Jam buvo 43-eji. Apie žiaurų nužudymą sužinojau tik po keleto mėnesių. Iki šiol ašaros temdo akis prisiminus savo brangius tėvus. Tačiau visada guodžiuosi mintimi, kad tėtis ir mama, turėję dangiškąją viltį, dabar saugūs Jehovos rankose.

Po Antrojo pasaulinio karo teko garbė lankyti Niujorke Sargybos bokšto biblinę Gileado mokyklą (11-ta laida). Kaip džiugu buvo penkis mėnesius studijuoti Šventąjį Raštą! 1948 metais baigusi mokyklą buvau pasiųsta į Šveicariją tarnauti misioniere. Praėjo nedaug laiko ir aš susipažinau su Dievui ištikimai tarnaujančiu Džeimsu Terpinu, Gileado penktos laidos absolventu. Kai Turkijoje buvo įkurtas filialas, jis ten tarnavo prižiūrėtoju. 1951-ųjų kovą mudu susituokėme ir netrukus ėmėme laukti šeimos pagausėjimo. Persikėlėme į Jungtines Valstijas ir čia tų pačių metų gruodį gimė dukrelė Marlina.

Visus tuos metus mudu su Džimiu lydimi didelio džiaugsmo tarnaujame Karalystės labui. Malonu prisiminti vieną jauną kinę, vardu Peni, labai mėgusią studijuoti Bibliją. Ji pasikrikštijo ir vėliau ištekėjo už Gajaus Pirso, dabar tarnaujančio Jehovos liudytojų Vadovaujančiojoje taryboje. Tokių brangių žmonių dėka nebejaučiu tuštumos dėl tėvų netekties.

2004-ųjų pradžioje tėvų gimtinėje, Lerache, broliai pastatė naują Karalystės salę Šticho gatvėje. Miesto taryba, pripažindama Jehovos liudytojų nuopelnus, gatvę mano tėvų garbei pervardijo jų pavarde. Vietinis laikraštis Badische Zeitung straipsnyje, pavadintame „Nužudytos Dencų poros atminimui — naujas gatvės pavadinimas“, rašė, kad mano tėvai „Trečiojo reicho metais buvo nužudyti koncentracijos stovykloje dėl savo tikėjimo“. Toks miesto tarybos sprendimas buvo netikėtas malonus įvykis.

Tėtis sakydavo, kad turime planuoti ateitį taip, tarsi Armagedono nesulauktume visą gyvenimą, bet elgtis taip, tarsi jis būtų rytoj. Visuomet stengiuosi vadovautis šiuo vertingu patarimu. Ne visada lengva kantriai ko nors laukti, ypač kai dėl senatvės ligų esu priversta būti namuose. Tačiau niekada nesuabejojau Jehovos pažadu, duotu visiems jo ištikimiems tarnams: „Visa širdimi pasitikėk Viešpačiu... Pripažink jį visur, kad ir ką darytum, ir jis ištiesins tavo kelius.“ (Patarlių 3:5, 6)

[Rėmelis/iliustracija 29 puslapyje]

BRANGŪS ŽODŽIAI PRAEITIES

Kartą devintajame dešimtmetyje į Lerachą atvyko moteris, gyvenanti gretimame kaime. Tuo metu miestiečiai buvo sunešę į vieną aikštę nebereikalingus daiktus, kuriuos bet kas galėjo pasiimti. Ana moteris parsivežė namo siuvimo reikmenų dėžutę. Vėliau jos dugne rado keletą mergaitės nuotraukų ir laiškų, parašytų ant koncentracijos stovyklos popieriaus. Visa tai moterį labai sudomino; ji spėliojo, kas ta mergaitė su kasytėmis.

Paskui, 2000-aisiais, moteris perskaitė viename laikraštyje straipsnį apie Lerache surengtą istorinę parodą. Buvo aprašyta Jehovos liudytojų istorija nacizmo laikais ir paminėta mūsų šeima. Ten pamatė mano paauglystės dienų nuotrauką. Palyginusi visas detales, moteris susisiekė su žurnaliste ir papasakojo apie rastus 42 laiškus. Po keleto savaičių šį radinį jau laikiau savo rankose. Laiškuose tėvai nuolat teiravosi tetos apie mane. Jų meilingas rūpinimasis niekad neišblėso. Nuostabu, kad laiškai išliko ir atiteko man daugiau kaip po 60 metų!

[Iliustracijos 25 puslapyje]

Hitleriui atėjus į valdžią mūsų laiminga šeima buvo suardyta

[Šaltinio nuoroda]

Hitleris: U.S. Army photo

[Iliustracijos 26 puslapyje]

1. Magdeburgo biuras

2. Gestapas suėmė tūkstančius liudytojų

[Iliustracija 28 puslapyje]

Abu su Džimiu labai džiaugiamės tarnaudami Karalystės labui